Monika Staugaitytė. Aistės Pilkauskaitės nuotrauka.

„Jaunas kraujas“ – platforma, skirta debiutuoti, skleistis, pasirodyti, eksperimentuoti. Drąsiems. Visada yra galimybė klysti.

 

Kiekvieną kartą persikrausčius pirmieji rytai naujame kambaryje būna keisti – atrodo, kūnas jau čia, bet sąmonė tas kelias akimirkas, kol sapnuoju atmerktomis akimis, nesupranta, kur atsidūrė. Ieškau pažįstamų sienų, nutrinto rašomojo stalo, klausausi neįprastų garsų už lango, o tada greičiau, nei spėčiau savęs paklausti, prisimenu: viskas vėl iš naujo. Knygos vėl ieškos savo vietos, rūbai bandys sutilpti į spintą, gėlėms reikės suprasti, į kurią pasaulio kryptį žiūri, visi svarbiausi, bet visai nereikalingi menkniekiai sulįs į naujas slėptuves, kur niekas jų neras iki kito išsikraustymo, o man vėl reikės prisiminti, kuria koja naktį lipti iš lovos, kad tamsoje išvengčiau aštrių kampų.

Negaliu suskaičiuoti, kiek kambarių buvo tapę tarpine stotele mano kūnui ir daiktams, kuriuos tampausi paskui. Vaikystės kambarys, ligoninės palatos, į kurias sugrįžti nesinori, dideli kambariai aukštomis lubomis, ankšti kambariai, kurių erdve reikia dalintis. Tie, kurių net nepamenu, nes buvau per maža ir tie, į kuriuos niekada nebegrįšiu, nes buvau tik trumpa viešnia. Pro vienų langus matydavau nepažįstamus kraštus, pro kitų – pilkšvas daugiabučių kaladėles.

Užsimerkusi aiškiai prisimenu kai kurių išdėstymą, jų kvapą, grindų girgždėjimą tyloje, kai nenorėdavau išsiduoti, kad buvau išėjusi. Pro langus galiu matyti saulėlydžius ir saulėtekius, girdėti ritmą, kurį sukuria lietus, atsimušdamas į palanges. Mano laiko linijas ir būsenas aiškiausiai žymi ne žmonės ar metai, o kvadratiniai metrai, įrėminti keturių sienų, virtę nebyliomis atminties kapsulėmis.

///

Daiktų tvarka kambaryje, kuriame užaugau, keitėsi turbūt tiek pat kartų, kiek metų jame praleidau. Vaikystės kambarys – pirmoji vieta, iš kurios išsikraustoma, ir tik dabar, kai kartais grįžtu atgal, pradedu suprasti jos ritmą. Matau ne tai, kas man prieš akis, – baldai nuolat lėtai juda po kambarį, ant sienų keičiasi plakatai, nuotraukos, iš spintos dingsta rūbai, o atmintin grįžta dalykai, kuriuos, maniau, esu pamiršusi.

Tėvo balso ritmas vokiškai skaitant knygas man prieš miegą. Mažas įdubimas viename seno lango stikle, slaptas mano vaikystės portalas, pro kurį žiūrint pasaulis pavirsdavo sūkuriu, tarsi sėdėtum ant besisukančio vilkelio. Vėliau langus pakeitė naujais ir mokiausi matyti pati. Šimtų knygų, kurias ten perskaičiau, ritmas. Medžių, į kuriuos spoksodavau, ritmas keičiantis metų laikams. Gėlės, kurios pražydėdavo, ir gėlės, kurios numirė. Kiekvieną kartą čia laikas praskysta, ima tekėti visomis kryptimis. Tik išsikrausčiusi galiu jį iš tiesų pagauti, gal todėl ir gera sugrįžti.

///

Yra kambarių, į kuriuos grįžti nenoriu. Vaikystėje daug laiko praleisdavau ligoninėse. Sunku palatas vadinti kambariais. Ten nieko nebūdavo mano, išskyrus šlepetes, dantų šepetuką ir dar kelias smulkmenas. Ir laikas, kurį ten praleisdavau, tarsi ne visai mano – nuolatiniai adatų baksnojimai į pirštą, tuščios valandos gulint lovoje ir stebint lašelinę, keisti kambario kaimynai, verkiantys naktį, nes nori mamos. Spalvoti piešiniai ant vaikų skyriaus sienų, kurie lyg ir turėtų suteikti jaukumo, atvirkščiai, dar labiau pabrėždavo, kad čia ne namai, ne mano kambarys, o svetima ir serganti vieta.

Skyriai be piešinėlių ant sienų kiek kitokie. Ypač tie, kurių palatose nėra elektros lizdų, užraktų ir rankenų, o langai neatsidaro. Kartą tokiame gulėjau. Tą dieną, kai mane ten atvežė, kuprinėje turėjau tik vieną knygą, skaičiau ją skersai ir išilgai, todėl laiką matavau Wisławos Szymborskos eilėraščiais.

„Heraklito upėje / aš žuvis vienatinė, aš žuvis atskiroji (...).“

„Dugnui ežero dugno nėra, / ir krantams krantų.“

„Ar tu tiki, kad tau nepadarysim nieko blogo? – Nežinau.“

Kai sukūriau galimybę laikui išnykti, staiga jis visas tapo mano. „Poezijos rinktinė“ saugo mano atmintyje tą laiką ir siaurą vienvietę palatą, kelioms savaitėms virtusią saugiu kambariu.

///

Į kiekvieną kambarį su manimi keliauja vis mažiau ir mažiau daiktų. Jie nebepaveja manęs, pasimeta tarp taško A ir taško B, o gal pati nebenoriu jų ieškoti. Kraustytis ir rasti jiems vietas darosi vis lengviau, kol vieną dieną nepradedi kraustytis dviese.

Padvigubėja nuotraukų albumų ir knygų dėžių. Kai kurios kartojasi, reikia atrinkti. Kai kurių, galvojau, savo lentynoje niekada neturėsiu. Gėlės ant palangių pradeda stumdytis. Lovos perimetras, pasirodo, neturi jokios reikšmės – vietos pakanka. Dubliuojasi indai, kojinės, įpročiai. Reikia atrinkti, ką užsispyrus tampytis su savimi, o ką palikti už durų. Keista suprasti, kad kambaryje nuo šiol kažkas laukia. Ilgainiui pamiršti, kad buvo kitaip.

///

Prieš mėnesį persikrausčiau į kitą miestą. Į nepažįstamą rajoną, svetimą kambarį. Viskas vėl prasidėjo iš naujo. Kiekvieną kartą taip pat, tik kitaip. Pro langą žiūrėdama į mišką mėgstu įsivaizduoti, kad esu Kulautuvoje, vaikų sanatorijos kambaryje, kuriame praleidau ilgą mėnesį prieš penkiolika metų. Pro kambario langus galiu aiškiai matyti praėjusį laiką.

Dažnai galvoju apie kambarius, kuriuose dar nebuvau, bandau spėlioti, kokiuose erdvėlaikiuose atsidursiu. Žinau, kad veltui, juk dar vis neradau raktų.