Andrius JAKUČIŪNAS. Kovo skaitymai Knygos

Šį tekstą ir vėl pradėsiu nuo savaitraščio „Šiaurės Atėnai" (aną mėnesį baisėjausi jo nauju dizainu), pastaruoju metu žavinčio jaunatviška netvarka ir skubrumu (autoriai, vertėjai pastebėjo, kad tekstai redakcijoje neužsibūna – jie iškart publikuojami; vadinasi, niekas nekaupia tekstų atsargų, laikraščio kūrimas kiekvienąsyk vyksta čia ir dabar, t. y. vakare), bet taip pat ir neblogais tekstais, naujomis rubrikomis. Net ir pripažįstant, kad naujovės ne visada pasiteisina, o jaunatvė nebūtinai yra panacėja nuo drungnumo, šis leidinys niūrokame peizaže atrodė kūrybiškas ir žvalus (t. y. turįs krislą visos kultūrinės spaudos gyvasčiai palaikyti būtinos energijos), štai kodėl nenuostabu, kad ir grožinės kūrybos publikacijų kokybė „Šiaurės Atėnuose" kovo mėnesį rodėsi pakenčiama (nesakau, kad publikuojami tekstai buvo ženkliai geresni – tiesiog nebuvo itin blogų), ko nepasakysi apie kitus leidinius (išskyrus gal tik LRS oficiozą „Metai"), pasiūliusius skaitytojams ir menkavertės literatūros, ir net tikros grafomanijos.
Kovo 1 d. „Šiaurės Atėnų" numeris –­ ne išimtis, nors jis gal vertingesnis ne dėl originalios lietuviškos grožinės kūrybos, bet dėl kitų tekstų. Rekomenduočiau pirmąjį naujos „Šiaurės Atėnų" rubrikos „Agora", kurią prižiūri poetė Aušra Kaziliūnaitė, interviu su poetu Gintaru Grajausku („Pasaulis – charmsiškas nutikimas, ne herojiška odisėja"), R. Liutkevičiaus tekstą apie 2006-aisiais išėjusį Mantą Gimžauską („Šamano virtualioji sodyba pagal antigravitacijos dėsnius"), nevertėtų pro akis praleisti vieno žymiausių dabartinių amerikiečių poetų, du kartus gavusio Pulitzerio premiją, W. S. Merwino poezijos vertimų (vert. T. Venclova). Mikalojaus Vilučio tekstą „AA" kuriame jis skelbia A. Andriuškevičiaus „Sufalsifikuoto dienoraščio 3" pagimdytas mintis, grožine literatūra taip pat galime laikyti tik su išlygomis – kuklūs, padriki fragmentėliai nesutelpa net po labai amorfiško esė žanro vėliava. Tačiau visi, kurie bent kartą yra skaitę M. Vilučio „mintis", žino, kaip šauniai jam sekasi jas dėlioti. Tai tikrai vienas smagiausių ir šio numerio tekstų – drauge su K. Navako novelyte (ar humoreska) „Pasikoręs abonentas" apie autoriaus (t. y. paties Kęstučio) telefono numerį paveldėjusio abonento kančias. Tiems, kas gerai pažįsta Kęstutį, šis tekstas bus dar kur kas juokingesnis: „Abonentui skambina merginos, kviečia kavos, vaikinai – išgerti, bibliotekos siūlo rengti literatūros vakarus, „Tyto alba" nepamiršta paklausti, kada jis pagaliau parašys tą romaną, Abonentas pirmas išgirsta, kad „Kęstučio kompiuteris jau pataisytas" arba kad Režisierė vėl pririnko Gabrieliui maišiuką išaugtinių Teodoro batų." Be abejo, nėra tai kažin koks šedevras, bet juk ne to buvo ir siekta, o prajuokinti, praskaidrinti akimirką šis tekstas puikiai gali.
„Literatūroje ir mene" publikuojamas Daivos Bradaitytės eiles iš pradžių norisi apkaltinti banalumu, nes jose tikrai aps­tu, švelniai kalbant, nelabai originalių posakių (kaip antai „sielos kambariai", ar „smilgos tavo plaukuose"), nors originalumas čia gal ir nelabai svarbus, nes (akivaizdu) tai tekstai, spontaniškai atsiradę ir nepajėgūs sulaikyti savyje džiaugsmo dėl to, kad teks „būti karštam kambary, prilipus prie vienas kito prakaito", – be abejo, su mylimuoju. Paprasčiau kalbant, šie tekstai vieną akimirką atskleidžia savo erotizmą, ir jų banalumas tąsyk lieka tik viena iš galimybių, netgi suteikiančių tekstams savotiško subtilumo: „Kasnakt aš pabundu, kai / tu imiesi garsiai / tildyt skausmą savo / sąnariuos."
Kur kas sunkiau suprasti R. Vanago „Siužetų paveikslams" radimosi motyvus, sunkiau juos ir skaityti. Bradaitytės poezijoje nedrąsi ir erotizmo persmelkta (tiksliau – iš jo nevalingai kylanti) banalybė Vanago „siužetuose" dominuoja kaip vienintelė medžiaga ir pagrindinis tikslas – autorius dūsauja, kad kiekvienas žmogus lieka „gemalas motinos gamtos įsčiose", virš upės tirštėjantis rūkas jam – lemties simbolis, tamsa – blogybės, negandos ir t. t. Tiesą sakant, vienintelis šios neoriginalios publikacijos privalumas: ji savaip dera prie egzotiško šiuolaikinio azerbaidžaniečių rašytojo, daugybės nacionalinių ir tarptautinių premijų laureato, Elčino Huseinbeilio apsakymo „Kai vandenys giedojo giesmę saulei" – apie mirties nuo skerdiko peilio laukiančią, anksčiau žmogum (tik kitos lyties) buvusią karvę. (Beje, apie premijas, tik lietuviškąsias: žurnalo redakcijos skiltyje – puikus Jūratės Visockaitės tekstas „Premijų laipteliais šuoliuojant, arba tuščios viltys".)
8-ajame „Nemuno" numeryje, kuris pasirodė dar paskutinėmis vasario mėnesio dienomis, publikuojama Nacionalinės premijos laureato Henriko Algio Čigriejaus poezija levituoja tradiciniame kaimiškame erdvėlaikyje, ironiškai koketuodama su, žiūrėk, ir labai proziškais personažais: „Kur ta mano pačiutė? / Nėra. Tik raštelis, / Ranka gan skubria parašytas: / „Išė­jau į aludę, / Ligi ketvirtos tai negrįšiu." Tai tekstai, nekeliantys abejonių nei dėl autoriaus meistriškumo, nei dėl jo vietos lietuvių literatūroje, o tai, kad poetas eilėraščiuose demonstruoja įprastą, gerai atpažįstamą kalbėjimą, matyt, nūn jau dera laikyti privalumu.
Kazimiero Aleknos apsakymą „Gyvatė" (savaitraštis „Nemunas") taip pat laikyčiau visai vykusiu, jei autorius, stengdamasis kuo plačiau pavaizduoti neįgalaus grybų rinkėjo Bigio gyvenimą, būtų pasistengęs rašyti šiek tiek sklandžiau – dabar gi perskaičius apsakymą šis tas lieka neaišku, tenka jį skaityti dar kartą. Aš, turįs svarių priežasčių stengtis, tai nesunkiai ir padariau, tačiau ar tokių uolių skaitytojų pasitaikė daugiau, galime nė nespėlioti. Štai kodėl patarčiau autoriui pasistengti į tai, kas jam „savaime suprantama", pažvelgti skaitytojo akimis. Nepaisant to, galima autorių pagirti už įtikinamai sukurtą gariūnmečio prakutėlių paveikslą (Bigis pristato grybų tokiam prakutėliui Arbūzui, kuris atlekia į mišką pasidulkinti mašinoje su savo drauguže Vovere), žaismingas ir gana tolygus stilius, nors dialogai – nepamirštant, kokios socialinės klasės žmonės bendrauja – dirbtinoki.
Antrosios kovo savaitės publikacijų puokštę papuošia K. Navako „Šešiolika" („Šiaurės Atėnai"). Visiems gerai pažįstamo kauniškio poeto tematiškai ir stilistiškai vientisa publikacija, be abejo, yra vienas iš vertesnių dėmesio skaitinių šį mėnesį, nors, užvaikytas autoriaus elegancijos, minutėlę, žiūrėk, susivoki: stilistinės vienovės įspūdį kuria įprastos autoriaus manieros (nes Kęstutis mėgsta būti manieringas), o tematinio vientisumo (ir aiškumo) iliuzijai rastis užtenka žinoti, jog tai – ne (svaigiai neapibrėžiamos) „žirafos". Kas čia iš tikrųjų tikra – tai ilgesys: „pernai gėrei arbatą ir ji / sniege atsispindi: ji liko ji / ten. ji netirpstanti. ji. jis."
Galime pasidžiaugti, kad Kęstučiui „žirafų" epocha laimingai baigėsi – skirtingai nei Akvilei Žilionytei, kurios galvoje „žirafos", panašu, vis dar skamba. Be abejo, faktas, kad tekstas „Draugės ir kiti gaivalai" yra publikuojamas tame pačiame numeryje, kuriame savo naują kūrybą pristato K. Navakas, šį įspūdį tik sustiprina, nors istorija grindžiama kiek kitokiais principais, o ir su Kęstučiu, sako, jie nebe pora. Šiaip ar taip – svaigiai beprasmiški kalbos viražai, suteikę „žirafoms" neapčiuopiamą kūną, čia ištirpdo, arba, tiksliau pasakius, neleidžia atsirasti kokiai nors prasmei – išskyrus skaitytoją persekiojantį pojūtį, kad autorė laiko save gražia ir talentinga (tiesa, tai privalumas – tik ne literatūrinis).
Ne itin vykęs ir Dainiaus Vanago tekstas „Dirbtinis kvėpavimas", bent lyginant su sausio mėnesį publikuotu „Literatūroje ir mene" apsakymu, šis atrodo nykiai – tai (nepabijokim to žodžio) poetiška alegorija apie gyvenimo prasmę. Aišku, būtų galima replikuoti, kad visų autorių visi tekstai iš esmės yra apie gyvenimo prasmę, tačiau šičia būtų galima pasakyti, kad ne visi jie yra saldūs ir prėski – o Dainiaus Vanago novelė (čia kalbu su išlygom) –­ būtent tokia. Vis dėlto autorių dera šiek tiek pagirti –­ tekstą, kuris šiaip jau būtų klaiki banalybė, jis gudriai suskirsto nedideliais gabalėliais, tarsi pabrėždamas fragmentiškumą; nors dėl to tekstas tampa dar sunkiau suvokiamas, jame paradoksaliai atsiranda prasmės iliuzija, – kitaip sakant, šiuo atveju mažiau prasmės ir yra geriau, kadangi nesuprantamas tekstas atrodo „poetiškesnis", o „poetiniam" tekstui skaitytojai yra atlaidesni, nes yra įpratę jo nesuprasti.
„Literatūroje ir mene" bei „Nemune" spausdinami Marijos Djačenko tekstai nuteikia nevienareikšmiškai. Viena vertus, tai gana siauro akiračio – žmonių (papras­tai – vyro ir moters) tarpusavio santykius, švelnumo stygių, senėjimo, nuolankumo-nenuolankumo temas nagrinėjantys, tačiau gana išradingi tekstai – bent tuo požiūriu, kad paskutinėse eilutėse įvykęs virsmas priverčia kitaip pasižiūrėti į visą siužetą; tai ne beformė eseistika, kuriai panašūs klausimai taip pat labai rūpi. Autorė supranta, kaip reikia konstruoti novelę, meistriškai žaidžia nutylėjimais, nors vis tiek neapleidžia jausmas, jog tame ankštame pasaulėlyje gyvybiškai trūksta oro. O kaip novelėje „atverti langus" – čia jau paslaptis, kurios nežino nė didžiausi šio žanro profesionalai.
Visiškai kitaip nuteikia Gyčio Norvilo poezija; joje to vadinamojo „oro" – per akis. Poemoje „Europos litanija per mano dievą ir dūmus", kaip regisi, parašyta sekant A. Ginsbergo „Amerika", poetas tarytum stengiasi dar preciziškiau išpildyti tai, ko kalboje, pasakytoje atsiimant LLTI apdovanojimą, tvirtino poezijoje siekiąs – šokiruoti, trukdyti, erzinti, būti nepatogus ir t. t. „Europa – ištinėlių grožio salonas, auksinių unitazų muziejus / europa – tautų draugystė išmuštais dantim / europa –­ turistų faršas, pilnas musių lervų", – nors tikėtis, jog šiais laikais poezija ką nors paveiks, yra tikrai nelengva, manau, Gyčiui pavyks, juolab kad „litanijoje" esama dar ne tokių eilučių. Gaivališkas, sodrus, nežabotas tekstas jau pasirodė per sprangus kai kuriems interneto komentatoriams...
Visai įkvėpė gamtiški J. Jasponytės eilėraščiai „Nemune", kuriuose (susidaro toks įspūdis) esama nemažo etnokultūrinio klodo, šis be papildomų paaiškinimų, deja, nėra suprantamas. Tekstuose aktyviai reiškiasi stichijos, regis, autorės veržiamasi pirmapradžių dalykų link (ar tiesiog žiūrima į pasaulį gamtameldžio –­ neopagonio – akimis): „spragsi / neužmelsta nesutramdyta / budinti / laukinė ugnis / dar tik nujaučianti / namų židinio / ūžesį" („Apie (vidinę) ugnį"). Kontekste gal šiek tiek labiau į akis krinta trumpas eilėraštis, skirtas Ostagurka vietinių vadintam autorės vaikystės kalneliui (tai dėl Jurgos kūrybai šiaip jau nebūdingos ironijos): „aštrųjį kalnelį / kareiviai kepurėm / supylė / o nukasti reikės ekskavatoriaus." („Pasaulio perdavimas").
Šioje vietoje dera minėti savaitraštį „Metai", kuris kovą paskirtas prisiminimų ir apmąstymų žanrams. Romualdo Granausko „Pasijos pagal Joną" – lyg dienoraštis, kuriame autorius pasakoja apie savo jaunystę, tačiau nereikėtų apsigauti –­ svarbiausias čia ne jis, o kone kiekviename epizode šalia jo vis iškylantis Jonas (Strielkūnas). Tiesa, niekur neparašyta, kad Jonas –­ tai Strielkūnas, tai išaiškėja paminėjus knygų pavadinimus, studijų laiką ir vietas, kitus kontekstus. Be abejo, „Pasijos pagal Joną" nėra rašinys, kuris atskleistų kažkokių labai įdomių istorijos detalių ar prozininko bei poeto biografijos faktų – ne dėl to jis ir vertingas, jeigu apskritai įmanoma įvertinti tai, kas iš principo neturi kriterijų (nors šiuo atveju tai neaktualu, bet, pavyzdžiui, aš manau, kad prisiminimai nebūtinai turi būti dėstomi sklandžiu stiliumi ir jie nebūtinai turi būti meniški; tam tikras meniškumas šiems Granausko prisiminimams nei padeda, nei trukdo). Paperka nei laiko, nei erdvės neįrėmintas bičiulystės išpažinimas: „Nieko ne viskas, Jonai! Kai mudu susitiksim, – susitiks ir mudviejų nakties mergaitės, tada turėsim daug laiko gražiai apie viską šnekėtis. Tą ir darysim."
Įdomus fenomenas – Aido Marčėno, kaip jis pats įvardijo žanrą, menkoji eseistika. Tai nedideli teksto trupiniai, kuriuose poetas apmąsto kūrybą, personalijas (regis, tai daro su ypač dideliu malonumu), kartais tiesiog fiksuoja tam tikrą mintį ar vaizdą. Kai kurie literatūros žmonės ras čia paminėtas savo pavardes, ne vienas jų patraukiamas per dantį – galiu lažintis, kad bus (manau, kad jau yra) įsižeidusių, nors Aidui tikriausiai to neparodys. Dar kiti tikriausiai praris karčiąją piliulę užsimerkę, gal net manydami, kad šitai daro dėl poezijos ar literatūros apskritai... Šiaip ar taip, reakcijų bus, tačiau tai gal ir neturi mums rūpėti, – kaip ir tai, kiek Marčėnas šiuose iškarpose yra nuoširdus: „Televizorius rodo „Gražuolę ir pabaisą". Mamulė apie pabaisą: „labai negražus artistas..." Mama: „...bet, mamule, čia vaidmuo, grimas, kaukė..." Mamulė: „Jam tinka."
Dainos Opolskaitės apsakymas „Iškyla" –­ taip pat savotiškas dienoraštis, tik ne autorės, o herojaus. Nesu skaitęs daug Dainos kūrybos, todėl konteksto pažinimas nepalengvina mano užduoties spėti, kokie buvo autorės tikslai šiuo konkrečiu atveju, vis dėlto manyčiau, kad jos siekta atskleisti žmogiškosios patirties universalumą. Beje, siužetas supintas tikrai meistriškai. Herojai (tėvas ir sūnus) per miegus patiria klajones laike. Su tėvu, kuris per miegus nuolat šaukia kažkokį Ruslaną, iškylauti išvykęs paauglys naktį yra pažadinamas savo mylimosios (ji jau tapusi jo žmona) su jųdviejų vaiku – t. y. jis yra jaunas tėvas; antrąkart herojus pažadinamas jau paauglio sūnaus, labai panašaus į tą jį, kuris su tėvu atvyko iškylauti, – taigi jis jau senas tėvas, – t. y. tas pats tėvas, kuris per miegus nuolat šaukia Ruslaną. Graži kalba, nepretenzingas stilius ir ypač autorės sugebėjimas neperlenkti lazdos (o tokio sudėtingo siužeto apsakyme tai padaryti labai nesunku) prideda šiam tekstui simbolinių bonusų, nors gyvybės pojūčio ir įtikinamumo jam vis dėlto šiek tiek pristinga.
„Metuose" skaitytojas dar ras Donaldo Kajoko, Dovilės Zelčiūtės bei Lidijos Šimkutės eilėraščių. Pirmieji du autoriai yra plačiosios publikos puikiai pažįstami ir vertinami, todėl šičia vardyti jų kūrybos privalumus būtų gana beprasmiškas užsiėmimas, o Lidijos Šimkutės tekstams skirti daug dėmesio neišeina, nes nelabai ten yra ko aptarinėti – sugauti nuotaikų trupiniai, gamtos vaizdeliai, viena kita tarytum įstiklinta metafora, – ir, deja, viskas. Kai kurių eilėraščių posmeliai nedaug skiriasi nuo haiku: „SVAJONIŲ / sūkury / mano uždanga." Kaip pretenzijų turinčiai poetei, sakyčiau, mažoka.
Versdamas kovo 15 dienos „Šiaurės Atė­nų" numerį skaitytojas turėtų susitaikyti su mintimi, kad turės tenkintis vertimais (puikūs Mariaus Buroko versti Lizel Mueller eilėraščiai) ir knygų recenzijomis –­ Giedrė Kazlauskaitė liaupsina Undinės Radzevičiūtės „Žuvis ir drakonus", E. Ališanka aptaria Kajoko „Ežerą". Tiesa, dar yra įdomi Saros Poisson esė apie priklausomybę nuo begalybės ženk­lo ir aštuonetą, manau, skaitiniams tikrai kur kas geriau rinktis ją, o ne Ramūno Čičelio tekstus „Literatūros ir meno" 11-ajame numeryje. Nedaug suklystume, jei pasakytume, kad visi trys tekstai („Jonavai ir mergaitei baltais drabužiais", „Ešerinio ežerui ir Bakchui" bei „Lietavos upelio pakrantėms – praėjusieji gyvenimai"), tikriausiai skirti autoriui pasidžiaugti savo paties žodžių ritmingais pliūpsniais, yra apie nieką. Žinoma, neabejoju, kad pats autorius mano kitaip ir gal net rastų, jo nuomone, svarių argumentų, neva paneigiančių mano verdiktą, tačiau tai nekeičia esmės – skaitytojui šie tekstai iš esmės nesuprantami, herojaus bendravimas su ežerais, upėmis ir dievais neduoda jokio apčiuopiamo rezultato. Yra tik jausmas, kad autoriui svarbu gražiai sustatyti žodžius, o prasmės tarsi gali ir nebūti. Štai ši savybė neleidžia pagirti nė to, kas šiuose tekstuose, atrodytų, padaryta gerai – kalbėjimas, kurio struktūroje tarytum užkoduota kitos prasmės nuojauta, ir jeigu tik ta prasmė egzistuotų, vertėtų autoriui paploti. Deja! Šis vilties neįkvepiantis žodis, deja, ištrūksta iš lūpų ir perskaičius Marijos Macijauskienės publikaciją, t. y. publikaciją poetės, kuriai leidinio erdvė, kaip ironizuoja Emilis Milkevičius „Šiaurės Atėnuose", tikriausiai atiteko už ekstraliteratūrinius nuopelnus (konkrečiai už muziejininkystę).
Aivaro Veiknio publikacija „Nemune" bene kad dar stipresnė nei buvo vasario „Literatūroje ir mene" – apie ją kalbėjau praeitoje apžvalgoje. Štai kodėl nieko naujo apie šį poetą nebepasakysiu, nebent galėčiau atkreipti dėmesį, kad ir šioje publikacijoje poetas kone desperatiškai bando mums, skaitytojams, išrėkti tai, ką jau ne pirmus metus rėkia (neneigsiu –­ kartais galėtų ir tyliau) kiekviena savo eilėraščio eilute: poezija yra gyvenimas ir niekaip kitaip negali būti, ir taškas.
Paskutiniame mėnesio „Šiaurės Atėnų" numeryje vėl randame autoironišką Mikalojaus Vilučio tekstą „Skausmingas laisvę mylinčio žmogaus pasakojimas", kurio herojus pokštaudamas išsako savo požiūrį į darbą kolektyviniame uošvių sode, tai ir puiki parodija, ir drauge, jeigu sekundės dalį pažvelgtume į menininko rašymus visai rimtai, tam tikras manifestas: Todėl dabar sakau savo anūkui: „Niekuomet nevesk moters, kurios tėvai turi kolektyvinį sodą. Jie bus laimingi sodindami pomidorus ir tu sodindamas pomidorus privalėsi būti laimingas. (...) Jeigu viso to neturėsi ir nenorėsi turėti – ir pats būsi laimingas, ir tavo artimieji bus laimingi. Neturėk automobilio, nes turi kojas."
Paskaičius Vilučio kūrybos, Vytauto Kazielos eilėmis bėgiojanti akis iš inercijos irgi bando ieškoti (auto)ironijos, jai atrodo, kad šalia tauraus dalyko natūraliai bus padėtas netaurus, – ir visai be reikalo, nes Kaziela juokauti nelinkęs. Taupant žodžius parašyti tekstai, įvaizdžiais ir nutylėjimais bylantys apie akimirkos laikinumą, būtinybę „(...) susitaikyti / su savo sapnais / atsikratyti šešėlių", nenusileidžia iki purvinos buities, ir tai, tiesa, šiek tiek neramina, nes poeto balse girdėti šiek tiek netikrumo gaidų (išties – kodėl gi reikėtų nuo tos buities slėptis?), tačiau neįtikėtinas santūrumas, atsidūręs ties komizmo riba, vis dėlto įtikina: „plaktukas / skleidžia garsus / kala į smilkinį / kartais pataiko / ir per pirštus / įsitvėrusius laiptų turėklų."
Kai kuriomis eilutėmis Kaziela beveik priartėja prie haiku žanro, jam duoklę atiduoda „Literatūra ir menas". Vytautas Dumčius tekste „Haiku smėlyje" svarsto, koks haiku yra geras – ir prieina prie gana įdomių išvadų: „Svarbu – patiko ar nepatiko, įdomu ar neįdomu. Kadangi pagrindinė haiku paskirtis – momentiškumas, akimirkos fiksavimas, tai atsakymas į klausimą yra labai paprastas – geras haiku yra kiekvienas haiku, sukurtas čia ir dabar. (...) Kiekvienas autorius yra originalus ir nepakartojamas, todėl jo sukurtas tekstas, tikėtina, yra originalus ir nepakartojamas." Štai kodėl nebegaliu vertinti greta publikuojamų Jokūbo Viliaus Tūro haiku –­ juk jie, kaip ir visi kiti haiku, yra originalūs ir nepakartojami.
Turbūt lengviau būtų kalbėti apie Edmundo Janušaičio poezijos publikaciją, taip pat neblogai derančią šalia haiku temos, nors manęs nei poeto rimtybė, nei ypač bandymai kalbėti vaizdžiau („su įtūžusia / virsmo gaiva / nekliudau / savo nakčiai / meluoti") neįtikina; vis tiek lieka bjaurus jausmas, kad tam tikras kalbos taupumas, kuris taip pat sieja Janušaičio poeziją su haiku, tėra „meninė" priemonė, skirta paslėpti tų tekstų tuščiašerdystę, ši įžvalga (būkime budrūs) atgaivina ir suteikia prasmę paskutinėms eilėraščio „Beje, jei kartais norėtum žinoti" eilutėms: „kai mes / brangūs / suraukę kaktas / klaikiai / bijom iššauti // kad gimęs garsas / nepažadintų / snaudžiančios / sielos." Na ir šiaip – atskiromis eilutėmis gal ir galima būtų patikėti, tačiau tokių posakių kaip „emigravusi vasara" tikrai neturėtų būti.
Stanislovo Abromavičiaus tekstas iš novelių apysakos „Mano dėdės restoranas" „Nemune" pasakoja apie seną moterį (pasakotojo motiną), kuriai didžiuliu išgyvenimu tampa radijo pjesė pagal A. Vienuolio „Paskenduolę". Moters jaudulio priežastis išaiškėja apsakymo pabaigoj: iš kur anykštietis rašytojas žinąs, kas nutikę jų kaime? Ir kodėl Veronika jo kūrinyje skandinusis ežere, o ne Nemune, kaip buvę iš tikrųjų? Apsakymas gal ir nėra pavyzdingai sumegztas – yra jausmo, kad viską buvo galima papasakoti ir sklandžiau, atsisakant, mano galva, beprasmių A. Vienuolio teksto citatų, vis dėlto autorius nusipelno pagyrimo už pakenčiamą kūrinio kalbą ir išmonę, kokios tikrai sunku tikėtis iš V. Romanovo poezijos vertėjo į lietuvių kalbą.
Bet kokiu atveju – jei Abromavičiaus apsakyme ir yra ydų, tai jos yra niekinės, lyginant su tuo, kiek jų yra Kęstučio Česnaičio rašiniuose „Nemune". Apsakymas „Vilkmergės ragana" pasakoja apie 1587 metais Vilkmergės miesto turgaus aikštėje sudegintą raganavimu apkaltintą kepėjo žydo Mejerio tarnaitę Agotą Jurėnaitę. Gal tai ir dėkingas siužetas regzti pasakojimą, tačiau autoriaus ji perteikiama visiškai negrabiai –­ dialogai netvarkingi, perėjimai nelogiški, atomazga –­ tiksliau, tai kas turėtų būti atomazga, priverčia gūžtelėti pečiais: „Kerėtoja Lukšienė žinojo, kad Agota, sudegusi ugnyje, paukščiu atskris pas ją į miško trobelę..."
Vis dėto net ir šis apsakymėlis dar yra genialus, lyginant jį su „Herma ir Froditu", kurį sunku net nupasakoti: jis susapnavęs, kad motinos įsčiose apšlapino Angelo abito kraštelį, ir dėl to užsirūstinęs Angelas jam nuplėšęs pimpaliuką. Jis gimsta mergaite –­ Herma. Mergaitė auga vyriška, ūgtelėjusi ji sutinka Froditą, jiedu mylisi. Froditui išėjus kariuomenėn, besilaukiančiai Hermai Angelas atsiunčia vaiko atvaizdą su ilga uodegėle... Sutikime, komentuoti čia nėra ko –­ liguista fantazija nepaklūsta jokiems recepcijos instrumentams, nei kritikai. Galėčiau nebent priminti klasikinį posakį: jeigu gali nerašyti –­ nera...
Dalios Bozytės eilėraščių pavadinimai –­ „Pavasaris Druskininkuose", „Lagerio palaidinė", „Leipalingio naktys", „Knygos skaitymas", „Grybaujant prie Ringėliškės" ir t. t. – gali apgauti. Tikiesi ramaus kalbėjimo, gamtiškų įvaizdžių ir refleksijų, o esi išmetamas levituoti į kultūrinių aliuzijų, įmantrių žodžių ir aliteracijų kosmosą („Motinas slėpkit giliau – / iš jų įsčių išskyla gegutės, / apsiliejusios kosminiu prakaitu" arba, tarkim, „žydiškai žydi narcizai už miesto muziejaus, / žiedlapiais žymi takus iki ežero, / bet kurio ežero mano trumpos atminties amplitudėje."), kuriame beprotiškai daug vyksmo – ir tiesioginio, ir metaforiško („Sušaudyti žydų vaikai / žemuogiauja / anapus Seiros." – eilėraštis „Leipalingio naktys"), ir tai sukuria perteklinio garso, triukšmo, gaudesio iliuziją, trukdančią įsiskverbti į tų tekstų esmę, juos suvokti. O gaila, nes autorė tikrai nestokoja gebėjimų ir įžvalgų; tada, kai jai pavyksta nublokšti į šalį beprasmių žodžių virtines, prasibrauti pro įvaizdžių tirščius, pasirašo paprastutės, tačiau įkvepiančios eilės: „Žvilgsnių sužeistos lelijos, / jos nemoka apsiginti / ir tik bijo, ir tik bijo / kaip suveltos mano mintys, / išsisklaidę / į šalis."
Paskutiniame kovo mėnesio LM – farmacininko Tado Žvirinskio eilės. Profesiją nurodau tyčia, nes kas žino – galbūt kaip tik medicininis išsilavinimas lėmė, jog Tado tekstuose tiek daug fiziologijos, kurios jam nesiseka (tiesą sakant – ir nereikia) prislėpti jokiais įvaizdžiais („Išplakęs trachėjų medį / Kosulio botagu / Įsiklausau į nakties tylą" – eilėraštis „Dum spiro, spero"), ir varginančio kūniškumo; „Kartais pasaulis sumažėja iki / Galinės automobilio sėdynės" – nuoširdžiai prisipažįsta Žvirinskis („Jausmų metafizika"), užmiršdamas pridurti, kad jis jam yra susiaurėjęs nuolat –­ visuose tekstuose. Kad ir apie ką būtų Žvirinskio eilėraštis, vis tiek jis galiausiai paaiškės buvęs apie sueitį – čia jau, matyt, kaltas amžius arba bendravimas su Julium Keleru. Vis dėlto gan stačiokiškas, netašytas, sąmokslininkiškai atviras Žvirinskio tonas yra kažkuo išskirtinis – jo eilėraščius malonu skaityti dėl to, dėl ko daugumos kitų autorių knygas ir publikacijas norėtųsi sviesti į kampą –­ dėl prognozuojamumo.
Tiesą sakant, pasaulis labai susiaurėjęs ir jaunajam Vainiui Bakui – tik, dera pasakyt, susiaurėjęs visai į kitą pusę. Neįmanoma nė įsivaizduoti, kad Vainius kada parašytų apie tuos dalykus, kurie dominuoja Žvirinskio kūryboje. Jo poezijoje –­ Dievas, Poezija, abstrakti Meilė ir t. t. „Aš esu tik per daug užsižaidęs / tuščio sąvokų lauko kareivis. / Sprogsta priebalsiai, kurtina raidės, / o tikrovė – tik veidrodis kreivas"... Jeigu galvojame, kad čia esama ironijos – klystame. Jos nėra nei šiame, nei kituose eilėraščiuose, viskas skausmingai, nepataisomai rimta, ir todėl (bent man) atrodo šiek tiek deklaratyvu, negyva, anachroniška, juokinga (dabarties kontekste), nors tai, turiu pripažint, daugiau skonio dalykai. Vis dėlto autoriaus nuoširdumas (arba be galo nuoširdus apsimetinėjimas nuoširdžiu) galiausiai paperka, todėl, sakykim, eilėraštį „Menschliches, Allzumenschliches" skaičiau netgi su tikru pasigėrėjimu, ypač suvokdamas, koks drąsus žingsnis Bako pasaulėlyje yra perei­ti nuo rimuotos poezijos prie verlibro.
Nijolės Raižytės novelei „Gyvatė ir žmonės" kuriama, žvelgiant iš gyvatės perspektyvos. Gyvatė spokso į žmones ir netgi reflektuoja jų poelgius, gulėdama susirangiusi į lauką išneštuose pūkiniuose pataluose. Tačiau apsakymas – ne apie gyvatės išgyvenimus, o apie žmogiškos patirties skirtingumą: daugumą buities reikalų sutvarkąs vyras yra bejėgis prieš gyvatę, kuri su patalais atsitiktinai papuolė gryčion, o daug ko nepajėgianti moteris (feministės, kur jūs?) ją lengvai sugauna ir paleidžia –­ mat ji augusi pelkėse. „Visų mūsų patirtys skirtingos, (...) kartais tokios skirtingos, kad net sunku patikėti" –­ apsakymo gale nuskambėjęs teiginys neleidžia abejoti autorę turėjus ir didaktinių sumetimų.
Pastarųjų veikiausiai turi ir Laimonas Inis, nors to aiškiai ir neparodo, tiesa, turbūt tik dėl to, kad jam nesiseka rašyti suprantamai. Atsiskyrėlis Pedro kažkokioje pašiūrėje bendrauja su jį viliojančia kaimyne. Iš įvairių ženklų suprantame, jog veiksmas vyksta Lotynų Amerikoje. Dar vėliau paaiškėja, kad tas Pedro – tai Petras Babickas (turbūt tas pats Petras Babickas –­ Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, keliautojas, rašytojas, diplomatas, gyvenimą pabaigęs skurde, Rio de Žaneire), nesiduodąs suviliojamas, nes liekąs ištikimas kažkokiai iliuzinei mylimajai. Antroji teksto dalis mįslingesnė –­ kaimynė vilioja vis atviriau, Pedro vis labiau linkęs nusileisti, tačiau vis labiau neaišku, ar čia tikrai kalbama apie kūnišką jungtį. Tiesa, kūrinio pabaigoje regztis (suprask, hamakas) pradeda siūbuoti, tarsi herojams ėmus mylėtis, tačiau prieš tai buvusiuose dialoguose per daug abstrakčių kliedesių, kad ryžtumeis tuo patikėti –­ gal čia metaforizuota mirties akimirka, gal Brazilijos žemės (juk jis pagaliau priėmė ir kaimynės jam kepamą duoną) pripažinimas už tėvynę? Dievai žino, gal to svarstyti ir nereikia.
Šiaip ar taip, Laimono Inio kūriniui tenka garbė užskliausti apžvalgą, kuri, kaip ir kiekvienąsyk, yra per ilga, kad dailiai įsispraustų tarp „Literatūros ir meno" viršelių, bet aiškiai per trumpa, kad visiems būtų skirta gana dėmesio. Linkėdamas kūrybinės sėkmės ir šaunių publikacijų kitą mėnesį, siunčiu aukščiau probėgšmiais minėtos Marijos Macijauskienės eilutes, kurios šiame kontekste (skirtingai nei eilėraštyje, iš kurio jos išplėštos) pagaliau skamba pras­mingai: „Aš – ne viršūnė, aš / Paprastas piemuo."
(Čia apie mus visus, – jeigu ką...)

Neries pakrantė (Vilnius, 2013 04 24). Rimvydo Strielkūno nuotrauka