× Antanas Sheshi

 

Raudonomis atviros odos dėmėmis liepsnojantis poeto veidas ant viršelio, manau, atsidūrė ne šiaip sau – jis puikiai atspindi kūrinio pavadinimą ir gana glaudžiai siejasi su jo turiniu. Ko gero, kurdama viršelį dailininkė Laura Grigaliūnaitė visų pirma stengėsi išgauti ugnies spalvą. Rimantas Kmita teigia: „Sunku būtų sugalvoti tinkamesnę Gedos ūmumo etimologiją, negu siejančią su ugnimi“ (p. 16). Bet labiausiai pilkame fone išryškėjantys portreto kontūrai primena giluminei diagnostikai skirtą vaizdą – net gali pasirodyti, kad matai kažin kokį tarpinį variantą tarp termovizoriumi darytos nuotraukos ir rentgenogramos. Pasirinktas vizualinis sprendimas tikrai tinka knygai, primenančiai mėginimą nustatyti Sigito Gedos gyvenimo diagnozę, ambicijų, aikštingumo, charizmos, siutulio ir talento sampynos simptomus.

 

Rimantas Kmita. „Ugnies giesmė. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“. Dailininkė Laura Grigaliūnaitė. – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

Manau, su šiuo siekiu susijęs tiek didžiulis „Ugnies giesmių“ populiarumas (nepamenu, kada Lietuvoje paskutinį kartą mačiau 2000 egzempliorių tiražu išleistą mokslo monografiją, nors neabejoju, kad jai neteks ilgai užsistovėti parduotuvių lentynose), tiek stiliaus ir turinio ypatumai – formaliai veikalas priskirtinas literatūrologijos darbams, tačiau R. Kmita beveik nenagrinėja S. Gedos tekstų, labiausiai gilinasi į psichologinį jo port­retą. Suprantamas literatūrologo noras parašyti knygą, kuri būtų pakankamai įdomi bei įkandama ne tik profesionalams, ir mėginimas perprasti poeto asmenybę, jo mąstymo sąrangą, paskirų biografinių etapų poveikį charakterio formavimuisi, atnarplioti giluminius mazgus, siejančius temperamentą, elgseną ir kūrybą. Kad ir ką sakytume, nekyla abejonių, kad tarp lietuvių poetų arčiausiai genialumo dimensijos buvo būtent S. Gedos vidinės energetikos mastas.

Kita vertus, dėl tokio R. Kmitos noro nemažai (o gal net dauguma) knygos skaitytojų susidurs su tam tikrais keblumais. Daryti šią išvadą verčia tai, ką apie „Ugnies giesmes“ girdžiu, kaip sakoma, iš šalies – ne iš literatūrologų, rašytojų, kritikų, bet iš žmonių, dažniausiai nedaug žinančių apie S. Gedos poeziją ir susidomėjusių šiuo leidiniu visų pirma dėl aprašomos prieštaringos poeto asmenybės. Neabejoju, kad leidėjai, vertindami galimybes išparduoti nemenką tiražą, skaičiavimus taip pat grindė prielaidomis, kad labiausiai skaitytojams rūpės S. Gedos gyvenimo peripetijos. Tad pirmas klausimas, kurį sau uždaviau perskaitęs „Ugnies giesmes“, ne vienam apžvalgos skaitytojui (apžvalgas, atsiliepimus ir recenzijas skaitanti publika šiuo atveju gan kardinaliai skiriasi nuo pačios knygos skaitytojų rato) galbūt nuskambės keistai: ar tikrai buvo verta rašyti būtent monografiją? Žinoma, monografijos išleidimas mokslo srityje besidarbuojančiam humanitarui – svarbus įvykis, padidinantis savo bei atstovaujamos institucijos „akademinių taškų“ kraitį ir per kelias svorio kategorijas pakeliantis tyrėjo autoritetą dalies vertintojų akyse. Tačiau pasiryžęs imtis tokio formato autorius įspraudžiamas į gana griežtus rėmus, kurie net šiais visuotinės tolerancijos įvairovei laikais riboja knygoje dėstomų idėjų pateikimo tvarką, o iš dalies ir rašančiojo galimybes laisvai reikšti savo nuomonę: apmąstymų, sąvokų ir refleksijų erdvę gerokai susiaurina metodinių ir procedūrinių reikalavimų apynasris. Tilpti į šiuos rėmus ypač sunku, kai tema kone nuolat reikalauja kelti klausimus, į kuriuos atsakymų dar niekas nesugalvojo, aptarinėti iki galo nesuvoktus dalykus, mėginti apčiuopti nevaldomo vidinio chaoso, regis, buvusio pagrindiniu S. Gedos kūrybos varikliu, matmenis. 

Rašant „Ugnies giesmes“ R. Kmitą lydi „nuolatinės abejonės, ar bus kas iš tos knygos, kodėl aš lendu, kur baisu, kur nesijaučiu saugus“ (p. 304). Todėl pasirinkęs mokslo publikacijos standartus atitinkančio pasakojimo struktūrą su visais jai būdingais suvaržymais autorius vis priverstas teisintis, kad, užuot lukštenęs tekstus, mėgina kasinėti gilius psichoanalizės klodus. Pavyzdžiui, baigdamas skyrių „Bažnyčios atšventinimas“ apie garsųjį S. Gedos performansą Šv. Jonų bažnyčioje R. Kmita, kelissyk pacitavęs amerikiečių mitologijos tyrėjo Josepho Campbello mintis apie šamanų, mistikų ir šizofrenikų panirimo į juos užvaldantį srautą specifiką, nuo savęs priduria: „O ką galėtų čia pasakyti literatūrologas? Vidinės Gedos kelionės yra tokios, o ar jos labiau mistiko ar šizofreniko, šamano ar mitologinio herojaus – galima tik spekuliuoti turint kruopelę duomenų. Nuo vaikystės iki teismo protokolų gyvenimo pabaigoje“ (p. 240). Panašių apeliacijų į duomenų stygių vis priduriant, kad tai, kas svarbiausia, tiek paties poeto, tiek jo draugų paprastai nutylima, apstu – man tai primena mėginimus pasiaiškinti, kodėl apibendrinimams kartais stinga tikslumo. Tačiau bėgant laikui informacijos panašiais klausimais vargu ar daugės (greičiau atvirkščiai), o kompetencijos R. Kmitai tikrai netrūksta net atsižvelgiant į literatūros mokslo ribas gerokai viršijantį užmojį nutapyti gelminį psichosocialinį kūrėjo portretą (rašant knygą neakademiniu stiliumi, minėtų pasiteisinimų apie literatūrologo galių ribotumą, ko gero, nereikėtų).

Net mokslinio tyrimo link pakreiptas tekstas persmelktas asmeninių autoriaus įžvalgų, nuojautų, pamąstymų. Ko gero, būtent tos pasakojimo vietos, kur R. Kmita jaučiasi mažiau suvaržytas, yra vertingiausios, informatyviausios, aiškiausiai išklotos, leidžia laisviau, drąsiau, kartais net nesiremiant akademiniais šaltiniais interpretuoti S. Gedos elgesį, spėlioti apie tam tikrus veiksnius, lėmusius poeto būdo bruožus. Čia labiausiai juntamas ir noras atitolti nuo tekstų analizės, per daug nesikapstyti po metaforas (R. Kmita nelinkęs analizuoti S. Gedos poezijos pavyzdžių, nors kiekvieno skyriaus pradžioje cituojamą eilėraštį „20 prisipažinimų“ atkak­liai, kartais net kiek perspaudžiant mėgina pristatyti kaip vieną ryškiausių poeto daugiaveidiškumo ir pomėgio supinti tikrovę su vidiniu, išgalvotu gyvenimu, įrodymų). Noras teisingas: S. Geda – būtent tas atvejis, kai negalima atsieti kūrybos nuo asmenybės ir jos poelgių. Tačiau drįsčiau teigti, kad nemažai eilinių skaitytojų pasiges elementarių biografinių faktų pristatymo: laikai, kad ir kaip to nenorime, keičiasi greitai, dauguma tautiečių apie S. Gedą jau žino nedaug, todėl trumpas biografijai skirtas skyrelis su datomis ir vietomis, kurios buvo svarbios skirtingais poeto gyvenimo ir kūrybos laikotarpiais, tikrai nebūtų pakenkęs, o ateityje gal net suteiktų „Ugnies giesmėms“ didesnę išliekamąją vertę. 

Nuolat akcentuojamos sąsajos tarp vidinių, neretai beveik liguistų poeto būsenų ir jo kūrybos raidos kartais verčia susimąstyti: galbūt S. Geda nė neturėjo tos tikros biografijos, gal didžiąją dalį laiko taip ir gyveno pusiau išgalvotą gyvenimą – labiau pasirodyti prieš kitus skirtą, į vaidinimą panašų? Klausimas rimtas. R. Kmita, ko gero, pirmasis iš visų S. Gedos pasaulį atidžiau tyrinėjusių šiam klausimui suteikia tiek daug dėmesio pabrėždamas, kad savojo mito kūrimas poetui (ypač vėlyvuoju laikotarpiu) – itin būdingas. Lygindamas poeto aiškinimus su jo vaikystės ir jaunystės draugų, mokytojų, pažįstamų pasakojimais „Ugnies giesmių“ autorius sėkmingai apčiuopia nuolatinius mėginimus susireikšminti, išsiskirti, netikėtai interpretuoti tikrus gyvenimo faktus juos išverčiant, o kartais ir apverčiant. Labai sveikas ir kritiškas R. Kmitos požiūris į tai, ką S. Geda pateikia savo dienoraščiuose, interviu ir tekstuose, reflektuojančiuose konkrečius įvykius ar kitų autorių knygas. Poeto, kaip ir daugumos menininkų, tiesa savotiška – daugiasluoksnė, nevienalytė, kaskart skirtingai suvokiama. Čia S. Geda neįžvelgia nieko blogo, kaip tik mano, kad susitapatinimas su kuo nors iš praeities, savotiškas energijos perėmimas iš paties (kartais net dirbtinai) susikurtų archetipų yra judėjimo į priekį garantas. Pritariu R. Kmitos spėjimui, kad tikrąją tiesą dėl jos nepatogumo ar nereikšmingumo poetas dažniausiai nutylėdavo, tiesos kruopelytės geriausiu atveju pasirodo tik pokalbiuose itin smarkiai įkaušus, kai dalyviai nelabai ką vėliau prisimena...

Nagrinėjant realią poeto biografiją giliau tyrinėjami S. Gedos vaikystės ir studijų metų epizodai. Kartais tokie pasikapstymai tikrai sėkmingi: kiek netikėtas gero, paklusnaus, atkakliai besimokančio, kone pavyzdingo berniuko paveikslas, kurio ankstesni poeto biografai nepabrėžė, o gal nė nepastebėjo, nes pats S. Geda, kalbėdamas apie vaikystę, dažniau pristato save kaip „išdykėlį ir muštuką“. Tai skatina kelti labai logiškus klausimus: „Ar negalėjo būti taip, kad tas teisingas berniukas vėliau tapo tuo, ką reikia paneigti? Ar nekilo noras gyventi taip, kad būtų ką prisiminti, o apie vaikystės laiką prisiminimus sukurti?“ (p. 34) Prie šių klausimų R. Kmita vėliau nuolat grįžta, kol pamažu „Ugnies giesmėse“ jie tampa kertiniais. Kita vertus, nors studijos autorius neneigia, kad S. Gedos vaikystės aplinka buvo skurdi (šeima net pagal tų laikų standartus gyveno vargingai), netiesiogiai polemizuojama su Viktorija Daujotyte – poeto tėvų šeimos negandos nesiejamos vien su alkoholiu. Aiškiau bei, rodos, teisingiau nupasakota ir daug šurmulio sukėlusi S. Gedos brolio žūties istorija. Lyginant R. Kmitos knygą su V. Daujotytės „Tragiškuoju meilės lauku“ (2010), bene labiausiai į akis krinta skirtingos perspektyvos: V. Daujotytė prie S. Gedos elgsenos ypatumų dažniau artėdavo per jo tekstų analizę, o R. Kmita pabrėžia charakterį, kartais, atrodo, tyčia palikdamas skaitytojams galimybę savarankiškai narplioti vis dar neatraizgytus S. Gedos žodžių mazgus. Šiuo požiūriu gan iškalbingi net monografijų pavadinimai. R. Kmita ant viršelio pamini ugnį, atkreipia dėmesį į tūkstantį kūrėjo veidų, bet nei ant­raštėje, nei knygos tekste beveik neliečia V. Daujotytės vis mėgintos apčiuopti meilės gijos. 

Rakurso pasirinkimas aiškus, apgalvotas, vykęs ir, manau, teisingas – dauguma skaitančių S. Gedą turbūt pastebėjo, kad rašytojas nelinkęs atvirai poe­tizuoti jausmų. Eilėraščiuose siekiama kastis gilyn, rašyti apie pasaulio sanklodą, ieškoti šaknų, o meilės, aistros, geismo, neapykantos, paniekos, gėdos ar šleikštulio motyvai tarsi nustumti į antrą planą, pridengti kitų vaizdinių ir liečiami tik netiesiogiai. Todėl R. Kmitos noras įsiskverbti į giliuosius S. Gedos asmenybės klodus, į gilumas, kurios jį formavo, pagrįstas: be šių gilumų neįmanoma pažinti ir poeto kūrybos kosmoso.

Tiesa, kartais mėginimas išgryninti poetinės kalbos niuansus per poeto asmenybės bruožus sukelia keblumų. Pirmiausia pabrėžčiau kiek perdėtą R. Kmitos norą ypač gilių priežasčių ieškoti kiekviename S. Gedos poelgyje ir paskubomis ištartame ar užrašytame žodyje. Šiuo atveju, matyt, neprošal būtų dažniau prisiminti kitą knygoje ne kartą minėtą poeto savybę – impulsyvumą. Neretai atrodo, kad motyvai, lėmę vieną ar kitą veiksmą arba tekstą, gali būti daug paprastesni – gal tiesiog noras pasirodyti, išsiskirti iš minios. Tad kažin ar verta aiškinant kiek­vieną „pirstelėjimą“ pasitelkti Carlo Gustavo Jungo traktatus bei kitų psichoanalizės šulų veikalus. 

Dar vienas skaitant „Ugnies giesmes“ dažnokai galvoje kirbėjęs klausimas susijęs su svarstymais apie S. Gedos politines pažiūras. R. Kmita skiria joms nemažai dėmesio, ypač nagrinėdamas poeto laikyseną sovietmečiu. Nesyk bandoma lyginti S. Gedos ir kitų rašytojų santykius su oficialiomis institucijomis, prisimenami ir cituojami ryškesni to meto disidentai. Tačiau pateikęs kelias ilgokas ir solidžių argumentų nestokojančias polemikos šiuo klausimu atkarpas R. Kmita pripažįsta, kad „Geda negalvoja emigruoti, „girto poeto“ klausimą yra nustūmęs giliai, Geda nori būti poetu, jam neužtektų vertimų, paskaitų, filologinio darbo, jam reikia pripažinimo“ (p. 140). Žinant tai, dalis svarstymų apie poeto norą ar nenorą taikytis prie sistemos atrodo kiek dirbtinai pritempti: manyčiau, kad S. Gedai šie klausimai tuo metu tikrai nebuvo svarbiausi – jis, kaip ir dauguma, tiesiog prisitaikė, suvokdamas, kad didžioji dalis gyvenimo (ir galimybių) vyksta priverstinio kolaboravimo lauke. Tik šiame lauke galima, nors ir ribotai, veikti legaliai, kartais net tyčia paantrinant kompartijos šūkiams ir per daug nesigraužiant dėl šventų tikslų siekio. 

Nemenką poveikį tokiam pasirinkimui turi tiek ryškūs narcisistiniai S. Gedos charakterio bruožai, tiek jo požiūris į politiką kaip lėkštą, rimtų dalykų iš esmės neliečiančią veiklos sritį. Panašu, poetas, ypač paskutiniuoju gyvenimo etapu, nematė didelio skirtumo tarp ideologinio apsisprendimo ir pigaus politikavimo. Tai gerai iliustruoja pateikiama jo citata iš 2008 m. pasirodžiusios „Vasarės ajero šnekos“: „Sovietiniai disidentai tebuvo smulkūs maištininkėliai. Netgi jų tėvas – Solženicynas – iš XIX a. tolstojininkų. Teisybės ieškotojas, jokios kosmogonijos“ (p. 182).

Baigdamas apžvalgas mėgstu grįžti prie klausimų, kuriuos iškeliu pradžioje. Ketinau panašiai elgtis ir šįsyk – vėl užklausti apie mokslinės monografijos formato tinkamumą siekiant pateikti skaitytojams ne tik visapusį, bet ir daugeliui suprantamą nevienareikšmiškai vertinamo stambaus kalibro kūrėjo portretą. Bet rašant paskutines pastraipas šmėstelėjo mintis, kad klausimą derėtų formuluoti kitaip: kodėl man kilo įtarimų, kad, pasirinkus kitą žanrą, būtų išvengta užkliuvusių smulkmenų? Iš tiesų žanras ar stilius šiuo atveju vargu ar ką lemia, nebent indikuoja, kad vis dar nesame pratę prie knygų, netelpančių į klasikinius žanro rėmus. Gal tiesiog derėtų pasidžiaugti, jog „Ugnies giesmės“ prisideda prie monografijos sampratos plėtros, parodo, kad ir tokio pobūdžio veikalai gali būti visai įdomūs, populiarūs. Net jei R. Kmita būtų nusprendęs rašyti kitaip, jo įžvalgos veikiausiai beveik nepasikeistų. Visi tie perskaityti S. Gedos laiškai, atsiminimai, pokalbiai su poetu ir jį artimai pažinojusiais žmonėmis, net „Padėkos žodyje“ pabaigoje detaliai aprašytas ne vienus metus trukęs mąstymas, kokia galėtų būti ši knyga, paliko aiškius žymenis, nurodė autoriui kuriamos istorijos kryptį. Būtent todėl turime tokią, o ne kitokią knygą. Knygą, pabrėžiančią aitrią S. Gedos vidinę ugnį, nuolatinį kentėjimą, keistą zvimbesį galvoje, smegenų chemijos pliūpsnių nulemtą temperamentą... 

„Ugnies giesmės“ yra ne tik R. Kmitos santykio su poetu, bet ir dabarties santykio su S. Gedos gyvenimo laikotarpiu atspindys, nes rašant apie konkretų žmogų visada labai daug lemia tai, kiek rašytojas ir potencialūs skaitytojai pažįsta aprašomą asmenį: ar yra bendravę su juo tiesiogiai, ar prisimena tik iš perpasakotų, kone mitologizuotų epizodų. Šiandien dar nesame nuo S. Gedos labai nutolę, dar turime daug gyvų liudininkų. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl R. Kmitos knyga būtent tokia. Stipri ir kelianti norą polemizuoti.

 

Antanas Sheshi – žilė galvon, velnias uodegon. Šiek tiek nupušęs (gal nuo poezijos skaitymo) personažas, antroje amžiaus pusėje nusprendęs realizuoti savo grafomaniškus polinkius knygų ap­žvalgose.