Nuotraukos autorė - Živilė Zablackaitė

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Sofija dirstelėjo į kabineto duris, nužvelgė eilę greta ir sunkiai atsidususi klestelėjo į laisvą vietą. Vėl poliklinika. Vėl laukimas. Vėl jokio atsakymo?

„Tik noriu, kad visa tai kuo greičiau baigtųsi“, – galvojo. Jau penktas vizitas pas ginekologę šiais metais. Atrodė, daug. Kaip ir kiekviena atsakingai savimi besirūpinanti moteris, lankydavosi kartą per metus. Pasitikrindavo, gaudavo patvirtinimą, kad viskas gerai, ir lėkdavo toliau jaunatviškai gyventi be rūpesčių, pernelyg nesusimąstydama apie ilgalaikius įsipareigojimus. Nei santykiams, nei darbams, nei juo labiau bankui. Net sau. Juk dabar, kai dar tik dvidešimt šešeri, pats metas viską godžiai tyrinėti, leistis į beprotiškus nuotykius, klysti, kristi, keltis ir aukštai iškėlus galvą eiti tolyn, ten, kur veda širdis. O ne...

Kas dar šiais laikais nori turėti vaikų iki trisdešimties?

„Aišku, kad yra kas to nori“, – sau priminė Sofija. Bet ji nebuvo viena iš tokių. Kaip tik be galo bijojo pastoti būdama dvidešimties, dvidešimt vienerių ar dvidešimt dvejų. Jos tėvai susituokė ir susilaukė vaikų būdami tokio amžiaus. Jai atrodė, jog per anksti. Tačiau tada juk buvo kitaip: anksčiau žmonės greičiau subręsdavo. Tik ar tikrai būdavo pasiruošę tėvystei?

Sofija labai bijojo būti niekam tikusia mama.

Ne. Ne, ne, ne. Ji tokia nebus.

Tokia ir nėra. Jau tiek metų ir nei vestuvių, nei vaikų. Ji savęs nenuvylė.

Nors...

Po truputį vis beldėsi noras kurti santykius. Tik dabar nebuvo nei su kuo susižadėti, nei nuo ko netyčia pastoti.

Bet...

Sofija nusijuokė, taip sutrikdydama visą laukiamąjį. Prieš pusę metų, dar tik prieš šešis mėnesius, jokių „bet“ nebuvo. Tada mintyse sklandė tik svajonės, sau keliami iššūkiai, įgyvendinami tikslai ir kuriami nauji. Žinojimas, kad atėjus laikui kurti šeimą, atsiras su kuo.

Bet viskas prasidėjo dar trimis mėnesiais anksčiau.

Artėjo sesija. Metų pabaiga. Laikas iš naujo peržvelgti, kas nuveikta per metus, kokie norai išpildyti, kuo save nustebinai, o kam taip ir neradai laiko. Tąsyk Sofija save nustebino supratusi, kad per visus metus taip ir nerado laiko profilaktinei ginekologinei apžiūrai. Kuo skubiausiai griebė telefoną ir dar prieš Naujuosius užsiregistravo.

– O, jūs jau sulaukusi dvidešimt penkerių, – pastebėjo Sofiją gerai pažįstanti jos ginekologė to nepamirštamo naujametinio vizito metu.

– Taip, – Sofijai kilo įtarimas. Ar dabar gaus pamoką, kad jau reikėtų susilaukti vaikų?

– Tokio amžiaus jau atliekam gimdos kaklelio tyrimą, dėl visa ko, kad neišlįstų netikėtai vėžys. Darom?

– Darom, – su palengvėjimu atsakė Sofija. Jokių pamokslų. Tik rūpinimasis sveikata.

– Puiku. Rezultatų užsuksite jau po švenčių.

Sužinoti tų rezultatų Sofija ėjo prieš pat egzaminą. Kurį, beje, neblogai išlaikė. Net ne neblogai, o gavo tikrai gerą pažymį. Kaip jai tai po visko pavyko, lig šiol nežino.

Kai ramiai atsisėdo priešais ginekologę, nesijaudino – juk žinojo, kad egzaminui pasiruošė. Dabar tik sužinos tyrimo rezultatus ir lėks toliau nerūpestingai gyventi.

Nerimą, žinoma, pirmiausia sukėlė ginekologės išraiška. Kažkas ne taip.

– Mhm... Onkocitologinis tyrimas teigiamas. Iš to sprendžiu, kad jūsų gimdos kaklelyje gali būti ikivėžinių pakitimų.

Ką į tai atsakyti? Sofija neprisiminė, ar pirmomis minutėmis ką nors kalbėjo, ar ne. Gal nepatikėjusi nusijuokė? Tačiau tikrai neverkė. Buvo pasidažiusi blakstienas. Vandeniui neatspariu tušu. Bet nelabai ir graudinosi.

– Kas... Kas dabar? – galop paklausė.

– Po trijų mėnesių reikia pakartoti tyrimą ir sužinosim, ar tai tikrai rimta. Žinote, būna, kad tokių ląstelių atsiranda, bet kūnas pats su jomis susitvarko, jas sunaikina. Jei ne, tada jau būtinai reikės biopsijos, kad, na, išvengtume... blogų pasekmių.

Sofija linktelėjo. Į smegenų stalčiuką susidėjo visą kitą ginekologės sakytą informaciją, ką dabar turėtų daryti, ir išėjo. Niekam nieko nesakė. Nes gal čia tik klaida. Nereikia apie tai pernelyg daug galvoti.

Bet ar galima negalvoti apie tokį dalyką? Kad tau galbūt vystosi vėžys. Kad būdama tik vos dvidešimt kelerių gausi galą, nė neturėdama kuo pasidžiaugti. Ką tikrai reikšminga pavyko nuveikti per tiek metų? Ką pasiseks palikti po savęs? Kaip įsiminti? Ką neštis į rytojų, jei pavyktų išgyventi?

Lyg kūju į Sofijos gyvenimą įskriejo suvokimas, kad nebus amžinai jauna, o ir apskritai negyvens amžinai. Nieko nėra amžino.

Tad, neturėdama ko prarasti, kaip ir reikalingos patirties, pabandė gauti savo svajonių darbą. Ir jai pavyko. Įgavo tiek pasitikėjimo savimi! Išmoko įsiklausyt į save. Nuolat priminė sau, kad kitos progos gali nebebūti. Tad griebk dabar, kol gali.

Sofija vėžiniais pakitimais net džiaugėsi. Juk dėl jų ryžosi ne tik svajoti, bet ir iš tikrųjų gyventi. Štai kokia viso to pamoka.

Tačiau bijojo pakartotinio tyrimo. Visa esybe norėjo tikėti, kad viskas susitvarkė – ir kūne, ir gyvenime. Juk tik tokia šio visatos pokšto paskirtis ir buvo, išmokyt nelaukti. Ar ne?

Dalis jos dvejojo, ar tikrai viskas gerai. Pasikeitė ne tik Sofijos darbas, bet ir gyvenimo būdas. Tapo sveikesnis. Kad bent šiek tiek prisidėtų ir padėtų kūnui dorotis su tomis blogomis ląstelėmis. Blogiau nebus.

„Pasitikrinsi ir žinosi, tada jau bus ramu“, – kartojo sau.

Ir nors per tuos tris mėnesius ne kartą svarstė neiti vėl pasitikrinti, žinojo, kad negavusi ginekologės patvirtinimo, kad viskas gerai, negalės nuraminti vidinės dvejotojos. Dėl visa ko į jį ėjo nusiteikusi pozityviai.

Tyrimo rezultatų sužinoti atėjo nerimaudama. Bandė save raminti, kad viskas greitai bus baigta. Bet ginekologės išraiška viltis išsklaidė kaip dūmus.

– Padėtis prasta. Reikia biopsijos.

Tą akimirką Sofija pasijuto, lyg pasaulis būtų sustojęs. Niekas dar nesibaigė. Gali būti, kad net neprasidėjo.

Po apsilankymo, kai gydytoja spalvų netekusiu veidu pastūmė Sofijai siuntimą ir naujų rezultatų kopiją, Sofija, vos sulaukusi, kada galės išeiti, užsiregistravo tyrimui. Nusprendė, kad niekur geriau jo nepadarys nei Santariškių klinikose, juk ten geriausia klinika šalyje, ar ne? Tikrai viską iškart išsiaiškins. Laukdama vizito, aiškinosi pati. Gūglino. Suprato, kad greičiausiai išgyvens: pakitimai anksti aptikti. Blogiausia, kas gali nutikti – gimdos pašalinimas, o ne mirtis. Tik tiek. Bet... Ar tai ne blogiau?

Tada ji tikrai nebetaptų mama.

Štai ir nenoras būti tokiai kaip tėvai. Žiū, apskritai nebūsi mama. Gal ir gerai. Bet...

„Bet noriu turėti galimybę pasirinkti. O ne kad kas nors spręstų už mane. Aš turėčiau pasakyt, noriu gimdyt ar ne. Niekas kitas, net motulė gamta neturi teisės sakyti, kad tu jau, mergužėle, mama nebūsi. O gal būčiau bloga motina? Gal taip evoliucija apsaugo vaikus nuo siaubo, kurį patirtų su manim? Gal aš neverta tapti motina?“

Tokias mintis Sofija bandė malšinti sau primindama, kad net neturi su kuo nors vaikų susilaukti. Tad nė nereikia apie tai galvoti…

Ir tada fantazija nunešė į ateitį, kurioje Sofija gyveno įveikusi vėžį, visų buvo vadinama drąsia ir pavyzdžiu, bet už savo gyvybę atidavusi įsčias. Po visko, atgavusi tikėjimą savo jėgomis, vėl sužydėjusi, ji sutinka savo svajonių vyrą. Idealų jai net su visais trūkumais. Jie įsimyli. Ką ten įsimyli, pameta galvas. Nebegali vienas be kito įsivaizduoti gyvenimo. Jis ima svajoti apie šeimą.

„Kada jam pasakyčiau? Kas tada nutiktų? Ar jis ištvertų? Ar vis dar jam patikčiau? Juk būčiau kaip brokuota prekė, neatliekanti paskirties.“ Tikrai ne visi vyrai nori įsivaikinti. Jie labiau nori pratęsti savo kraujo liniją, ar ne? Nori palikuonio. Įpėdinio. O ji negalėtų to suteikti. Ar atimtų iš mylimojo galimybę tapti tėvu?

Ar būtų sąžininga jai bandyti kurti santykius, jei negalėtų susilaukti vaikų? Tik sugundytų, bet... Nieko iš to neišeitų.

Ar būtų sąžininga išgyventi ir likti tik brokuota preke? O gal nesąžininga menkinti save, savo pačios gyvenimą matuoti pagal reprodukcinę funkciją, kai ši tėra vienas iš daugelio dalykų, kuriuos ji ir jos kūnas atlieka. Ji pirmiausia žmogus, o ne inkubatorius. Ji ir be palikuonių gali būti, yra svarbi. Vertinga ir verta gyventi. Su gimda ar be jos.

Laukiant nelemtos biopsijos, šios mintys sukosi kone ratu. Sofija save tai nuramindavo, kad niekas jos gimdos nelies, tai vėl svarstydavo, kad gal geriau būtų numirti nei nebegalėti gimdyti, ir pašiepdavo save, kad susimenkina iki vieno vienintelio pavojuje atsidūrusio organo.

Biopsija turėjo atnešti išsiilgtą ramybę.

Santariškėse dirbusi gydytoja ramiai nužvelgė Sofijos atsineštus dokumentus. Pati Sofija virpėjo iš baimės ir nekantrumo – juk pagaliau turėjo sulaukti išsvajoto atsakymo.

– Juk čia nieko nėra, – pasakė gydytoja, pakėlusi akis į Sofiją.

Ši pasijuto lyg vaikas, pats sau įsikalbėjęs nebūtus dalykus.

– Tokių tyrimų, kai situacija yra tokia kaip jūsų, panele, nedarom. Čia trečias lygis, jums antro reikia.

– Tai... Ką turėčiau daryti? – Sofija sutriko. Tai išsigalvojo ji čia, ar visgi ne viskas su ja yra gerai?

– Eikit pas žemesnio lygio gydytoją. – Pastūmė dokumentus atgal nustebusiai Sofijai.

„Gal tikrai viskas nėra taip blogai. Gal... Gal per daug čia įsivaizduoju. Nieko nėra. Nieko rimto man nėra“, – galvojo ji, slinkdama prie durų, kurias vos pravėrus gydytoja sušuko: „Kitas!“

Bet ginekologė, pas kurią lankosi jau nemažai metų, išrašė siuntimą biopsijai matydama tuos pačius rezultatus, kaip ir gydytoja Santariškėse. Ne šiaip sau, juk buvo priežastis.

„Dėl šventos ramybės reikėtų išsitirt. Įsitikint. Ar ne? Nes juk...“

Juk dar šiandien ji gali nueiti į kavinę, nusipirkti mėgstamos kavos ir ją gurkšnoti džiaugdamasi saule, skaitydama knygą. Prie jos gali prieiti vaikinas ir paklausti, ką ši skaitanti. Ji atsakytų. Jis pasakytų, kad ši autorė – jo mėgstamiausia. Jie imtų kalbėtis apie ją, knygas, ne tik šios autorės parašytus kurinius, bet ir apie jų pačių išgyventus nuotykius, nujausdami, kad šis susitikimas taip pat virs ypatingu nuotykiu.

Kada ji turėtų pasakyti, kad yra rizika nesusilaukti vaikų? Kad ji išgyvens, bet nebegalės suteikti gyvybės ir pratęsti giminės.

Duoti amžinos senmergystės priesaiką vargu, ar išeitis. Juk niekas negali apsaugoti nuo meilės. Vis dėlto biopsijos rezultatai galėjo ją apsaugoti nuo išsikerojusio vėžio. Ir nuo nerimastingų svarstymų, per kurį pasimatymą reikėtų pasakyti, kad yra šiek tiek mažiau moteris – nebeturi gimdos. Bet vis dar yra gyva. Ar tai ką nors keičia? Jei pasakytų iškart, ar užsimegztų santykiai? Ar geriau pasakyt tada, kai jauti, kad įsimyli? Ar būtų sąžininga? Ar tada mylimasis nerėktų, kad turėjai pasakyti iškart? Ar tada ji būtų verta meilės? Ar galėtų ją tokią, be gimdos, tik Sofiją, kuriai būtų įmanoma tapti mama tik įvaikintam vaikeliui, ar galėtų ją tokią apskritai kas nors mylėti? Ar tik tuščias, niekada neprisipildantis indas? Tik objektas. Net nebe žmogus.

Būtinybė rasti atsakymus į šiuos klausimus be galo gąsdino Sofiją. Ji ilgėjosi laiko, kai nė nesusimąstydavo, kokią reikšmę jai ir jos moteriškumui turi vaisingumas. Tad atlikti biopsijos tyrimą nuėjo į polikliniką pas antro lygio gydytoją.

Ir ši nužvelgė Sofijos atsineštus popierius ir pasakė, kad čia nieko tokio. Be to, ji ryt išlekia atostogauti: jei bus komplikacijų, kur tada Sofijai eiti?

– Registruokitės vėliau kada, vis tiek čia dar nieko nėra, – šyptelėjo gydytoja, matyt, jau gyvendama atostogų nuotaika.

Sofija persiregistravo. Regis, pateikė visą reikiamą informaciją, bet ir vėl pakliuvo pas gydytoją, kurios atostogos turėjo prasidėti po savaitės nuo Sofijos vizito. Teko perkelti tyrimą. Šįsyk jau tris kartus patikrino, ar gydytoja neatostogaus. Kad pagaliau baigtųsi kančios, kurias tik pati Sofija, regis, nebegebanti galvoti apie nieką kita, sau ir kėlė. Stresas ją labai veikė. Pasikeitė ir miego ritmas, ir valgymas, ir bendravimas su žmonėmis. Pasikeitė ir jos mėnesinių ciklas. Tad, vadovaujantis žiauriausiais kiaulystės dėsniais, menstruacijos prasidėjo ilgai lauktą biopsijos dieną. Tąsyk Sofija iš nevilties apsiverkė.

Ir štai dabar bando jau penktą kartą – kur ta pasakiška trijų kartų magija, kai jos labiausiai reikia? Jau greit turi atsiverti stebuklingos durys, ir tinkamo lygio, į jokią kelionę nesiruošianti, dar geriau – iš atostogų jau grįžusi, gydytoja pasakys...

– Kitas!

Sofija pašoko lyg perlieta šaltu vandeniu. Gydytoja žiūrėjo į ją. Taip, pagaliau. Štai pabaigos pradžia.

– Na, bet čia nieko rimto. Jūsų tyrimai neblogi. Tikrai nieko čia nėra, neverta daryt biopsijos.

– Bet tie tyrimai atlikti jau prieš kelis mėnesius.

Gydytoja nenoriai juos darsyk peržvelgė.

– Taip, bet tikrai nepanašu, kad būtų kas nors rimta. Turėtų praeiti. Ateikite po pusmečio.

Sofija nesiruošė taip lengvai pasiduoti.

– Ar tikrai, tikrai, tikrai čia nieko tokio?

Sunkiai atsidususi ir susierzinusi gydytoja darsyk dirstelėjo į Sofijos tyrimų rezultatus.

– Tikrai. Užsirašykite ateiti po pusmečio.

Sofija svarstė. Pernai vos spėjo vieną kartą apsilankyt pas ginekologę, šiemet buvo jau buvo penktas vizitas. Ir visos gydytojos, nesvarbu kokio lygio, kartojo, kad čia nieko tokio nėra. O ji vis plėšėsi, kankinosi, kone draskė akis kitiems, kad jai atliktų tyrimą nors keturios – keturios! – gydytojos, turinčios aukštesnę kvalifikaciją nei jos ginekologė, jai vis sakė laukti. O Sofija neklauso, vargsta, kenčia, vis galvoja, nors visi geriau žinantys tam nesuteikia jokio pagrindo. Gal jau gana? Pamaištavo, gavo pakankamai pamokų ir antausių savo naivumui. Reikia pailsėti. Taip, kūnas šaukte šaukia sužinoti atsakymą dabar, bet juk ji pati savo kūną ir iškankino. Taip, metas atsipūsti ir viską pamiršti.

– Gerai. O čia ar registratūroj?

– Registratūroj. – Gydytoja su palengvėjimu nusišypsojo ir ištiesė Sofijai dokumentus. Nors ir nenoriai, ši juos paėmė ir išėjo.

Po pusės metų

Gautas priminimas apie jau seniai suplanuotą vizitą pas ginekologę Sofiją kiek nustebino. Jau buvo pamiršusi prieš pusmetį patirtą nerimą. Po paskutinio apsilankymo ji dar ilgai tramdė vis iškylančias dvejones, kas per tiek laiko galėtų atsitikti. Kiek jos kūne dar susidarys vėžinių ląstelių, arba, kad ateis po šešių mėnesių ir bus per vėlu. Gal ne veltui norėjo to tyrimo? Gal buvo dėl ko maištauti ir neverta būt tokiai paklusniai?

Ach. Vėl iškyla visos baimės. Tik dabar prisideda pusmetis niekieno nestebėtos blogųjų ląstelių veiklos jos kūne.

Ir tai, kad šalia yra žmogus, kuriam ji dar nepasakojo apie savo nerimą dėl gimdos kaklelio vėžio. Juk dar tik pirmi mėnesiai kartu. Juk tik neseniai jie vienas kitam pasakė, kad myli, ir kartu nori kurti ateitį. O dabar ta ateitis pakibo ant plauko.

Su juo susipažino darbe. Stovėjo vienas šalia kito per filmavimą. Mandagiai šypsojosi. Užmezgė pokalbį pertraukų tylai užpildyti. Bet jis peraugo į rimtesnį. Įtraukiantį ir vis gilėjantį. Kupiną sąmojų, juoko ir noro, kad niekada nesibaigtų.

Baigėsi, žinoma. Tačiau buvo kitas. Po darbo valandų. Susirašinėjant žinutėmis. Vėl susitinkant po darbų. Ir išaugo į tai, kas Sofijai buvo dar niekada gyvenime nepatirta abipusė meilė.

Ar ji leis kam nors tai sugriauti? Ne. Ryt pasibaigs pernelyg ilgai užsitęsusios jos kančios.

Gal mylimajam nė nereikės nieko pasakoti. Viskas praeis kaip nemalonus jausmas po košmariško sapno.

Gydytoja vėl ne itin entuziastingai peržvelgė dokumentus ir pastūmė juos į šoną.

– Bet čia gi nieko rimto.

– Tą patį sakėt prieš pusę metų.

– Na, tai ir nieko čia rimto. Jūs pati pagalvokit. Biopsija – pjovimas be jokių nuskausminamųjų. Gali kilt komplikacijų. Ar jūs tikrai to norit?

Sofiją apėmė bejėgiškumo jausmas. Ar taip sunku tą biopsiją padaryti? Jos purtėsi, buvo visiškai akivaizdu, kad gydytoja vėl bando ja atsikratyti ir nenori atlikti jokių tyrimų. Nei prieš pusę metų, nei dabar, nei dar po pusmečio.

– Taip. Aš tikrai to noriu. Dabar pat. Nežinau, kas per tuos šešis mėnesius pasikeitė. Jūs nežinot, kas per pusę metų pasikeitė. Padarysite tyrimus, sužinosite, pasakysite ir man pagaliau bus ramu.

– Bet... – pradėjo gydytoja.

– Daugiau jokių „bet“, po velnių! Gana, viskas, einam. Kur čia tas tyrimas daromas?

Gydytoja, nelabai patenkinta ir kiek nustebinta Sofijos, regis, geros mergaitės, elgesio, parodė į duris.

– Einam į procedūrinį.

Apnuoginta apatine kūno dalimi gulėdama ant procedūrinio stalo ir girdėdama, kaip ruošėsi gydytoja, Sofija svarstė, ar teisingai elgėsi laukdama. Dabar, sugaišus tiek laiko ir išaugus rizikai ką gali prarasti – geriausius gyvenime užsimezgusius santykius, meilę – jai atrodė, kad tąsyk paklusti gydytojai buvo klaida. Ji juk tiesiog nenori atlikti šios procedūros. Ir net nežinia, ar kone metų senumo tyrimų rezultatai tikrai yra „nieko rimto“. Sofija tyliai pravirko. Skausmas, kurį jautė, kai ją pjaustė, buvo bukas, lyg jos vidus būtų pjaustomas per tamprų plastiką, bet vis tiek tai buvo puiki priežastis ašaroms. Juolab kad pasibaigus pjaustymams dar pakvipo svilėsiais. Kažkas čia skrudino mėsą? Ne, čia jos mėsos kvapas. Jos viduje prideginamos žaizdos, kad nekraujuotų, kvapas. O siaube. Gal...

Tą akimirką Sofija suprato, kodėl gydytoja nenorėjo atlikti biopsijos. Būtų žinojusi, kaip čia viskas iš tikrųjų vyksta, būtų nesiryžusi ir pati. Gal net labiau nei gresiančių pasekmių.

Prieš pusę metų

– Ar tikrai, tikrai, tikrai čia nieko tokio? – Sofija negalėjo patikėti, kad po tiek laukimo gydytoja lengva ranka ją siunčia toliau kęsti dvejones, užuot suteikusi patikimą atsakymą.

Gydytoja vėl nenoriai peržvelgė Sofijos tyrimų rezultatus.

– Taip, tikrai. Užsirašykit ateiti po pusmečio. – Gydytoja pastūmė popierius Sofijai ir jau žengė link durų kviesti kitą pacientę.

Pusę metų laukti? Dar šešis mėnesius kankinti save tomis neišvengiamomis mintimis, kas galbūt joje auga ir ruošiasi nužudyti? Ką ji gali prarasti? Ne, ne, ne. Sofija to nepakęs. Daugiau ji sau to nebedarys. Ne, ne, ne. Ne. Kiek gi galima??? Visa savo esybe jautė, kad viskas turi baigtis čia ir dabar.

– Ne. Aš jau laukiau kelis mėnesius, praėjo beveik pusė metų. Daugiau nebelauksiu. Norit – kvieskit kitą pacientę, aš čia pabūsiu ir palauksiu, kol man pagaliau bus atlikta biopsija.

Gydytoją nustebino Sofijos ryžtas. Juk iš pažiūros ji – gera ir paklusni mergaitė.

– Gerai, einam.

– Niekur neisiu! Ką tik jums pasakiau.

– Reikia eiti į procedūrinį. Čia juk nepjaustysiu jūsų.

– Gerai. – Kiek susigėdusi Sofija pakilo ir nuėjo paskui gydytoją.

Gulėdama ant procedūrinio stalo ir jausdama buką, bet vis tiek itin nemalonų skausmą, svarstė, ar moterys kažką panašaus jaučia gimdydamos. Ar yra gimdoje kažkoks nuskausminimo sluoksnis, neleidžiantis pajusti viso skausmo galybės ir taip išgelbstintis gimdyvių gyvybes?

Galimybę uosti skrudinamos mėsos kvapą ir suvokti, kad tai jos pačios viduje prideginama žaizda, Sofija priskyrė vienai keisčiausių patirčių gyvenime.

– Viskas. Galite apsirengti. Rezultatai bus po dešimties dienų. Registruotis nereikia, tiesiog užeikite. Jei kils kokių komplikacijų, irgi ateikit iškart, be eilės.

– Kokių komplikacijų gali būt?

– Pajusit, jei bus. – Gydytoja nenorėjo sakyti daugiau, bet veido išraiška nuteikė itin nesmagiai.

Sofija klusniai linktelėjo ir atsisveikino su geraširdiška šypsena. Išėjo, kaip tikėjosi, ištverti paskutinį nežinios ir laukimo laikotarpį.

Po dešimties dienų

Sofija vėl sėdėjo prie gydytojos kabineto. Jau ketvirtą kartą per pastarąsias dešimt dienų. Per tiek laiko ji suprato, ką apie komplikacijas tąkart sakė kita daktarėlė. Tikrai jų nesitikėjo. Manė, kad komplikacijų pasitaiko itin retai. Bet vieną rytą, pabudusi kraujo klane, ji prieš darbą skubėjo į klinikas, kad kraujavimą (tikrai ne mėnesines) sustabdytų. Kitąsyk sėdėdama universitete pajuto iš žaizdos žliaugiant kraują, ir po paskaitos vėl skubėjo į klinikas.

„Gal tikrai reikėjo paklausyti tos gydytojos.“ – galvojo ji, jausdama, kaip įklotas vis prisipildo kraujo, ir melsdama, kad nepratekėtų pro storą džinsinį audinį. „Kada pagaliau tai baigsis? Būčiau žinojusi, kad tokios komplikacijos, gal būčiau spjovus į viską. Velniop, kad kūnas jau pervargęs nuo tos begalinės įtampos ir pats tarsi atskira būtybė trokšta atsakymo. Dabar tik prašau, kad kraujavimas baigtųsi...“

Ją, paplūdusią krauju, iškart priimdavo, pridegindavo žaizdą ir palydėdavo „ar aš tau nesakiau“ žvilgsniu.

„Kas, kad sakei. Bent žinosiu. Bent bus ramu“, – kraujoplūdžiui pasibaigus galvojo Sofija, bet garsiai pasakyti nedrįsdavo. Vis dar stebėjosi savo drąsa išsireikalauti biopsijos, tad dabar tyliai kentė maišto pasekmes.

Ir štai ilgai laukta akimirka.

– Kitas! – sušunka gydytoja, ir Sofija žengia išgirsti savo nuosprendžio.

– Taip, taip, taip. Pamenu jus, – nerangiai šypteli gydytoja. – Kaip jaučiatės?

– Jau gerai. Kraujavimas liovėsi.

– Puiku, puiku. O štai ir jūsų tyrimo rezultatai. – Regis, pati gydytoja nekantravo kuo greičiau atsikratyti Sofija. Paėmus biopsijos tyrimo rezultatų lapą, jos veido išraiška pasikeitė.

Sofijai dilgtelėjo širdį. O gal ir visą kūną.

– Ach, pačiu laiku. Pačiu laiku! Tikrai pačiu laiku atlikote tyrimą. Jūsų kūne itin sparčiai vyksta vėžiniai pakitimai. Turite kuo skubiau operuotis. Štai, prašom rezultatai. – Gydytoja nuleido akis ir nutilo. – Jei ką, onkologiniam gražiausiai pjauna, – dar pridūrė.

– Pjauna? Gražiausiai pjauna?

– Taip, nesvarbu, kad viduj, bet, žinokit, tikrai yra skirtumas, kaip pjauna. Registruokitės į onkologinį operacijai. Paprasta gimdos kaklelio konizacija. Jums tik pašalins paviršinį sluoksnį su ikivėžinėmis ląstelėmis, ir viskas. Taip bus sustabdytas plitimas, o jūs būsit sveika.

Klausydamasi Sofija linkčiojo galva ir bandė suvirškinti gaunamą informaciją.

Po pusės metų

Sofijos planas nuslėpti tyrimus nuo širdies draugo žlugo jau po poros dienų, kai jis skubiai ją vežė į polikliniką dėl niekaip nesiliaujančio kraujavimo. Paskui vykęs pokalbis buvo nepatogus. Kupinas ašarų ir ateities apmąstymų, kuriems, abiejų nuomone, buvo dar per anksti. Tik dabar jau neišvengiama.

Kiek nurimus, nudžiūvus ašaroms ir apslopus emocijoms, jiedu žiūrėjo vienas į kitą.

– Kodėl nepasakei anksčiau ?

Sofija gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau. Nežinojau, kada pasakyt. – Ji atsiduso. – Per kurį pasimatymą būtum norėjęs išgirst?

Sofijos žvilgsnį atlaikyti buvo sunku. Vaikinas norėjo kažką sakyti, bet suvokęs, kad pridarytų neatitaisomos žalos, susilaikė. Ar buvo pasiruošęs netekti Sofijos vien dėl to, kas galbūt bus? Juk dar anksti galvoti apie šeimą. Dar reikia pasidžiaugti jaunyste, pagyventi nerūpestingai. Susižavėti. Mylėti.

Ar liktų su Sofija, jei ji būtų pasakiusi iš pat pradžių? Gal. Tikrai gal. Bet... Ar Sofijos vietoje būtų tai pasakęs per pirmą pasimatymą? Gal. Bet... Kai gydytojai lyg užsispyrę kartoja, kad čia nieko tokio, kaip gali kilti mintis kažką sakyti ir greičiausiai tik veltui jaudinti?

Deja, lengvų ir aiškių atsakymų į šiuos klausimus nebuvo.

Tačiau buvo Sofija ir jų santykiai, kuriuos vis dar norėjosi saugoti ir auginti. Sofija džiaugėsi, kad dėl komplikacijų vis kraujuojant turėjo kas nuveža ir pasiima iš poliklinikos, apkabina ir suteikia vilties.

Sužinoti rezultatų jie taip pat nuvyko kartu. Kalbėti buvo sunku, tad tik laikė vienas kitą už rankos. Kai Sofiją pakvietė į kabinetą, jis spustelėjo jai pirštus nenorėdamas paleisti. Tame spustelėjime tilpo visa viltis ir meilė. Kas bus pasikeitę, kai Sofija išeis iš kabineto?

– Taip, taip, taip. Ilgai laukėt, – šypsojosi gydytoja Sofijai.

– Taip. Juk niekas nenorėjo padaryt to tyrimo. Kas beliko?

Gydytoja į šį priekaištą atsakė sarkastiška šypsena.

– Nagi, nagi. Ar buvo ko čia nerimauti? – Savo teisumu įsitikinusios gydytojos akys bėgiojo biopsijos tyrimo rezultatų lapo eilutėmis. Jos veidas keitėsi ir prisipildė išgąsčio. – Oi... Na, buvo. Visgi buvo.

Sofiją užplūdo baimė, ir ji vos laikėsi nepravirkusi. Ką visa tai reiškia?

– Galite paaiškinti plačiau?

– Eee... Na, – sunkiai atsiduso gydytoja. – Jums vėžys. Kuo skubiau turite kreiptis dėl gydymo. Gali būti, kad pakaks konizacijos, bet... Na, tikiuosi, kad nieko rimto... Na, nereikės pernelyg rimto gydymo, žinot...

Sofija apsiraudojo. Baimės ir nerimo kupinos mintys užgriuvo visu sunkumu. Tai kas dabar? Taip, ji nepasiduos. Gydysis. Vaistais. Prašys ir lauks operacijos. Tikėsis, kad viskas baigsis gerai. Kad pasveiks.

Panašu į antrą stadiją. Dar tik antra stadija. Dar laiku aptikta. Tikrai neprireiks imtis ko nors itin grėsmingo. Ji gyvens. Turėtų galėt gimdyt. Taip, taip, visa tai neturėtų paveikti jos galimybių pastoti. Na, žinoma, jei reikėtų rimtesnio gydymo, tada gal ir... Bent jau kol kas tikrai nereikia apie tai galvoti.

Išėjusi iš kabineto Sofija paskendo mylimojo glėbyje. Šis ją suprato be žodžių. Nieko netardami, tyliai apsikabinę, jie tikėjosi geriausio. Sofija niekaip nesuvaldė savo minčių ir vis svarstė, kas būtų nutikę, jei ji nebūtų pusmetį laukusi.

Prieš pusę metų

Sofija išklausė nerimastingos gydytojos patarimų ir vos išėjusi iš kabineto užsiregistravo į onkologinį, kuriame gražiausiai pjausto. Visą kūną net atlėgo. Nebeliko baimių ir nerimo. Tik aiškumas ir žinojimas, ko imtis toliau.

Per porą mėnesių Sofija tris kartus apsilankė onkologiniame, pusdienį skyrė operacijai ir buvo sveika.

Daugiau nebegalvojo, kas būtų buvę „jei“.

Juk niekad nesužinos, kaip viskas būtų pasisukę. Kas ten žino, kaip galėjo nutikti, jei, pavyzdžiui, būtų vykusi ne į operaciją, išgelbėjusią gyvybę ir grąžinusią vidinę ramybę, o į filmavimą, į kurį ją taip norėjo siųsti darbas. Gal ten...

Ai, nesvarbu. Dabar bent jau galėjo sau leisti svajoti.

Po visko Sofijai labai norėjosi ramiai nueiti į pasimatymą.

Živilė Zablackaitė – smalsus kūrybiškas žmogus. Baigusi nemažai mokslų, bet dar daug ko neišmokusi.