Verdenė Monika Valkiūnaitė. Mortos Narkauskaitės nuotrauka

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Jn 2: lietus

 

Tempiau į save tentą, lijo.

 

Upės vidury sėdėjom pabalusiom akim

Spigino laukymė tiesiai į mane

Po aptrešusios obels vaisiais

Pro brūzgynus.

 

Kiaurai merkė, tiltu slinko

Kaltūnuoti basakojai svyravo

Krito. Tekšt.

 

Įstrižai upės nešei gėlę

Daireisi. Buvau priekyje

Lašeliai tekšėjo. Smigo.

 

Bridau paskui srovę. Susigūžiau

Po rankomis. Į tentą trankės

Vėjas, brovės vanduo.

 

Susirėmėm kartu, tylėjom.

Piktai šnypštė lietus.

 

 

Jn 4: skerdiena

 

pietvis. svyruoja

avis žemyn galva

ant obels šakos.

balutė kraujo apačioj.

priešais

sukaitęs kūnas.

 

ištiesk rankas.

 

lapelių šnabždėjimas,

paskutinis vasaros mėnuo,

pakibęs pūkeliuose.

 

ble, kokios tavo rankos gražios.

 

šviežiai paskersta avis,

balutė kraujo,

avies šonai kilnojasi,

jai kvėpuojant,

gražiose rankose –

dar šiltos kepenys.

 

kokios gražios tavo rankos.

 

lapuose įkliuvęs

rugpjūčio galas,

švelnūs gūsiai,

kraujo kvapas,

 

vėjas.

 

 

Jn 5: nutrūkdavo

 

I.

prialso kandys,

mažo plazdėjimas

paširdžiuos. neatsisveikinau.

 

išvagoti miglų

staugė laukiniai.

aplipusi drėgme,

sliūkinau proskynomis.

 

namuose

ėdė kandys.

 

slinkau,

raižė nugarą,

tarp pėdikaulių

girgždėjo.

 

kandžiai,

skaudėdama

pati vilkaus.

 

II.

nerimo kandys,

plazdėjo maišeliuose. tęsėsi

aklinoj kelias, važiavom.

 

su ja nebebuvo ryšio

 

šonkaulių ertmėse

šiugždėjo kandys,

juodai zulinom asfaltą.

 

nebuvo ryšio

 

apie tai

daugiau nekalbėjom.

 

 

Jn 8: nusiplauti avį

 

lupai odą, išdarinėjai avį

atskirai dėjai groblus.

štai čia blužnis, štai čia kepenys.

skerdiena: kūnas, raumenys, mėsa.

 

pritekėjo kraujo į orą,

susigėrė.

 

mėlynavo avis mašinos bagažinėj.

skleidės paviršiuje

geltonos lelijos.

 

ploveis avį užpelkėjusio

ežero vandenėliu

krikštydamas save.

 

 

Jn 10: ir mirtis, ir gyvybė

 

pukši pievose šaltinėliai,

trinasi į tvoras, aplenkia bandą,

raukšlėtą piemenį.

persrūva bliovimą,

kojų žliugsėjimą purve,

užgožia rudenėjančių

žolių miegą,

čiurlena.

 

šaltinėliuose yra gyvybė.

 

moliuota balta vilna,

sklidinos kirminėlių akys.

pastipęs ėriukas,

prigėręs šalto liurlenimo.

 

trūkčioja pratisos žolių

dejonės.

 

šnabždesiu

susigautos akys

 

ir mirtis, ir gyvybė.

aš žinau

koks tai šifras.

 

 

Jn 12: sustojo

 

šaligatviuos stypso ženklai,

sėdžiu ant brolių pečių.

 

tiksi prisuktas laikrodis, kuris yra palikimas močiutės.

kaip tik dabar dovanotas, tyčia.

 

ant peties nešiesi pievoj, aplenkiam varles,

braidžiojam ežeriukus, žydinčius dumbliais.

pelkėja.

 

vėl šneka sienos, pasitinka miegas, gelia kojas po žygių,

basom kiaurai dilgėles, vapsvų lizdus.

brendu per pelkę iki juosmens klampiu dugnu, stoviu.

prisiliuobia pėdų tarpupirščiuose siurbėlės.

 

nusileidžia naktys, nebeaišku, kur statau kojas.

susikimba rankos, susineria pirštais į tarpupirščius,

delnas arčiau delno.

 

seku laikrodį. ritasi atgal. stoja.

surenku vidurupio saloj išbertus pomidoriukus.

sutrupėjo atminty sausainiai, ryte įpusėjo vidudienis,

pradingo saulė, laikas sustojęs, neina atgal, netiksi į priekį.

 

net mano laikrodis, uždengtas papuošalų dėžutėj,

sustojęs. sustojęs, todėl jau nenešioju.