Buvau šventai įsitikinęs, kad surinkęs žodį „formatas“ LR terminų banko1 paieškos sistemoje pirmiausia išvysiu aibę įrašų apie knygas, lapų matmenis ir panašius rodiklius. Klydau. Vyravo kompiuterijos ir telekomunikacijos sričių terminai, apibūdinantys informacijos išdėstymo, duomenų apipavidalinimo bei perdavimo būdus. O juk norėjau analizuoti dvi skirtingų matmenų (22 × 12 cm ir 15 × 21 cm) poe­zijos knygas ir įvertinti šių parametrų sąsajas su turiniu.

Nors... Gal ir gerai, kad formatas charakterizuoja duomenų struktūros rodiklius. Bent jau ryšys bus glaudesnis.

Gintaras Patackas. „Mažoji Dieviškoji Co-3. Allegro“. – K.: „Naujasis lankas“, 2016.

Dėl pastaraisiais metais itin dažnai pasirodančių Gintaro Patacko leidinių „formatų“ ne ką lengviau nei dėl tų apibrėžčių duomenų banke: bibliografiniame sąraše susipina ne vien knygų pavadinimai, išleidimo datos, kalbos ir vietos, – pasiklysti galima ir tarp tos pačios knygos versijų... Tad skaitytojams nevertėtų pernelyg stebėtis, jei vartydami „Mažąją Dieviškąją Co-3. Allegro“ (o juk prieš tai dar buvo „Co“ ir „Co-2“!) pastebės ant viršelio esant kitos leidyklos pavadinimą ar kitus išleidimo metus. Ši knyga jau dabar turi du variantus, besiskiriančius autoriais ir dalimi turinio: mano aprašomo varianto galinio viršelio atvarte pateiktas Patacko kūrinių sąrašas liudija, kad šiemet jis jau spėjo išspausdinti leidinuką analogišku pavadinimu drauge su savo senu bičiuliu Arvydu Palevičiumi. Tiesa, anoji publikacija buvo papuošta ne vien Palevičiaus piešiniais, bet ir prierašu „tapyba & poe­zija“. Ant mano stalo gulinčioje knygelėje tapybos nebelikę (išskyrus viršelį puošiantį Y. Dargent’o iliustracijos 1870 m. leidimo Dante’s „Dieviškajai komedijai“ fragmentą), o priešlapyje po pavadinimu puikuojasi žodis poema. Kas gali garantuoti, kad per artimiausią pusmetį šios poe­mos tekstai nebus įdainuoti kartu su A. Kaušpėdu ar dar kuo nors iš senų pažįstamų ir nepasieks mūsų jau kompaktinio disko pavidalu, ant viršelio užrašant „giedojimai“ arba „girtuoklių romansai“? Ir suprask tu paskui –­ kur čia koks formatas...

Tokia kūrinių leidybos makalynė persekioja Patacką daugiau nei penkerius metus. Ir aiškiai liudija mėginimą kiekiu nužudyti poezijos kokybę. Nesiimsiu spėlioti, kuriais metais ir dėl kokių priežasčių poetas nustojo rašyti rimtai (gal ir keistas žodis kalbant apie poeziją, bet šiuo atveju jis bene geriausiai tinka). Be jokios abejonės tai nutiko daug seniau nei prieš penkmetį, o įklimpimas į savotišką savilaidos-savireklamos procedūrų purvyną tebuvo tik paties karaliaus sprendimo galutinai nustoti slėpus savo nuogumą padarinys.

Pripažinsiu, gan tiesmukai drėbdamas nemenkas karčių žodžių porcijas sykiu vis galvojau apie galimybę kuo nors praskiesti tūžmastį, apimančią lyginant dabartinį Patacką su savo jaunystės laikais susikurto iškilaus ir karingo teisybės ieškotojo įvaizdžiu. Taip (nežinau, ar šioje vietoje derėtų įterpti deja, ar vis dėlto), ir aš esu iš tų, kuriems Patackas prieš 30 metų buvo neabejotinas korifėjus. Manau, nemažai dar panašių likę (gal dėl to ir leidybos organizavimas jam, lyginant su kitais, sėkmingiau klostosi?). Tikrai neįsivaizduoju, kas šiais laikais jo knygas beperka – gal jau tik bibliotekiniais egzemplioriais tas pseudobiznis ir paremtas, nes dauguma senųjų skaitytojų tikrai nusisuko. O vis dėlto kažkoks niūrokas graudumas spaudžia, bedėstant šias nuosprendį primenančias mintis...

Todėl tikrai apsidžiaugiau, radęs bent menką pasiteisinimo galimybę: darsyk perskaitęs sunkiai besirezgančio apžvalgos teksto pradinę dalį, pastebėjau, jog Patacką vadinu poetu, o jo kūrybą –­­ poe­zija. Gal iš inercijos, gal iš kažkur giliai įstrigusių ir užsigulėjusių sentimentų sluoksnių ar dar kažko panašaus šie žodžiai išslydę. Ne taip ir svarbu. Pavadinau ir tiek. Ir nepagadinau. Be abejo, Patackas nebe toks, koks buvo rašydamas „Duobes danguje“ ar kitus ankstyvuosius rinkinius. Bet jam negali prikišti bent jau atvirumo stokos: Šuo loja eina karavanas / varpelis skamba din dilin / ir visas taip mylėtas menas / tolyn kas kartą ir tolyn / taip ir gyvenimas pro šalį / tenai kur stovi šulinys / ką loja šuo suprasti gali / tik nešulinis gyvulys (eil. „Ką loja šuo“, p. 11).

Tokių prisipažinimų naujausiame jo rinkinyje – ne vienas, taigi, kaip ir senais gerais laikais, Patackas nevynioja žodžių į vatą. Vis mąsčiau, kaip tiksliau apibūdinti tai, ką jis dabar kuria (kūrybos formatą?). Ir staiga prisiminiau neseniai vartytą knygą apie tradicinių žemaičių valgių receptus. Lyg ir ne žemaitis Patackas, bet (Viešpatėliau!) kiek tinkamų žodžių: mekeris, šmakalas, marmalynė, šmontalas, biguzynė, kiulkina... Nežinau, kaip jums, o man jie tą dabartinį „poeto kūrybos formatą“ labai primena. Betgi, velnias griebtų, – tikras meistras! Juk vos kelis egzotiškesnius patiekalų pavadinimus išvardijau, o, neabejoju, Patackas galėtų lengva ranka sukurti ir poetinę mizeriją, ir brukį ar dar ką pagal poreikį. Jis pats nesislėpdamas siūlosi būti įtrauktas į gamybos pagal užsakymą procesą: Interpretuoki mano pagavumą / šiurpuliukus pagaugus šipuliais / nueinančias metaforas už sumą / leidėjau situacija jei leis / o jei neleis kitaip interpretuoki / dvelksmus ir įžvalgas leidėjas tu / aš tik rašau o tu išleisti moki / sumas interpretuotinas raštu (p. 27).

Deja, žinojimas (dar labiau nei nežinojimas) neatleidžia nuo bausmės: pasiūlai viršijus paklausą, Patackas tapo panašus į nusivažiavusį virtuvės šefą, vietoj gurmaniškų delikatesų įrašiusį į savo meniu mikrobangų krosnelėje pašildytas picas ir kebabus. Šleikštokas, masinės gamybos produktams būdingas kvapelis juntamas ne vien dažnai leidžiamų knygelių (vien nuo 2011 m. jų pasirodė 12) turinyje ar pavadinimuose, bet ir dirbtinai formalizuotoje eilėraščių ritmikoje, pritempiant bet kokį reikiamą žodį ar skiemenį prie norimos temos ir vietos. Abejoti, kad Patackas žodžių šmakalus ir marmalynes moka paruošti greitai, netenka. Tik kažin ar daug smagurių tokie patiekalai suvilios? O kasdien tą patį besiūlant, galima ne vien senų gerbėjų netekti, bet ir atsitiktinai knygą pravertusius būsimus poetinių skonių degustatorius atbaidyti.

Aldona Gustas. „Padovanok man obuolį iš anapus“. Iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius. – V.: „Naujoji Romuva“, 2015.

Naujausias lietuviškai išleistas Aldonos Gustas eilėraščių rinkinys savo formatu tikrai skiriasi nuo Patacko knygos. Ir šiuo atveju visai nesvarbu, kaip traktuosime žodį „formatas“. Leidinys išsiskiria ne vien netradiciniu įrišimu (puslapiai išdėstyti gulsčiai, jų plotis viršija aukštį), bet ir savitu dizainu, tekstų išdėstymu: kiekvienoje dalyje eilėraščiai sunumeruoti ir pateikiami chronologine atsiradimo tvarka. Savotiškai atrodo ir patys eilėraščiai – nuo kelių žodžių iki kelių eilučių apimties teksto karpiniai galėtų būti įvardyti ir mintimis, maldomis, vizijomis, ištraukomis. Knygoje šie tekstai pavadinti kalbos eilėraščiais ir paieškų eilėraščiais. Bebaigiant nublankti aiškesnėms meno klasifikacijų riboms, ginčytis dėl kūrinių priskyrimo vienai ar kitai kategorijai tikrai neverta. Vis dėlto labiausiai Gustas knygą norėtųsi tituluoti ritualinių tekstų rinkiniu.

Ritualu laikytina ir pati knyga. Kažkoks fetišizuoto kosmoso įvaizdis susidaro žvelgiant į tai, kaip joje išdėlioti žodžiai, kuriame puslapyje įdėta iliustracija, kur įterpti pilkojo fono lapai. Tekste šios paslaptingos mistifikacijos mažiau. Ji čia neakcentuojama, tarsi norint pabrėžti pažinimo priklausomybę nuo skaitymo laiko, vietos, trukmės, ritualų kasdieniškumą, kartojimo svarbą (vietomis rodosi, jog autorė specialiai pateikia nebaigtas žodžių sekas, lyg siekdama, kad skaitančiam norėtųsi prie jų kaskart sugrįžti, dar kažką patikslinti, suvokti, pajausti).

Toks pirmas įspūdis apie Gustas knygą. Beje – ir apie jos kūrybą apskritai, mat, stengdamasis vengti verstinės poezijos, anksčiau su šios vokiškai rašančios kūrėjos pavarde buvau susidūręs tik pavieniui internete išnyrančiose publikacijose ar apibendrinančiose apžvalgose. Pirmas įspūdis visada išskirtinis: labiau įsikertantis, bet slepiantis savyje ir nemenką didesnės už normą paklaidos tikimybę. Šioji gal išryškės ateityje. O kol kas belieka remtis pirminiais potyriais.

Meluočiau teigdamas, kad knyga ma­ne pakerėjo, užbūrė ar kažkuo itin nustebino. Kita vertus, vargu ar joje publikuojami tekstai skirti tokiam skaitytojo nuteikimui. Kasdienės, eilinės, niekuo neišsiskiriančios – rytinės, dieninės, vakarinės –­ mintys, pateikiamos šiame leidinyje, užrašytos 2007–2010 m., be­slaugant prieš mirtį sunkiai sirgusį vyrą. Lyg mėginimai tarp rutininio paprastumo ženklų vietomis sustatyti sakralius garsų ir įžadų amuletus (eilėraščiai tuo metu buvo ne tik rašomi, bet kartu ir skaitomi mylimam žmogui). Atsitiktiniai, neįmantrūs, bet kartu slapia ramybe dvelkiantys deriniai.

Gustas – ne vien rašytoja, bet ir dailininkė, tad jos eilėraščių kalba kiek primena iš paskirų, menkai besisiejančių elementų sunarstytus atvaizdus. Jos poezijoje tai – prasmingai pasirinkta kūrybos nuostata. „Nes kartais ateina į galvą žodžiai, kurie tarsi suspragsi. Impulsas ateina iš žodžių. Žodžiai turi viską savyje, tai eilėraščių medžiaga.“ Tai citata iš užpernai poetės duoto interviu2. Iš tų suspragsinčių žodžių dažniausiai neišsikloja platūs vaizdiniai ar nuoseklūs apmastymai, bet jų pakanka momentinio reginio („grupiniame port­rete rymo eglės kankorėžiai“, p. 111) ar trumpalaikės minties („ir miręs / esi iš šio pasaulio“, p. 153) emociniam blyksniui apsakyti.

Turbūt čia toji riba, kurią peržengus kasdienės mintys gali būti įvardytos kaip poezija? Pavienės mąstymo atplaišos tarsi užstringa Gustas eilėraščių rėmuose. Tikrai ne visos jos tokios pagavios kaip pateiktose ištraukose. Kartais atrodo, jog poetė elgiasi lyg medžiotojas, paspendęs spąstus netikėtoje vietoje ir laukiantis dar nematyto, gal tik sapnų ir legendų pasaulyje tesančio žvėries. Bet medžioklė nepažįstamame miške kupina staigmenų: spąstai dažnai privilioja ne itin vertingą grobį, o kartais tiesiog užželia ar užsineša šiukš­lėmis. Bevartant šią knygą, vis kildavo klausimas: kodėl poetė kartais įsileidžia į savo eilėraščių rėmus žodžius, kurie neatrodo reikšmingi kažką išsakant ar apibūdinant. Ar tai tėra jau minėto mėginimo neišskirtiniame fone aptikti svarbesnius atsparos taškus pasekmė? (Gal apžėlę, nevalyti, tarsi atsainiai numesti spąstai mažiau gąsdina sapnų gyvūnijos atstovus.) O gal dalį blankumo įneša ir vertimo niuansai.

Grįžtant prie formato ypatumų, norėtųsi apibendrinti taip: knyga „Padovanok man obuolį iš anapus“ yra skirta laikymui prieinamoje vietoje. Gal net ir lapai čia gulsčiai įrišti, kad būtų patogiau ištraukti iš lentynos kyšančią nugarėlę. Dauguma jos tekstų gali suteikti ne tik vienkartinio pravertimo metu supurtantį potyrį (nors nuo puslapio, kuris netyčia atsivers, paėmus rinkinį pirmą kartą, visada priklauso nemenka dalis tolesnio suvokimo). Ir formatas šįsyk svarbesnis ne eilėraščiuose (kurie specialiai suskaldyti į beformius teksto gabaliukus), bet visame leidinyje. Bend­rąjį kontekstą palaikančio įtvaro mastą ir tvirtumą galima suvokti perskaičius paskutinį įrašą knygoje: „Esu susuktas į orą.“ Po juo – parašas ir data: „G. H., 2010 rugsėjo 3.“ Aldonos Gustas vyras Georgas Holmstenas mirė 2010 m. liepos 21 d. Tad knygą baigiantis užrašas –­ jau iš anapus. Iš oro, iš dangaus, iš simbolinės erdvės, kurioje vyko poetės mono(dia)logai su mylimuoju. Iš ten, kur ji gyveno kalbėdama su juo ir rašydama šią knygą.

Gal čia ir glūdi klausimas, atskleidžiantis rimčiausią Patacko ir Gustas formatų skirtumą: gyventi rašant ar rašyti gyvenant? Kiekvieno reikalas, kaip elgtis. Svarbu išsirašyti (pastarojo žodžio formatavimą paliekant skaitytojams).

¹ www.vlkk.lt/terminu-bankas.
² literaturairmenas.lt/2014-02-21-nr-3462/1536-pokalbiai/2402-aldona-gustas-esu-toji-berlyne-su-sapno-gusiais-is-lietuvos.