Eglė Mikulskaitė. Koks tas sūnaus palaidūno kelias?

VDA organizuotame piligrimystei ir naujajam romanui skirtame renginyje Narius Kairys ilgai, gal kiek persistengdamas kapstėsi mokslinėse piligrimystės sąvokose, jų aiškinimuose. Charizmatiškai čia pat save prigaudavo pasiaiškindamas, jog yra pernelyg smulkmeniškas, tikslus. Prisipažinsiu, vėliau, palikusi renginį, kiek prisibijojau atversti ant stalo gulintį autoriaus romaną.

Kai romanas jau užverstas, galima lengviau atsidūsėti: nors smulkmeniškumo čia irgi nestinga, bet protagonistas Dievop (?) žengia visai ne sąvokų takais. Debiutinio kūrinio „Toliau nei vandenynas“ žanras lietuvių literatūrai neįprastas – jis artimas kelio romanui: kūriniui, kurio centre atsiduria stiprius virsmus skatinančios kelionės patirtys. Čia nerasime chaotiško keruakiško išorinio vyksmo.

Gal vertėtų pradėti nuo autoriaus mėgstamos ir nuolat vartojamos sąvokos „piligrimystė“, kuri savaime kreipia į personažo vertybinius tikslus. Dar minėtame renginyje N. Kairys nubrėžė griežtą ribą tarp liminalumo ir piligrimystės. Jei liminalumą traktuojame kaip ikislenkstinę būseną, tai piligrimystė suponuoja slenksčio peržengimą, romano atveju – kelionę, kuri reikalinga, idant pasikeistum. Būtent dėl to pagrindinis personažas, vos 21-erių vaikinas, autostopu leidžiasi į Europos pietus. Kažkur Vilniuje jo laukia mergina, pas kurią tikimasi grįžti. Rodos, ji tampa viena išvykimo priežasčių, tačiau ilgainiui kelionė vis labiau vers atsigręžti į asmeninius troškimus, ne į romantinius santykius. Būtinas peržengti slenkstis neatsiejamas nuo būtinybės pereiti per šiokį tokį pragarą (fizinį skausmą, vienatvę, silpnumo valandas): „Visa savo esatimi jaučiau, kad reikia kažko kardinaliai kitokio, kažko, kas ištrintų ribą tarp žodžio ir veiksmo, kad kūnas ir siela susilietų į viena, kad visa tai... taptų prasminga (...) ir puoliau į priekį, prie ikonostato: „Išleisk mane iš čia, prašau išleisti! Šiek tiek prakaito, ašarų bei nuospaudų, ir išleisiu“ (p. 16).

 

Narius Kairys. „Toliau nei vandenynas“. Dailininkas JurgisGriškevičius. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.
Narius Kairys. „Toliau nei vandenynas“. Dailininkas JurgisGriškevičius. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Veikėjui pasiekus Europos pietus, leidžiamasi į vieną populiariųjų piligrimų kelių, veikiausiai šv. Jokūbo keliu. Čia idealios sąlygos leistis į kovą su savimi – įsiėdusiomis silpnybėmis, kūno ribomis, hedonizmu. Sveikintina, jog N. Kairys nelipdo jokio herojiško charakterio: kuria veikėją, kuris tik labai norėtų herojų savyje prikelti. Jis – idealistas, save apibrėžiantis taip: „(...) mano pasaulėžiūroje ryški etinė – transcendentinė linija“ (p. 49). Dienoraštiškai pritraukdamas skaitytoją prie intymiausių protagonisto išgyvenimų autorius paverčia romaną nesibaigiančiu dialogu su savimi. Paklydimai, aštrios abejonės ir baimės, keiksmai, ašaros, atsitiktinis seksas, upėmis plaukiantis vynas – piligriminis kelias verčia išprakaituoti viską, kas nešvaru, negryna, kas trukdo priartėti Dievop.

Atrodo logiška, jog pokytis lėtas, o silpnybės ir „netyrumai“ veikėjui kiša koją iki pat romano pabaigos. Būtent jo kryčiai nuo taip idealizuojamų aukštesnių materijų link žemės romane įtikinamiausi, neviltingiausi. Blaivesnėmis akimirkomis dekonstruojami tikrieji išėjimo motyvai: „Ėjimas yra betikslis. Na, prieisime mes tuos kaulus relikvijoriuje, jei jie išvis egzistuoja, sukalbėsime maldelę, ir kas tada? (...) Pagaliau reikia drąsiai ir aiškiai pripažinti, kad atsidūrėme šiame kelyje, vejami savo nerimastingos prigimties, produkuojančios pačias keisčiausias vizijas ir lūkesčius, savo neišsemiamo nuobodulio, kurio nebepatenkina net pati ekstremaliausia bakchanalija, savo neperžengiamo vienišumo, nuo kurio skiepų niekada nebuvo ir nebus. Kai išdrįsime tai pripažinti, tik tada iš tiesų prasidės piligriminė kelionė“ (p. 128).

Nors idealizmo romane netrūksta, N. Kairys išvengia dogmatiško požiūrio, jo personažas tai skrajoja padebesiais, tai gręžiasi į save ir į aplinką kritiškai, negailestingai, ironiškai. Prisipažįstu, nuo pirmųjų puslapių abejojau personažo pasirinkimu: trafaretiškų pilig­riminių kelių patogumu, turistiškumu, piligrimystės sąvokos apibrėžtumu, nuvalkiojimu. Visgi, panašu, su veikėju mąstėme panašiai: kuo daugiau kelio bus nueita, tuo daugiau netikrumo jam ims kelti turistinės pramogos, piligrimystės trivialumas, komforto pasiūla bei nužymėti keliai. Juk ribiniams virsmams reikia ne minkštų, patogių lovų, sočių patiekalų ar triukšmingos kompanijos.

Pati natūraliausia judėjimo erdvėje forma – ėjimas pėsčiomis – protagonistą priverčia kaktomuša susidurti su savo kūniškumu. Romane dualistiškai traktuojamas, neretai išduodantis ar pasišlykštėjimą keliantis kūnas, sergantis sekso, alkoholio, apsirijimo troškimais, taip nutolinančiais trokštamą transcendenciją, ilgainiui ima užčiuopti ryšį su kitomis materijomis: „Judėjimas išlaisvina apstingusią prigimtį, ūmai užplūsta neracionalus džiaugsmas, išplėšiantis iš įprastos laiko tėkmės, paprasčiausi išgyvenimai įgauna prabą. Tie du trečdaliai kūno staiga prisimena tikrąją prigimtį: vanduo ima tekėti, jo srovė stipri ir galinga, ji skuba į priekį, į vandenyną“ (p. 54). Aplinkos fiksavimas einant vis labiau netenka prasmės, judėjimas tampa savitikslis, meditatyvus ir ritualinis – it mechaninė nejautra, šiokia tokia nebūties forma. Todėl N. Kairio personažo virsmus galima pavadinti veikiau rytietiškąja nei krikščioniškąja piligrimystės forma. Vis dėlto šis kelias nėra apsivalymas nuo bet kokių apibrėžčių ar tapatumų – tą liudija ir kelionės pradžioje išduodamas piligrimo pasas: nors naujas, tačiau tai dar vienas tapatumas.

Siekiant pokyčių protagonistui būtina žengti vienam. Tai paradoksalu – juk piligrimystė įprastinai siejama ir su socialine, kolektyvine kelione į grupei svarbias vietas, bendrakeleiviais. Visi kelyje užmegzti saitai kuo skubiau nutraukiami, o dialogai su kitais piligrimais primena abstrakčius svaičiojimus, tarytum autorius vis prisimintų apie išorinio, ne tik vidinio, veiksmo būtinybę. Galima pagrįstai abejoti antraeilių personažų užbaigtumu, sudėtingumu, tačiau, kita vertus, tokios skurdžios charakteristikos pritinka tiek kelio romanui, tiek žygeivių kasdienybei. Daugelį aptartų romano aspektų nesunku susieti su nesenai išverstais O. Tokarczuk „Bėgūnais“, tačiau jos kūrinio centre svarbesnė liminalumo, kitaip tariant, ikislenkstiškumo linija. Be to, N. Kairys ir O. Tokarczuk kitaip konstruoja teksto (ir metafizinius) lygmenis, personažų tapsmus ir netapsmus.

Piligrimystė įprastai neatsiejama nuo apčiuopiamo tikslo – šventųjų vietų ar relikvijų lankymo. Romano herojui, atmetančiam religinius žymeklius, o ilgainiui – ir tikslus, kryptis tik tokia: nueiti toliau nei vandenynas. Kad žengti reikia toliau, patvirtina ir akimirka, kai jis galų gale į vandenyną įbrenda. Tai tik trumputis momentas, neturintis nieko bendra su tikrąja kelio kryptimi: reikia eiti tam, kad eitum. Skaitant šią odisėją, iškilo viename interviu J. Ivanauskaitės ištarti žodžiai: „Kiekvieno kelias labai individualus. Vienam reikia ribinių patirčių, kitas apsieina be jų. Vienas privalo įveikti aibę kliūčių, kitas yra tyliai pašaukiamas ir apdovanojamas Malone. Aš sau taikau sūnaus palaidūno mitą ir sakau, kad esu dukra palaidūnė. Pasaulį man reikėjo apeiti vos ne keliais ir grįžti stipriai aplamdytais šonais, kad pamatyčiau, jog ir savo namuose viską turiu.“ Rodos, N. Kairio protagonisto istorija – toks pats sūnaus palaidūno mitas ar tapsmas, tik netikėtai pasukantis kita linkme... nebūtinai namo. Pakaks pasakyti, jog turėjimas iškeičiamas į buvimą, tikslai – į nežinomybę, keliai – į paklydimus.

Vis dėlto pagrįstai galima priekaištauti autoriui dėl palaidos, neapsvarstytos romano struktūros, kartojimosi, o ypač – dėl romanui įsibėgėjant plokštėjančios kalbos. Pirmoji pusė kūrinio gerokai dažniau nustebina taikliomis įžvalgomis, o antrojoje, ryškėjant dvasinėms aspiracijoms, joms tinkamų žodžių randama vis rečiau. Nors romano vyksmas sutelktas į pagrindinio personažo vidų, refleksijų gausa ne tik veda, bet ir stabdo skaitytoją, priverstą nuobodokai mindžioti tuos pačius takus. Puiku, kad pirmieji 50–60 puslapių apima gana intensyvų išorinį veiksmą, tačiau, leidusis į piligriminį kelią, išlieka tik trumpi jo epizodai, svarbūs tiek, kiek susiję su personažo vidiniais išgyvenimais. Įtariu, jog knygai labiau simpatizuos jaunesnių skaitytojų auditorija. Kita vertus, N. Kairys šia knyga sudrumsčia seniai nejudintus vandenis: tai lietuviškas kelio romanas, svarstymai tapsmo tema. Laviruodamas tarp kūno ir dvasios, žemės ir dangaus opozicijų autorius įrodo esąs tebetikintis asmenybės centrais, asmens patirčių autentika, o tai šiandienės literatūros fone kai kam galbūt netgi gali pasirodyti... senamadiška. Trumpai tariant, „Toliau nei vandenynas“ – įdomus, vertas dėmesio debiutas, bent truputį užpildantis kai kurias mūsiškės prozos spragas.