Eglė Okaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

detego detektyvą

šitoj pelkėj vietos užtenka visiems.

moteriškų drabužių parduotuvė

virš jos

gali užeiti pas moterį

mūvinčią nailonines kojines aukščiau kelių,

gali užeiti pas moterį

gulinčią savo lovoj – rūkančią

zebro raštais išpuoštą cigaretę.

gali užeiti ir išgelbėti ją nuo

persekiojančių

velnių pasturgalių,

gali užeiti ir pasmerkti tą moterį

ir išeiti tiesiai

į Nerūkymo zoną, kurioj

žmonės keistai išblyškę

jų želiniai veidai, praradę galimybę

perduoti menkiausią emociją

 

tarsi būtų ne žmonės, o žydėti užmiršę pastarnokai

tarsi pamėklės, sklandančios viršum suarto lauko

tarsi žmonės, bet ne žmonės

 

čiulpiantys vienas kito kruvinus pirštus

užtemdę savo akis raudoniu

skubriai einantys tikslo link

negalintys susigaudyti, kur

gyvena pelkės vyriausiasis.

 

kažkas sako, kad reikia eiti

tiesiai tiesiai. tuomet į kairę

bet kai į kairę, tai

 

užslenka rūkas

 

o moteris rūko

iškišus tamsią galvą ir dalį torso

pro balkoną

apkarstytą nuvytusiais sodinukais.

 

šita pelkė pradvisus, skraido sparvos

vos pavilkdamos sparnus

užšalusiais akių nervais

mato blausiai.

 

o moteris (sprigteli cigaretę, kuri)

krenta į balą, man prie kojų

 

pamiršęs išjungti blykstę

 

fotografuoju

 

 

pasimatymas

palanga

paplūdimys vėjuota

gubojos glaustosi

ir aptarinėja

praėjūno pederastkę

 

susitikom prie geltonos švyturio palapinės

skustas antakiai balti

nu bet simpatiškas

susėdom pakopy

ir jau bučiavau drakoną

ant jo peties

 

šypsau prisimerkus

kad sprigtels į kelį

agrariniu pirštu

nieko nieko

tik skruzdėlytė

 

nepatiko toksai grubumas man

sakau tu turbūt nežvejoji

ir pliaukšt

daviau žuvį

pakaušin

 

gal per sūri žuvis buvo

atsistojo ir sunkiais žingsniais

nuslinko basankės pusėn

alaus baubt

 

šaukiu eeee

šliures palikai

neatsisuko

 

vakarėja

stoviu priešais jūrą

pasikasau strazdaną ant nosies

laukiu kokią valandą žilvino

vyno puta

atplauksiančio

 

nesulaukiu

 

palanga

paplūdimys vėjuota

gubojos glaustosi

ir žvengia

iš didelių šliurių

kuriomis šlepsiu

 

namo

 

 

keturi kaimiški

raviu česnãkus

žliūgė, rodos, tuoj

ap pa sivys mane

 

***

girdžiu kaip dar̃žinėj

gaidys vištą

tvatija

ech kad mane kas taip

 

***

radau prie užtvankos

bebro dantis

senatvėj sunešiosiu

 

***

medžiotojų bokštely

odinė sėdynė

iš devympenktų landroverio

atsisėdu

primerkiu vieną akį ir šaudau

debesis

 

 

mano brolis Pedro, arba alergija katėms

pro stiklą tuščiai

spoksau į melsvą dūmų sietyną

palubėj tupi kregždės

greičiausiai net netikros

bet jos sapnuoja

kaip skrenda pažeme

save sapnuoja

 

ne kokį melagingą lietų

 

iš tardytojo akių

 

išsiveržia tu parodyk man savo

o aš tau parodysiu

kaip juda lūpos

abiejų pakaitom

kaip tarp blakstienų eklektiškai nardo virpulys

kaip delne trupini (grikius?)

jau tuoj tuoj prasidės

iš kur tu jų gavai vabalėl

zam za

 

ir štai tu įkalintas

negali pajudėti, tik štai prakaituoji

nesamą kaltę

 

kol tardytojas čiaudi be saiko

aš sėlinu artyn

 

prie duobės

 

pasiimti tavęs

pasiimti savo kačiuko

kurį čia ir įmečiau užverčiau žemėm ir

vandeniu užpyliau

ir šokinėjau šokinėjau

ilgai šokinėjau

 

 

///

toks virpesys toks šaltkrėtis kauliukuose

šita žiema mus pražudys susuks

į buliaus ragą kurs užpernai

dieduko sielą perskėlė pusiau

 

girdžiu rytais kaip traška šaknys

ąžuolo kaip trobą judina

bobutę per kūčias šakom

nusinešė dangun

 

toks svirpesys žiogų iš vasaros

naktų dar likę(s) manyje

skandina karklą pūgoje

neįžiūriu jau rikio kapo

 

o nyksmas smelkias į venas

(gana) greitu tempu kauliukas vyšnios

suranda miesto ūžesy

dar vieną pakaruoklį