Mindaugo Kvietkausko ir Alvydo Šlepiko sudaryta pirmojo Vilniaus paminėjimo 700 metų sukakčiai dedikuota antologija „Mačiau Vilnių“ – literatūros bendruomenės dovana savajam miestui ir pasauliui. Tai ne tik poezijos, bet ir paties miesto kūrybinių galių liudijimas. Antologija pratęsia jau susiklosčiusią vilnietiškos kūrybos publikavimo tradiciją, kurią primena M. Kvietkausko įvadinis straipsnis. 1939 m. buvo išleista istoriko Zalmeno Šiko sudaryta unikali knyga jidiš kalba „1000 Vilniaus metų“ („1000 yor Vilne“). Joje pirmą kartą drauge skelbti arba registruoti daugiakalbiai literatūros tekstai apie miestą. O 2008 m. pasirodė Aido Marčėno sudaryta XX a. antros pusės ir XXI a. pradžios lietuvių poezijos rinktinė „Iš Vilniaus į Vilnių“. Su pastarąja sutampa tik vienas kitas naujosios antologijos eilėraštis, „visa kita atrinkta, jungta, vertimu prakalbinta naujai“ (p. 22). 

 

„Mačiau Vilnių“. Sudarė Mindaugas Kvietkauskas ir Alvydas Šlepikas. Dailininkas Jokūbas Jacovskis. – V.: „Vilnius UNESCO literatūros miestas“, 2023.

 

Vystant rinktinių tradiciją, šioje antologijoje atrandama nauja poezijos knygos struktūra. Eilėraščiai suprojektuojami ant Vilniaus topografinio žemėlapio: skyrių pavadinimai įvardija egzistuojančius ar egzistavusius tik­rovėje miesto rajonus, gatves, architektūros objektus ir prie jų telkia eilėraščius, kurie tik­rovę perkelia į poetinį žemėlapį. Pirmasis tikrovės ir literatūros sąryšiu grįstos struktūros efektas – laiko ir erdvės santykio pokytis. Eilėraščius skaitai kaip tos pačios regimybės pagimdytus vaizdinius, tarsi istorija būtų atšaukta, laikas sustojęs, likusi tik ši daugiabalsė skambanti erdvė. Dar vienas efektas: greta skelbiami eilėraščiai tarsi veidrodžiai pradeda švytėti „partnerių“ atspindyje ir prabyla netikėtais naujais sąskambiais. Eilėraščiai rezonuoja, dvejina žvilgsnius, keičiasi idėjomis. Mezgasi pokalbis tarp Czesławo Miłoszo ir Justino Marcinkevičiaus apie iškilius Vilniaus universiteto jėzui­tus pamokslininkus, tarp Tomo Venclovos ir Dovilės Kuzminskaitės, reflektuojančių Trakų gatvės įspūdžius (p. 133–134), tarp Gyčio Norvilo ir Linos Buividavičiūtės, kurių tekstai dalinasi Vasaros gatvės patirtimi, ar Vilniaus vaikštinėtojų Konstanto Ildefonso Gał­czyńskio ir Lubomiro Niemcevicziaus (Vytauto Ališausko slapyvardis). „Prikabinti“ prie erdvės ir „sukabinti“ tarpusavyje eilėraščiai dėliojasi į tūrinę struktūrą, suteikiančią miesto žemėlapiui poetinę gelmę ir aukštį, poetinį reljefą, – tai, ko pats žemėlapis, kaip paviršiaus medija, savaime neturi, bet gali paskatinti atrasti.

Miesto žemėlapio analogija inspiruoja ir knygos skaitymą-vaikščiojimą, kuris į stabilią žemėlapio struktūrą įveda poetinio vyksmo elementą ir kuria maršrutą. Gatvių, rajonų, architektūros objektų pavadinimų seką sutrikdo (bent iš pirmo žvilgsnio) keli nukrypimai nuo besidėliojančio maršruto: antologiją atveria skyriai „Debesys“ ir „Panoramos“, užveria „Mitai ir sapnai“, o maždaug per vidurį įsiterpia „Vaikštinėjimai“ bei „Vilniaus būsenos“. Šios struktūros atsiradimą ir reikšmę miesto poezijos supratimui atskleidžia M. Kvietkausko, Vilniaus poeto ir tyrinėtojo, įvadinis antologijos žodis „Poetinė Vilniaus optika“, kurį būtina perskaityti dėl miesto ir poe­zijos santykio įžvalgų, tapusių atradimu ir patiems sudarytojams. Šių įžvalgų čia nekartosiu, tiesiog laikysiuosi poezijos žemėlapio ir jo siūlomos kartografinės analizės galimybės ryškinti vienus ar kitus skaitymo aspektus.

Vilniečiams net nereikia miesto plano, kad mintyse atkurtų antologijos aprėpiamą teritoriją. Kita vertus, ir atvykėliams tai nesudarytų didelio vargo, nes nemaža dalis eilėraščių laikosi gerai žinomų kolektyvinės atminties vietų – senamiesčio gatvelių, Aušros vartų, Gedimino kalno, buvusių žydiškų kvartalų, universiteto, Užupio, Bernardinų ir Rasų kapinių, Panerių, Antakalnio. Netgi atrodo, kad maršruto dėliojimo logika numano būtent atvykėlį – tą, kuris „matė Vilnių“ („Mačiau Vilnių“ – Simono Stanevičiaus odės „Šlovė žemaičių“ pirmoji frazė). Iš pradžių atvykėlis žvalgėsi į Vilniaus „Debesis“ ir „Panoramas“ (tai pirmieji skyriai), turėjo nusileisti lėktuvu oro uoste ir, judėdamas centro link, pervažiavo Naujininkus, kur „pilki vakaro viršeliai su sambrėškio priešlapiu“ (Marius Burokas, „Naujininkai, Pelesos g.“, p. 59), kirto „mirusiųjų miestelį“ (Giedrė Kazlauskaitė, „Rasų kapinės žiemą“, p. 66). Rasas su „Rasų radiju“ (Laima Kreivytė, p. 68), pateko į Stotį, kuri XX a. pr. baltarusiui poetui Maksimui Bohdanovičiui įkūnijo „stebuklingą vilionę miesto“ (p. 72). Pasiekus Aušros vartus, kuriuos mini Adomas Mickevičius „Pono Tado“ invokacijoje „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!“ (p. 75) ir kurių Švč. Mergelę kaip Lietuvos globėją aukština XIX a. vidurio poetė Karolina Praniauskaitė (p. 76–77), o šiuolaikybės kontekste medituoja XX–XXI a. lietuvių autorės, antologija siūlo leistis į klajones po Senamiestį. Sekant knygos skyrelių numatytu maršrutu bus aplankytas Basokų turgus su „vaikų labiausiai šiam mieste nulaipiotom statulom“ (Jurgita Jasponytė, „Sesės ir seserys“, p. 91), paėjėta Karmelitų gatve, kuriai skirtas eilėraštis mini Moišę Kulbaką ir Avromą Sutzkeverį (Greta Ambrazaitė, „Kaip mes perpratome tarakonų sąmokslą“, p. 93). Tikriausiai per Rūdninkų gatvę išeita į Pylimo – su Juditos Vaičiūnaitės alyvomis prie sinagogos (p. 96), MO muziejumi (Rimas Užgiris, „Monika kalba MO muziejuje“, vertė Dominykas Norkūnas, p. 98) ir liūdnai pagarsėjusia Petro Cvirkos paminklo istorija (Rolandas Rastauskas, „Diena, kai prasidėjo paminklo Petrui Cvirkai nukėlimo darbai sostinėje“, p. 100). Tik dėl antologijos supratau, kad galima iš Pylimo gatvės pasiekti Subačiaus ir Bokšto sankirtą, kur reikia bent „akimirksniui / pajust ligoninių kvapus ir vienuolynų / regulų nuožmybę“ (Julius Keleras, „Budelio namas. Subačiaus gatvė“, p. 102), o šalia rasti ir Antano Strazdelio gatvėje buvusią romų spaustuvę, kurios švininės raidės perlydomos į kulkas 1943 m. Vilniaus gete parašytame A. Sutzkeverio eilėraštyje (p. 104). Nuo šios didžiausią XX a. miesto tragediją menančios vietos pasukama prie Rotušės kolonų, kurios tarsi klasikiniame tragiškajame teatre įrėmina A. Mickevičiaus „Vėlinėse“ aprašytą ištremiamų filomatų atsisveikinimo su miestu sceną (p. 106–107). 

Pradėtą poetinę kelionę po miestą antologijos maršrutu būtų galima tęsti toliau, bet palieku šį malonumą skaitytojams. Jie galės stebėti, kaip sudarytojų atrinkti Vilniaus daugiakalbės tradicijos tekstai ir miesto dabarties autoriai leidžia išplėtoti poetinę sostinės geografiją ir pildyti vilnietiškos poezijos topografinį žodyną, kuriame vietos įgyja savo reikšmes. Maža to, eilėraščiai fiksuoja šių reikšmių slinktis. Tarkim, Antanas A. Jonynas eilėraštyje „Biblioteka“ dar supriešina Vilniaus centro ir periferijos simbolinį svorį („nuo šlaitų atsiveria miestas / prabangiais foliantais bažnyčių / vienadienėm naujųjų rajonų brošiūrom“, p. 271), o kitos kartos poetai jau atranda šias „vienadienes brošiūras“ – Naujininkus, Karoliniškes, naujakuriais apgyventus priemiesčius kaip poetinių reikšmių židinius. Tuo pat metu vyksta ir anksčiau apeitų, neatrakintų vietų sugrąžinimas. Man atradimais tapo Taraso Ševčenkos Vingis su jo baladiška meilės istorija (p. 224–227, vertė Vladas Braziūnas), A. Sutzkeverio Šnipiškės su erškėčiais virš motinos namų (p. 326), Leybo Nayduso Didžioji gatvė, kurioje „griežia karštligiškai smuikas / tarsi gundytų kiekvieną“ (p. 109, vertė M. Kvietkauskas) ir kurios vilionių aprašas primena Bruno Schulzo „Krokodilų gatvės“ dekadentišką spindesį. 

Antologijos eilėraščių pagrindu atkuriamas ne tik miesto žemėlapis, bet ir ypatingasis jo reljefas – Vilnios ir Neries slėnius supančios kalvos (septynios, anot Janinos Degutytės, p. 40), nuo kurių kviečia į Vilnių žvalgytis Sarbievijus: „Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime, / Kaip apsupus jį laiko / Vilija savame glėby“ (p. 212, vertė Eugenija Ulčinaitė). Įdomu, kad Vilniaus landšaftas miesto poezijoje kaip barokiniam veidrody išsikreipia taip, kad jo aukščiausia vieta, sekant eilėraščiuose fiksuojamų vertikalių pakilimais bei nusileidimas, gan netikėtai tampa Bernardinų kapinės ir būtent jų kontekste atsirandantis lėktuvo vaizdinys: „kalasi žolė į delnus ir į pečius lėktuvai / spiečių spiečiais (Ramunė Brundzaitė, „ties bernardinais“, p. 268); „nukaukia lėktuvas it paukštis plėšrus, (...) / Kapinės glūdi tarp žemų kalvų“ (R. Užgiris, „Pasivažinėjimas rogutėmis kapinėse“, p. 270). Atrodytų, suprantama – netoli yra Vilniaus oro uostas. Tačiau šie eilėraščiai liudija, kaip mūsų akyse topografinės vietos (Bernardinų kapinių) savybė lydosi į žodį – vyksta miesto erdvės ir poezijos alchemija. Priešingą, žemąją vertikalės poziciją Vilniaus poetiniame peizaže atitinka upių pakrantės ir patiltės: „Antakalny, mėnulio tamsiojoj pusėj, ties šaltiniais – – – // prie Neries ant kranto...“ (G. Norvilas, „Dioniso pagarbinimas 2“, p. 322). Eilėraščio sąšauka su „Pink Floyd“ disko pavadinimu nėra vienintelė. Su šia roko grupe susijęs motyvas ataidi ir Vilniaus Basilisko požemius metaforizuojančiame Eugenijaus Ališankos tekste: „kai leisies į savo tamsiąją veido pusę / ieškoti basilisko“ (p. 382). Tokie migruojantys intertekstai ir sąšaukos tarp autorių formuoja papildomą skaitymo intrigą, kuri, žvelgiant į Vilnių kaip milžinišką intertekstinį darinį, galėtų pasitarnauti sostinės – vietinės ir globalios – rekonst­rukcijai.

Sudarytojų struktūruotas Vilniaus žemėlapis susideda iš daugybės individualių autorinių (slaptųjų, autobiografinių) topografijų. Jono Naujoko eilėraštis perspėja: „Niekada niekam neatskleisk savo miesto topografijos. / Net draugams – tegu jie nežino...“ (p. 383) Tas pats galioja ir antologijoje pristatytoms nacionalinėms poezijos tradicijoms, kurių žemėlapius komplikuoja ir kintantys vietovardžiai. Šį reiškinį atskleidžia R. Rastausko improvizacija buvusiais Palangos gatvės pavadinimais (Zakretski zaułek, Bouffałłowa, Goristyj pereulok, Kleine Pohulanka, Poznańska), kurių ištrynimas Vilniaus žemėlapyje reiškia miesto praradimą: „Čia ieškojau to miesto, / kuris kadaise buvo mano“ (p. 328). 

Būtent dėl žemėlapiu grįstos knygos struktūros išryškėja daugiakalbės poezijos (ne)dermės klausimas, skatinantis apmąstyti, kiek ir kaip miesto erdvę dalinasi ar joje konfliktuoja skirtingomis kalbomis rašyti miestą patiriantys ir reprezentuojantys eilėraščiai. Jie liudija lenkiško, žydiško, baltarusiško miesto, „žaislo tautų rankose“ (Alicja Rybałko, „Auksuotas Vilniau“, p. 290) praradimus, bet kartu ir atskirą, nuo kitataučių nepriklausomą gyvenimą (A. Sutzkeverio eilėraščiai). Autentiška šio konfliktiško, bet ir neišvengiamo sambūvio refleksija lietuvių kūryboje remiasi Vilniaus žydiškosios istorijos apmąstymu, Šiaurės Atėnų ir Šiaurės Jeruzalės priešprieša ir gretinimu G. Kazlauskaitės „Pokalbyje su Vilniaus Gao­nu“ (p. 120–121) ar Kazio Borutos „Susimąstyme apie amžinastį“, kuriame taip pat mezgama diskusija su rebe Gaonu (p. 128–130). Tapybiškuose J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose Vilniaus kultūrų sąšaukos persikelia į vizualių įspūdžių plotmę: „Alyvos, iškirstos prie Vilniaus sinagogos, / dar švyti kekių violetine šviesa“ (p. 96); Bonifratrų bažnyčios „auksinis bizantiškas fonas“, „žmonės tam aukse tarytum ikonostasas“ (p. 142).

Jei reikėtų išsirinkti eilėraštį, kuris labiausiai atspindi daugiakalbės Vilniaus poezijos ir jos patirčių akiratį, pasirinkčiau Cz. Miłoszo „Verkius“. Poetas medituoja anapusybę, bet, regis, ši meditacija apima visą Vilniaus būtį: „Jos geografija, kaip sako Swedenborgas, neperkeliama į žemėlapius. / Nes ten kiekvienas, koks buvo, taip ir mato. / Ir net pasitaiko klaidų, sakysim, keliauji / Ir nežinai, kad jau esi anapus. // Taip ir aš, gal tik sapnuoju tuos rudaauksius miškus, / Žvilgančią upę, kur plaukiodavau jaunystėje, / Savo eilėraščių spalį su oru kaip vynas“ (p. 363, vertė M. Kvietkauskas). Apskritai Cz. Miłoszas šioje antologijoje įtvirtinamas kaip visos Vilniaus poezijos mediatorius – šmaikščiais Vytauto P. Bložės žodžiais, „Kurmis (à la Czesław Miłosz) su kalnakasybos / Lempute / Ant kaktos / Rausiasi – / Palaikus aptikdamas, rases sulygindamas“ („Geto ieškojimas“, p. 342). Nežinau, ar tokį vaidmenį jam siekta priskirti, ar tiesiog taip klostosi iš rinktinėje esančių eilėraščių, kurių ne vienas vartoja Cz. Miłoszo žodžius ar kitokias nuorodas į poetą, megzdami su juo (o per jį ir vienas su kitu) miesto poetinį audinį. 

Lietuvių poezijoje Cz. Miłoszas – paties miesto balsas, erdvės savybė. Toks jis yra Antano Šimkaus „Pastebėjimuose (iš nebe Kūdrų gatvės) nuo vis dar Česlovo Milošo laiptų (kopiant į n-tuosius metus po iškilmingo atidarymo)“, patvirtinančiuose, kad poeto parašas „Nepatikėsit, – vis dar įžiūrimas“ (p. 112). Arba Birutės Jonuš­kaitės eilėraščio „Su Renata po Vilnių“ dedikacijoje ir siužete, atkuriančiame pasakotojos ir Cz. Miłoszo ilgametės sekretorės Renatos Gorczyńskos pasivaikščiojimą po miestą lankant poeto vietas (p. 218–219). L. Kreivytė eilėraščiui apie Karoliniškes „dingęs žvaigždėlapis“ pasirenka epigrafu Cz. Miłoszo eilutę „Kas pašlovins šį bevardį miestą“, kuri leidžia prarastų toponimų vardijimą apibendrinti lamentacijos intonacijomis: „Kas nupieš Karoliniškes, kad atsiverstų / buvusių gatvių antkapiai kaip knyga?“ (p. 358) Neišvengiamai per Cz. Miłoszo prizmę persiskaito ir aliuzijos į Williamo Blake’o Ulro žemę R. Užgirio „Dar viename eilėraštyje apie apelsinus“ (p. 139, vertė M. Burokas). Į diskusiją apie Vilnių su lietuvių poezija įsitraukia Samas Hamillas – amerikietis poetas, buvęs Cz. Miłoszo studentas (eil. „Ginčas su Miłoszu Vilniuje“, vertė M. Kvietkauskas, p. 240–245). Milošišku pavadinčiau ir vizualų antologijos pavidalą – architektūros ir gamtos harmonija persmelktas nostalgiškas Vilniaus fotografijas, kurios pratęsia tradiciją, pradėtą Jano Bułhako ir jo amžininkų, o vėliau plėtotą Arūno Baltėno, Algimanto Kunčiaus bei kitų lietuvių fotografų. Jais remiasi ir knygos dailininko Jokūbo Jacovskio elegantiškas dizainas. Net pirmasis antologijos skyrius „Debesys“ asocijuojasi su Cz. Miłoszo „barokinių debesų“ vaizdiniu. 

Visgi norisi būsimąjį skaitytoją perspėti, kad nostalgiškas Vilniaus vaizdinys, kurį steigia vizualiniai tekstai ir dalis eilėraščių, nėra vienintelis. Antologijos poetiniame žemėlapyje atrasime ir kasdienybės miestą su jam būdingomis vienadienėmis istorijomis: kartais – jos linksmos, vėjavaikiškos, kartais – dramatiškos, žyminčios virsmus, praradimus, atradimus. Visa tai, iš ko dėliojasi margaspalvio miesto gyvenimo mozaika. 

Intriguoja antologijos perskaitymas moterų ir vyrų kūrybos skirties aspektu. Suskaičiavus eilėraščius paaiškėja, kad knygą sudaro maždaug 1 ketvirtadalis moterų ir 3 ketvirtadaliai vyrų poezijos. Tačiau eilėraščiuose, vaizduojančiuose tam tikrus simbolinius Vilniaus centrus, moterų ir vyrų balso santykis pažeidžiamas, išryškėja tam tikras (sakyčiau, pasąmoninis) dėsningumas. Vienas iš tokių simbolinių centrų yra Aušros vartai. Jiems skirtuose eilėraščiuose ¼ ir ¾ santykis apsiverčia – prie stebuklingo Mergelės Marijos paveikslo šventovės daug garsiau skamba moteriškas balsas. O apie Vilniaus universitetą ar Didžiąją sinagogą rašo tik vyrai. Moterų balsas dominuoja ir Bernardinų sodo eilėraščiuose, o Rasų kapinėse, kaip ir skyriuje „Mitai ir sapnai“, balsai pasidalina maždaug per pusę. Kitur dominuoja vyriška poezija. Tad atvejai, kai matome nukrypimus nuo bendros kiekybinės tendencijos, išryškina stereotipinę skirtį: tikėjimas (mitas, sapnas), gamta (mirtis) susisieja su moterų pasauliu, o racionalumas, mokslas išlieka tradicine vyrų prerogatyva. 

Žvelgiant topografiškai, moterų eilėraščių gausėja tolstant nuo miesto centro. Jei liekama centre, tai vis tiek tokioje pozicijoje, iš kurios į kultūrinės atminties branduolį žvelgiama ekscentriškai bei kritiškai, kaip, tarkim, G. Ambrazaitės eilėraštyje apie „tarakonų sąmokslą“ Karmelitų gatvėje, kuri buvo Vilniaus geto dalis (p. 92). Arba R. Brundzaitės eilėraštyje „Kita stotelė – Raudonojo Kryžiaus“, kuriame Jono Pauliaus II apsilankymas Vilniuje ir tėčio lankymas ligoninėje Žygimantų gatvėje yra konkuruojantys miesto gyvenimo įvykiai (p. 198–199). Klostosi bendras įspūdis, kad moterų eilėse dominuoja santykis su miestu, stiprinantis Vilniaus, kaip gyvenamos erdvės, pojūtį: dažniau būnama vienoje vietoje, nei einama skrodžiant erdvę, labiau įsiklausoma į aplinką, patiriama, įsijaučiama, nei šlovinama, grožimasi, teigiama. Matyt, neatsitiktinai skyriuje „Vaikštinėjimai“ iš 10 eilėraščių tik vienas parašytas moters – L. Buividavičiūtės. Ir parašytas šis tekstas ne iš tradicinio bastūno flanêur, kuris leidžiasi į neplanuotas klajones ir nenuspėjamus atradimus, pozicijos, o atkuriant ir komplikuojant kasdienių motinos su kūdikiu pasivaikščiojimų režimą (p. 231). 

Antologija pateikia ištisą spektrą santykio su miestu galimybių. Pavadinimu „Mačiau Vilnių“ steigiama nutolinta miesto visumos regėjimo perspektyva, būdingiausia panoramoms ir, suprantama, žemėlapiui, kurį dėlioja rinktinės eilėraščiai. Invokacijose Vilnius, kaip adresatas, tampa savarankišku subjektu: „Isteriškai aiškinu tau, koks turėtum būti, gražus, žinoma, savas, bet tik / žiojiesi burna viaduko ir traukiniu užčiaupi mane“ (M. Burokas, „Gruodas. Pylimo g.“, p. 97). Ar intymiu partneriu: „mano Vilniau – išduotas meiluži, tėve ir motina“ (R. Brundzaitė, „vilnialaiškis“, p. 391). Kraštutinis Vilniaus, kaip meilės objekto, atvejis – miesto ir mylimosios kūno tapatinimas kaip A. A. Jonyno eilėraštyje „Žiūrint nuo Subačiaus gatvės“, pasitelkiant „Giesmių giesmės“ poetiką: „Rankos mylimos moters rankos / rūpestingai laužo ievos šakas / nuo kurių krenta giedančios lakštingalos / šerpetoton upės srovėn / primenančios mylimos moters rankas (...) //... priemiesčiai kaip dulkėti erškėčiai / kabinas į šlaitus / ir apverkia nešvarios jų ašaros / senamiesčio skersgatvius / lyg mylimosios pirštai besikabinančius / į slėnyje drybsantį upės kūną // taip mylimasis nori pabėgti / o mylimoji jį laiko...“ (p. 103) Kita vertus, miestas yra gyvenimo erdvė dramatiškų istorinių perversmų, asmeninių tragedijų periodais (A. Sutzkeverio karo lyrika ar Jono Strielkūno ciklas „Vasara Vilniuje, 1995-ieji“, p. 280) ir lengvesniais laikais, kai atsiduodama ramiai kasdienybės tėkmei. Pasisukęs kasdienybės profiliu miestas stebina veikėjų gausa – ne tik žmonių, bet ir kitų būtybių: Artūro Valionio juodų kačių, kurios „bėgioja / dabar pats mačiau / neatsakingai skersai / kelio / miestiečiams / nuo pat pirmadienio / ryto“ (p. 328), ar merginas pradanginančių „didžiųjų gatvinių fokusininkų“ troleibusų (p. 292), ar Vilniaus medžių, kurie kaip žmonės turi savo nepakartojamus gyvenimus, balsus, pavidalus: „tos slyvaitės šalia areštinės, tos pavasario palydovės praskleistais / baltais chalatėliais“ (G. Norvilas, „vilkšunis“, p. 309). 

Miesto patirčių gausa, jų pertrūkiai, kontrastai ir paradoksai komplikuoja Vilniaus poetinio žemėlapio ir jo reprezentuojamos erdvės rišlumą, vizualų vientisumą. Tačiau būtent tokia yra žemėlapio paskirtis:  paskatinti gilinti ir tikslinti regimo paviršiaus reikšmes, užklausti rišlios regimybės harmoniją, suabejoti tuo, ką matai, o girdint chorą – išgirsti ir pavienius unikalius balsus. Žemėlapis-antologija „Mačiau Vilnių“ tai su kaupu išpildo.

 

Inga Vidugirytė – VU Filologijos fakulteto docentė, domisi literatūros ir erdvės, literatūros kartografijos, literatūrinės urbanistikos klausimais.