Prudencija Po. Kitokie sakiniai ir kitokie žmonės

Aidas Marčėnas. „Sakiniai: menkoji eseistika, 2010–2012". –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Aidas Marčėnas, įvardydamas knygos žanrą kaip „menkąją eseistiką", anaiptol nesumenkino nei paties žanro, nei šią knygą parašiusio asmens. Man regis, kad nė neketino, ir tai labai išmintingas sprendimas. Žodis „menkas" poetui ir filosofui (o poezijos ir filosofijos paralelių kūrinyje apstu, ir labai iškalbingų, man labiausiai patiko damų laukimas teatre prie tualetų ir filosofijos profesorės tikėjimas ateiviais) veikiausiai reiškia ne tiek silpną ir nereikšmingą, kiek bekūnį, mažą, ištirpstantį, išnykstantį, pasiglemžiamą didesnės, galingesnės substancijos. Paradoksalu, tačiau pasiglemžtas „menkas" tampa didžiosios substancijos dalimi, taigi – dideliu, o gal net didingu.
Kas gi yra „menka" šioje knygoje? Be abejonės, tai turi būti labai gerai pažįstamas objektas, kad galėtum jį taip traktuoti. Ir kas gi kitas, jei ne sakinys. Sakinys kaip kasdienybės užrašas, kaip sapno stenografija, kaip laiko žymuo ir laikmečio atspalvis. Gal netgi kaip vandens apytakos ratas – ne veltui ant knygos viršelio debesų fotografija (fotografas – Algimantas Kunčius). Įdomi ši sakinio geometrija –­ pretenduodamas į liniją, tiesę, iš esmės jis yra apvalus, ir autorius tai žino, todėl jo užrašuose tiek daug akinių, aštuoniukių ir taškų.
Žinoma, autorius stengiasi būti kuklus, jo distancija tarp didžiojo ir menkojo, mažojo „aš" ganėtinai išmintinga. Ir nors manija susimenkinti, susikuklinti yra tokia pat sadomazochistinė dvasinė vertybė, kaip pasipūtimas ir susireikšminimas, bet jos abi kažkodėl labai kotiruojamos tarp literatų, ypač „pasišventusių" ir „atsidavusių" (žodžiai, dvelkiantys prostitucija) kokiam nors kilniam tikslui. Prisiskaičius Marčėno „Sakinių", norisi iš vieno žodžio išmesti sangrąžinę dalelytę „si", o iš kito – trečiąją raidę nuo pradžios. Tada jie tampa pakenčiami šiais žodžių perprodukcijos laikais. Beje, Marčėno eseistikoje vienas labiausiai man patikusių dalykų – absoliuti žodžio klausa. Ji autoriui leidžia tiksliai diagnozuoti madingų literatūrinių tendencijų ir autorių negalavimus. O ir šiaip smagiai paimprovizuoti žodžiais-garsais, jų reikšmėmis, atspalviais, niuansais.
Šioje knygos apžvalgėlėje, kuri nepretenduoja į recenziją, o veikiau yra impresija, galioja laisvesnės kūrinio aptarimo taisyklės, pagrįstos bendruoju įspūdžiu. O kadangi „Sakiniai" man įspūdingi žodžio klausa, pasirinkau keletą pavyzdžių su garsu, girdėjimu, gyrimu – savo semantika ir fonetika panašiais žodžiais, figūruojančiais esė pavadinimuose, savaip atliepiančiais klausą. Kilo didelė pagunda pacituoti tuos išraiškingus sakinius, bet susilaikiau, užteks ir pavadinimų: „Kankinuosi, skaitydamas išgarsėjusią knygą", „Įveikiau išgarsėjusią knygą", „Skaitant išgirto autoriaus knygą". Ir koks gi protingas tas Aidas, tas Marčėnas – neįvardija, kas tie išgarsėjusieji, užtat skaitantysis gali manyti, kad tai parašyta būtent apie jį.
„Sakiniuose" daug žodžių tinklu bandomų pagauti sapnų. Juos itin sunku užrašyti žodžiais, o tuo labiau sakiniais, kurie, šiaip ar taip, pretenduoja būti sąmoninga struktūra, kompozicijos ašimi, o sapnas neturi ašies, jis – archajiška, kartais netgi ne žmogiška forma, atspaudas sąmonėje. Ir kai skaitai Marčėno sapnus, jie uždaryti sakiniuose kaip vazonėliuose, užberti sakinio žeme, o iš jos kyla ir lapoja keistų spalvų ir kvapų vaizdai, kurių autentiškumą gali įvertinti tik pats autorius –­ skaitytojas gali tik atspėti, nes jo sapnų patirtis kitokia.
„Ne, neparašysiu, nė nemėginsiu rašyti romano. Niekada neturėjau pirmojo sakinio. Visi mano iškrypę sakiniai turėjo mane. Visi, išskyrus pirmąjį. Kažkas jį turi, Kažkas jį paslėpė nuo manęs" („Vienoraštis 74", p. 290). Taip, toks pasiteisinimas priimtinas. Ko nepasakyčiau apie filosofijos profesorę, kuri neduoda ramybės poetui su tuo nelemto romano rašymu, –­ pasiūlyčiau romaną parašyti jai. Paprasti žmonės – turgaus prekeiviai ar autobusų vairuotojai – mano, kad romanus rašyti yra grynas juokas, reikia tik gyvenimo patirties. Kadangi tos patirties kiekvienas turime su kaupu, tai būtų tiesiog sarmata neparašyti romano.
Kodėl Marčėnas romano nerašo, klausti vargu ar tikslinga, geriau klausti – o kam Marčėnui jį rašyti? Bet kadangi teisingai paklausti ne visiems išeina, tai Marčėnas ir turi teisintis – kažkas paslėpė sakinį ir panašiai. Čia jau koketavimas, bet kur dėsies, kai nori atrodyti protingas. Bet juk esmę atskleidžia tokios eilutės: „Lėkštą nugalėtojų poeziją rašyti atsisakau – geriau vakarais vietoj tokių eilėraščių rašinėsiu štai tokius sakinukus" („Žirklė", p. 20). O argi nėra lėkšto nugalėtojų romano? Argi ne į tokį strimgalviais laužiasi rašytojai kaip stumbrai į ūkininkų rapsus?.. Man regis, Marčėnas tai intuityviai suvokia. „Tokie sakinukai" gelbsti jį nuo romano. Nežinau, ar tai į naudą literatūrai ir pačiam autoriui. Bet tikiuosi.

Sylvia Waugh. „Žmogonai dykrose". Iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas. –­ Vilnius: „Nieko rimto", 2012.

Pirmąsyk su „Žmogonais" susidūriau 1999 m., „Almai litterai" išleidus šią knygą paaugliams skirtoje serijoje „10+". 2012 metais leidykla „Nieko rimto" išleido šią knygą jau savojoje paaugliams skirtoje serijoje „Nerealu". Tais pačiais metais pasirodė ir antroji knyga – „Žmogonai dykrose", iliustruota Linos Dūdaitės. Galbūt leidyklai reikėtų keisti pavadinimą, nes kas jau kas, o „Žmogonai" pretenduoja į pačią rimčiausią literatūrą vaikams – rimčiausią tuo, kad nepataikauja prastam literatūriniam skoniui ir, sakyčiau, priartina prie vaiko antikines ir biblines temas – kūrinio ir kūrėjo santykį. Kadangi, kiek prisimenu, Sylvia Waugh yra parašiusi ne vieną „Žmogonų" knygą, reikia tikėtis, kad leidykla neapsiribos šiom dviem knygom – beje, puikiai išverstom ir iliustruotom – ir išleis galbūt visą „Žmogonų" ciklą.
„Žmogonai" – viena iš tų retų knygų, kurių pasaulis, iš pažiūros labai paprastas ir kasdieniškas, turi vieną savybę, kuri apverčia visą realybę aukštyn kojomis. Kaži kaip jūs reaguotumėt, jei sutikę savo kaimyną, pamatytumėt, kad jo akys – iš sagų, lūpos – išsiuvinėtos, o veido oda – audinys su tam tikro rašto motyvais?.. Iškart įtartumėte, kad čia arba jums su galva, arba su realybe kažkas negerai. Nenuostabu, kad žmogonai ir nesirodo žmonėms – kad nesukeltų tokio įtarimo. Jie pageidauja gyventi ramiai, niekam neužkliūdami ir netrokšta apversti jūsų realybės – tam jie neturi jokio noro, o tai, kaip bepažiūrėsi, labai skiriasi nuo įžūlaus įvairių masinės kultūros veikėjų brovimosi į mūsų realybę. (Neseniai per TV žinias rodė įvykį, nebeatsimenu, su kuo susijusį – su stichine nelaime ar su teroristiniu išpuoliu. Kažkas degė, kažkas sproginėjo, gatve bėgo išgąsdinti žmonės. Jų būry šmėstelėjo kažkas, kas privertė mane atsibusti. Betmenas!.. Neskrenda, negelbsti žmonių, nekilnoja sunkvežimių, o dumia išgąsdintas. Še kad nori.)
Tai, kad žmogonai nenori rodytis žmonėms, psichologiškai įtikinama ir pagrįsta, nes kito, kitokio tema, kurią Sylvia Waugh plėtoja savo knygų serijoje, nėra tokia paprasta ir išsprendžiama politiškai korektiškomis priemonėmis, šūkiais, tolerancijos skatinimu ir panašiai. Kitas, kitoks susijęs su baime, kurią kitoniškumas sukelia, su nesaugumu, su praradimo jausmu. Kitoniškumas nėra korektiškas, jis –­ pavojingas, ir žmogonai tai žino. Todėl savo veidus parodo tik tada, kai reikia gintis: pavyzdžiui, kai prie paauglės Aplebos degalinėje prikimba nemalonus vyrukas, tada ji nusiima šalmą ir parodo savo akis. Persigandęs vyrukas pabėga ir paskui visiems pasakoja degalinėje sutikęs zombį. Taigi kito savigyna pagimdo legendą apie pabaisą. Arba Subio nuotykiai: gresiant neišvengiamam pavojui, jis išsigelbsti tik baisiai išgąsdindamas du berniūkščius, kurie mano, kad jis yra paprasta lėlė, ir nori jį sudeginti ant laužo.
Vienas iš svarbiausių dalykų knygose apie žmogonus – šeimos ir namų motyvas, tai tiesiog monolitas, nepajudinamas ir nesuskaldomas. Namai, kuriuose gyvena šios didelės skudurinės lėlės, yra kur kas daugiau nei vieta, kurioje gyvenama: tai paslapties tvirtovė, savaip susijusi su amžinybės tema. Juk lėlės nesensta kaip žmonės – jos tik nusidėvi, trūnija, yra ir nutriūšta kaip daiktai. Visa žmogonų šeimos struktūra – seneliai Magnusas ir Tulpė, tėvai Džošas ir Vineta, paaugliai vaikai Apleba, Pilbyma ir Subis, dešimtmečiai dvyniai Vimpė ir Pupis ir galiausiai kūdikis Guglė – nesikeičia laikui bėgant, jie visada išlieka to paties amžiaus. (Šioje knygoje visi yra keturiasdešimties, nes būtent prieš tiek laiko juos atgaivino stebuklingosios lėlių siuvėjos Keitės Penšo meilė.) Kadangi antrojoje ciklo knygoje žmogonams tenka palikti namus ir kraustytis į „dykras" – atokią kaimo vietovę ir susidurti su naujais iššūkiais, nuoširdžią simpatiją kelia jų tvirtumas, darbštumas, mokėjimas susitaikyti su nepalankiomis sąlygomis ir tikėjimas, kad pavojui praėjus, jie galės saugiai grįžti namo. „Namo" –­ šis žodis magiškas, galingas, galima netgi sakyti, kad jis – žmogonų gyvybė.
Kita vertus, knyga pateikia ir metafizinių klausimų: kas yra gyvybė? Kas verčia judėti ir kvėpuoti skudurines lėles, nors jos nejaučia fizinio skausmo, joms nereikia maisto ir vandens? Kas verčia jas imituoti gyvų žmonių gyvenimą – maišyti pyrago tešlą tuščiame inde, pilstyti arbatą, kurios niekas negeria?.. Kita vertus, ar lėlių ir žmonių skirtumai tokie jau dideli? Toks klausimas kyla ir Albertui Pondui, kuriam tenka laimė išvysti – o paskui visam laikui pamiršti – paslaptingųjų žmogonų šeimą. Jie rašo laiškus, eina į darbą, mezga, siuva, dirba namų ruošos darbus ir triūsia sode, žiūri televizorių, klausosi muzikos, rašo mokslinius straipsnius, rūpinasi pragyvenimu, moka mokesčius ir t. t. Ar žmonės irgi neimituoja dalykų, kurie jiems, kaip gyvoms būtybėms, atrodytų netinkami?.. Pavyzdžiui, dedasi esą geležiniai ar gintariniai – juk tai bene tas pats, kaip maišyti pyrago tešlą tuščiame inde.
Sąmoningai neminėjau daugybės literatūrinių aliuzijų, kurios kyla, kalbant apie žmogaus ir nežmogaus santykių temą. Norėčiau paminėti tik vieną – kad Keitė Penšo net po mirties nepalieka savo kūrinių ir toliau juos globoja ir gelbsti. Skamba gražiai, bet ir pavojingai, nes ši tema – mėgstamas masinės kultūros pyrago kąsnelis. Bet kol nepamatysime žmogonų, bėgiojančių su betmenais – viskas gerai.

Draugai