Metų pradžioje verstinės literatūros vaikams ir jaunimui lentyną papildė nauja knyga – Mirjam Pressler romanas „Natanas ir jo vaikai“ (vertėja Indrė Dalia Klimkaitė). Kūrinyje kalbama apie taikaus skirtingų religijų sugyvenimo galimybę nepalankiomis sąlygomis ir naujai interpretuojama kanoninė švietimo epochos Efraimo Lessingo drama „Natanas išmintingasis“. Tai istorinis romanas: veiksmas vyksta XII a. Jeruzalėje per trečiojo kryžiaus žygį, kai miestą buvo pasidalijusios skirtingiems tikėjimams atstovaujančios stovyklos.

Centrinė pasakojimo figūra yra Natanas: išmintingas ir gerbiamas žydų tautybės vyras, po kurio stogu vietą randa likimo nuskriausti skirtingų tikėjimų žmonės. Natano namuose kilus gaisrui, jo dukrą gražuolę Rechą išgelbsti netikėtai užklydęs vyras, kuriam Natanas nori atsidėkoti. Romano veiksmas vystomas siekiant surasti šį geradarį. Natanui nesvarbi gelbėtojo tautybė ar religija, vienintelis tikslas – padėka už išsaugotą dukros gyvybę. Pasakojimą sudaro skirtingas perspektyvas atveriantys pirmo asmens veikėjų monologai: Natano dukros Rechos ir jos auklės Dajos, priglausto benamio berniuko Gešemo, Natano namų valdytojo Elijo, sultono iždininko Al Hafio, sultono sesers Sitos, karvedžio Abu Hasano, Rechą išgelbėjusio tamplieriaus. Skirtingi personažai pasakoja apie gaisrą, jo priežastis, padeda charakterizuoti Nataną, kuris romane beveik nebylus.

Vienas iš būdų skaityti šį kūrinį – žvelgti į jį kaip į bandymą istorinius įvykius priartinti prie realaus, gyvo, istorijoje veikiančio asmens patirties. To pavyzdys galėtų būti detalus Rechos auklės Dajos, į Jeruzalę atvykusios iš Šventosios Romos imperijos kartu su kryžiaus žygių dalyviais, pasakojimas apie kryžiaus žygiuose patirtus netikėtumus, kruvinus susirėmimus su vietiniais, vagystes, apie tai, kodėl žygių dalyviai ėmėsi kraštutinių išlikimo priemonių. Taip jaunas skaitytojas gali lengviau suvokti sąlygas, kuriomis vyko kryžiaus žygiai.

Skirtingoms grupėms atstovaujančių veikėjų atviri pasakojimai padeda geriau suprasti iki šiol polemiškai vertinamus istorinius įvykius. Nors ne visos romane veikiančios asmenybės yra istorinės, personažų tik­roviškumas sudaro autentikos įspūdį. Realių įvykių įpynimas į modernius literatūros kūrinius, M. Pressler nuomone, yra vienas iš būdų susidoroti su sunkiomis istorinėmis patirtimis. Pasak rašytojos, nors tokių fenomenų kaip kryžiaus žygiai ar Holokaustas mastą suprasti sunku, būtina kalbėti net apie tragiškas patirtis, perduoti žinią jaunesnėms kartoms. Būtent rašymas apie tai, ko nenorima žinoti, anot kritikų, M. Pressler išskiria ir iš bendro vaikų ir jaunimo literatūros konteksto – prozininkės kūriniuose nerasime „jokio šviesaus pasaulio, jokios fantazijos ar fantastinio pasaulio, kuris dažnai pasitelkiamas vaikų ir jaunimo literatūroje“^*.

 

Mirjam Pressler. „Natanas ir jo vaikai“. iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, viršelio dailininkė Irma Gineikienė – V.: „Magnificat leidiniai“, 2020.

 

M. Pressler bando žvelgti į situacijas iš skirtingų pozicijų, įsijausti į kiekvieno veikėjo būseną, atskleisti jo ar jos įsitikinimus, socialinę padėtį. Dažniausiai šis sprendimas pasiteisina: skaitytojo vaizduotę paliečia, pavyzdžiui, tikroviškai perteiktas veriantis emocinis skausmas arba pasivaikščiojimo po įvairiausiais kvapais ir skoniais viliojantį turgų aprašymas. Tiksliam, gyvam vaizdui autorė skiria nemažai dėmesio – turbūt ryškiausiai tai atspindi veikėjų kalba. Tiesa, veikėjų kalboje atsirandančios Šv. Rašto citatos kartais nuskamba nenatūraliai. Akivaizdu, M. Pressler ieško skirtingų religijų jungčių, tačiau bandymas perteikti personažų religines pažiūras ne visuomet pasiteisina. Viena tokių nepavykusių scenų yra tamplieriaus ir Natano susitaikymas: iš pradžių priešiškai nusiteikę herojai kalbėdamiesi taip suartėja, kad net pratęsia vienas kito mintį Šv. Rašto citatomis. Nors dialogas skamba poetiškai, tokia retorika iškrenta iš romano kalbinio konteksto.

Tiesa, ir pati M. Pressler kritikuoja perspaustą idėjiškumą kalbėdama apie impulsą kūriniui davusią kanoninę E. Lessingo dramą „Natanas išmintingasis“. Būtent noras detalizuoti neišbaigtus dramos charakterius paskatino autorę rinktis romano žanrą. Tačiau „Natanas ir jo vaikai“ nepaklūsta tradiciniam romaniškumui, išlieka dramiškas, kuriantis daugiabalsio pasakojimo efektą be skirtingų balsų moderavimo, autoriaus paaiškinimų. E. Lessingo naratyvą bei veikėjų sąrašą autorė papildo iš pirmo žvilgsnio nereikšmingais, dramoje neatskleistais veikėjų paveikslais – benamio berniuko Gešemo, bręstančios Rechos.

Romano veikėjų brandos patirtys atliepia ir jį skaitysiančio paauglio pasaulį: kūrinyje jaunas žmogus gali atpažinti save, bandantį suprasti greitai viena kitą keičiančias emocijas, pirmąją meilę, nuotykių troškimą. Aptariami ir paauglio santykio su šeima, laisvės troškimo klausimai – šis motyvas ryškus Dajos, Rechos tarnaitės, pasakojime: „Buvau jauna, ištroškusi gyvenimo, nuotykių, svetimų šalių, nepažįstamų žmonių, nematytų spalvų ir neuostytų kvapų. Troškau išvysti snieguotas kalnų viršūnes, apie kurias pasakodavo prekijai, ir mėlyną jūrą, kurioje tarsi plaukiojantys namai juda laivai. Ir pirmiausia troškau dingti iš pridvisusios nuolat pamokslaujančios senelės trobelės – ji atvėrė man savo duris, bet niekad neatvėrė širdies“ (p. 29). Romano pabaigoje Recha, kurios tapsmas virsta svarbia siužetine linija, yra priversta pradėti savarankišką gyvenimą be Natano – tai patirtis, priverčianti staiga suaugti: „Buvau it mažas vaikas, pasiklioviau, kad jis, tėvas, visada pasakys man, ką daryti. O dabar jo nebėra, paliko mane vieną. Mano vaikystė, dabar atrodanti it ilgas ir džiugus žaidimas, baigėsi. Praėjo amžiams“ (p. 197).

Recha yra gana autobiografiškas personažas – pačios M. Pressler likimas primena romaną. Rašytoja gimė 1940 m., jos motina buvo žydė, tačiau užaugino globėjai ne žydai. Vaikystėje patyrė nepriteklių, smurtą, kurį laiką gyveno vaikų namuose, internate. Paliktų, šeimos ieškančių vaikų tema M. Pressler kūriniuose ryški. Greičiausiai todėl rašytoją domino ir Anos Frank asmenybė. Būtent M. Presler parengė išsamią A. Frank biografiją bei kritinį dienoraščio leidimą ir taip šią asmenybę pristatė platesnei vokiškai kalbančiai publikai. Galima teigti, kad balso suteikimas silp­niesiems bei žydų istorijos naratyvai yra išskirtiniai prozininkės kūrybos bruožai.

Nors romano auditorija oficialiai apibrėžiama kaip jaunimas, toks pasakojimas gali sudominti tiek sausas vadovėlines istorijos tezes bandantį įsisavinti paauglį, tiek gyvo, paveikaus istorinio romano ieškantį suaugusįjį. Žinoma, tam tikri adaptavimo ženklai akivaizdūs: retesnių sąvokų žodynėlis bei istorinių datų sąrašas knygos gale, nesudėtinga kalba, sklandūs dialogai. Paaugliui gali būti aktualūs jaunesnių veikėjų – Gešemo arba Rechos – pasakojimai, nes su šių personažų vidinėmis jausenomis nesunku tapatintis.

Romanas vokiečių kalba pasirodė 2009 m. ir iš karto buvo apdovanotas „Corine“ premija. Apskritai M. Pressler produktyvumas išties stebinantis. Nors pirmąjį romaną „Kartusis šokoladas“, kurį į lietuvių kalbą išvertė Teodoras Četrauskas („Gimtasis žodis“, 2006), publikavo būdama 39-erių, tolesnė literatūrinė karjera truko iki pat mirties 2019-aisiais. Per beveik 40 kūrybinės veiklos metų rašytoja išleido 36 prozos kūrinius ir į vokiečių kalbą išvertė daugiau nei 300 įvairių užsienio autorių tekstų. Į lietuvių kalbą taip pat išversta M. Pressler apysaka „Kai ateina laimė, pasiūlyk jai kėdę“ (vertė T. Četrauskas, „Gimtasis žodis“, 2007) – tai autobiografiniais motyvais grįsta istorija apie žydų mergaitės likimą per holokaustą.

 

^* Laudatio auf Mirjam Pressler zum Münchener Literaturpreis von Christine Knödler, Publizistin, www.mirjampressler.de/presse