Edita Paičiūtė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

 

Kregždės

 

Vėjų lizdas –

nuo vyrių

nutrūko –

– langinės

 

 

Gulbės

 

Palši vaikai

nunėrę galvas

vandenin

nuo akmenų

neatsispindi

nei dangus

anei tėvai

toli aukštai

 

 

Devynbalsės

 

Devynis kartus

pamatavus

nukirpo siūlą

devynbalsė

ir krito rytas

 

 

Juodoji meleta

 

Apsimetėlis kardinolas

paleido papliūpą

pušų kvartale

 

 

Punia

 

Upė mėlynu šaliku

suveržė mišką –

našlaitės ištryško

 

 

Kėgliai

 

Susvirduliuoja

nenugriūva

medžiai –

lapkričio

akla ranka

lapus stumdo

 

 

Miške

 

Vėjo bangelės

medžių viršūnėm

per jas šokinėja

pušys kaip plūdės

 

 

Gatvinės

 

Prie kelio

po koją

išrietusios

raivosi

liepos

 

 

Briza media

 

Ar matei

kaip virpa

kiškiui ašarėlės?

 

Dalgiu išguldė

visą armiją –

civilis

šienpjovys

 

 

Gintarinės akys

 

Bėgu kiek pajėgiu

klostėmis vėduoklės

kaip laiptais sprunku

o tu suskliaudi staiga

ir iki kito karto tampu

inkliuzu

 

 

Ragana

 

Aš ragana

ragana tokia

ten iš pasakos

sidabrinėj veido

lėkštelėje obuolį

ridinėju – pasaulį

išburiu

 

 

///

 

keliais apsimuturiavęs

serga pasiklydęs žmogus

 

 

///

 

Virvena takelis

kalnais ir kloniais

kas tą špūlelę

paritino

bėgo žmogelis

susimazgė

siūlelis

kas jį nukirpo

 

 

///

 

Šluota pakrapina

grūdais lyja

pelės nešioja

pelus į urvus.

Mergaitė

ištraukia

šiaudą

ilgą

žiedą

nusipiešia

aukso

dulkėse

 

 

Edita Paičiūtė mėgsta gamtą, patiria augalų, gyvūnų pažinimo ir atradimo džiaugsmą, kūryboje taip pat patiriu vienų dalykų sugretinimo su kitais atradimo džiaugsmą.