Martynas Pumputis. Pasaulių eklektika ir trikdanti tamsa

„Literatūroje ir mene“ spausdintoje recenzijoje „Tiesą žinoti geriau“ Renata Šerelytė aptarė 2021 m. „Literatūrinių slinkčių“ konkurso prozos laureačių kūrinius, tačiau nepaminėtos liko konkursą laimėjusios poetės Alina Borzenkaitė ir Uršulė Toleikytė. Todėl sąžininga atskirą apžvalgą skirti ir joms.

Abi poetės skelbia savo kūrybą kultūrinėje spaudoje, jų eilėraščių yra 15min.lt organizuojamame projekte „Urban Poet­ry“, Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto-muziejaus išleistoje rinktinėje „Karantino kronikos 2020–2021“, taip pat 2022-ųjų „Poezijos pavasario“ almanache. Nepaisant panašaus aktyvumo skelbiant poeziją ir sėkmingos kūrybinio kelio pradžios, poečių kūryboje skirtumų daugiau nei panašumų.

 

„Literatūrinės slinktys 2021. Jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūryba“. Dailininkas Rokas Gelažius. – V.: „Slinktys“, 2021.
„Literatūrinės slinktys 2021. Jaunųjų rašytojų ir dailininkų kūryba“. Dailininkas Rokas Gelažius. – V.: „Slinktys“, 2021.

 


Pasaulių eklektika

Po šių metų „Poezijos pavasario“ A. Borzenkaitė tapo viena mano mėgstamiausių jaunųjų kūrėjų. Ypač įsiminė jaunųjų kūrybos vakare „Sueiliuotas pavasaris“ skaitytas ir almanache išspausdintas eilėraštis „Užupio pasakos“ (anksčiau „Pašvaistėje“ skelbtas kaip „Naktis Užupy“). Todėl ir poetės tapimas vakaro laureate nenustebino. Visa tai paskatino skirti dėmesio lentynoje laukusiai „Literatūrinių slinkčių“ dėžutei.

Rašyti apie „Literatūrinėse slinktyse“ skelbtus A. Borzenkaitės eilėraščius nelengva, nes pati poetė jau atliko kritiko darbą ir galiniame viršelyje atskleidė savo kūrinių ypatybes. Telieka patvirtinti jos žodžius. Knygelėje autorė tikrai nevengia kontrastų, balansuoja tarp skirtingų pasaulių: miesto ir gamtos, istorijos ir dabarties, veikimo ir stebėjimo, humoro ir rimties. Tiksliau, ne balansuoja, o priešybes pavertusi tapatybės dalimi pateikia solidų įvairių eilėraščių pluoštą.

Dažniausiai kontrastuoja atskiri tekstai. Miesto elementai eilėraščiuose „Vilniaus (ne)sapnas“, „Chruščiovkė“, „Kai dar veikė valgyklos“ kontrastuoja su gamtos, užmiesčio vaizdais kūriniuose „Rudens nuojauta“, „Senas dvaras“. Tačiau kartais skirtingi pasauliai susipina tame pačiame tekste. Geras pavyzdys – eilėraštis „Sintezė“, kuriame programiškai atsiskleidžia platus poetės akiratis: „Ant grindinio mirę balandžiai, / chloruoti fontanai čiurlena, / Rugiai nuvalyti sklandžiai, / Vežimai laukuos klegena“ (p. 5). A. Borzenkaitė lengvai šokinėja nuo vežimų prie škodos, nuo fontanų iki stogų „po apžėlusiais gontais“ (p. 7), nuo betoninių sienų iki seno dvaro. Be vargo eilėraščiuose įkurdina gontus, girnas, uorę, skląstį, pečių ir kitokius autentiškumo suteikiančius objektus. Kūriniai apie gamtą ir kaimą nėra tradiciškai agrariški, nesijaučia sentimentalumo, prisirišimo, idealizavimo, nostalgijos. Skirtingi pasauliai dažniausiai tiesiog stebimi. Per stebimus objektus skirtis ir išryškėja. Kalbant apie miestą dažnai minimi šaltesni, niūresni jo elementai: grindinys, šaligatvis, betonas, blokinės sienos, benamiai, pavartojamas slavizmas chruščiovkė. Todėl užmiesčio pasaulis atrodo šviesesnis, nors ir pamažu nykstantis (eil. „Senas dvaras“).

Eilėraščiuose dažnai veikia žmogaus vidiniam pasauliui abejingas lyrinis subjektas. Laikais, kai, atrodo, poezija darosi vis egocentriškesnė (ypač jaunųjų kūrėjų), A. Borzenkaitė demonstruoja gebėjimą nusigręžti nuo „aš“ ir susitelkti į aplinką, kurti vaizdinius arba istorijas (eil. „Pamišusios žvejo vizijos“). Tai nereiškia, jog jos tekstuose visai nėra žmogaus – kartais išryškėja vertinimas: „Kažin, ar jo sapnas už nūdieną keistas labiau“ (p. 12), „Būta, buvo, dabar – velniop / Vis ridenasi senas dvaras“ (p. 26). Eilėraščiai, kuriuose kalba subjektyvusis „aš“, rimtesni ir niūresni: girgžda minčių skrynios ir nerimo skląsčiai (p. 20), pripažįstama, kad vis „dar nekenčiu karantino“ (p. 17), klausiama: „Kiek tavy liko šviesos?“ (p. 23) Moderniame pasaulyje tapatybė nuolat kvestionuojama: „ar sutinki, / kad smartfonas neatsirakina, / nes ir pats jau seniai užmiršai, kaip atrodai / ir jokia face ID programėlė / nei tu pats / nepažįsti savęs?“ (p. 19) Tiesa, negaliu nutylėti: „Face ID“, kitaip nei, pavyzdžiui, „Smart ID“, ne programėlė, o biometrinio identifikavimo technologija.

Labiausiai A. Borzenkaitės eilėraščiuose man patinka subtilus humoras, saikingai dozuojama ironija. Poetė vietoje punchline’ų (baigiamoji teksto dalis, sukelianti komedinį efektą) išnaudoja neįprastas vaizdinių dermes („Ir slapstosi juodos katės / nuo tikinčių horoskopais“, p. 5; „ir braido rugsėjis laukuose / jau gerokai įkaušęs“, p. 10; „kvatojo pakvaišusios varnos / netapusios mūsų kepsniais“, p. 24), šmaikščius mini siužetus („Ir pas kunigą jauną – Roką / Bažnyčion Marytė skuba“, p. 5; „Samanė gurgena tyliai / pas dėdę Antaną svirne“, p. 6) ir efektą sustiprinančias atomazgas („Marytė sudaužo puodą, / Pajutus moralės pinkles“, p. 5; „Ir niekas nepamatė, negirdėjo, / Kokia drama užsimezgė alėjoj“, p. 8). Toks humoras verčia ne juoktis, o šypsotis.

Nors daugiakryptiškumas poezijoje gali būti rizikingas, A. Borzenkaitė pasirodo kaip įvairiapusė kūrėja, sėkmingai suvaldanti arba sujungianti skirtingas temas bei pasaulius.


Trikdanti tamsa

Skaitydamas U. Toleikytės eilėraščius patiriu panašų jausmą kaip klausydamasis „The Cure“ gotikinio roko klasikos albumo „Pornography“ ar skaitydamas Vido Morkūno trumposios prozos knygą „Pakeleivingų stotys“. Šis jausmas pasireiškia tuo, kad negaliu vienu prisėdimu įveikti daugiau nei 3–4 tekstų – knygą būtina vartoti saikingai. Kodėl? Nes tematika nepatogi ir paveiki, reikia stiprių nervų, kad turinys neprislėgtų. Žinoma, U. Toleikytės eilėraščiai nėra perrašytos V. Morkūno novelės, tačiau autorius sieja vidinė žmogaus tamsa ir žvilgsnis į esančius visuomenės paribyje.

Beveik kiekviename eilėraštyje yra kažkas tamsaus, keisto ar trikdančio: „sugedęs vamzdynas pilnas vabzdžių kojyčių“ (p. 6), „ir nusukai žaislinei katei galvą“ (p. 9), „prieš savaitę čia nuskendo dvimetis“ (p. 19), „pro plyšį matosi du berniukai / apsikabinę verkia pašauto broliuko“ (p. 25). Kartais visas tekstas – vientisa kraupi istorija: „jie laukė / laive uždarytam nuo maro / jie netilpo / statistikos skaičiavimo programoj / tie vaikai sumaišyti su žiurkėm“ (p. 7); „akimirka pranešė mirtį / pylė į burną benziną / ji cypė / už ką / už tave mergaite už tavo sesę / likučius“ (p. 8). U. Toleikytės kūriniai slogūs, nejaukūs, tačiau gerąja prasme.

Poetės knygelėje daug gyvūnijos – bitės, katės, graužikai, paukščiai ir kt. Tiesa, gyvūnai nuotaiką ne skaidrina, o kaip tik tamsina, ypač graužikai. Gyvūnus galima interpretuoti kaip simbolius, alegorijas, pavyzdžiui, „kačiukas pirmais gyvenimo metais badavo / mama katė neturėjo pinigų“ (p. 24); „pasi­šlykštėjau ir išsigandau / kad mano kambarys toks purvinas / jog veisiasi žiurkės / (mama teisi – esu apsileidusi)“ (p. 28). „Graužikai“ primena Vytauto P. Bložės eilėraštį „Pelių gyvenimas“ iš 1971 m. rinkinio „Žemės gėlės“. Abejuose tekstuose niūrūs žmogaus sąmonės procesai, kuriuos simbolizuoja pelės, ima veikti naktį: „pusę penkių randu atsakymus / pasimetusius tarp proto šiukšlių / išlenda purvini graužikai uostinėdami / prarytus bet nekramtytus srautus teorijų“ (p. 6).

Eilėraštyje „Ar pažįsti Silviją?“ žvilgsnis kreipiamas į pažeidžiamas socialines grupes. Išorinio pasaulio elementai vis veržiasi į ne ką šviesesnį žmogaus vidų, ypač naktį: „toks skausmas / griežimas dantimis / naktį kai supranti / (...) / rytoj reikės atiduoti depozitą“ (p. 13). Tvyro fantazijų ir tikrovės maišatis, vidinė netvarka: „ir vėl fantazija lenkia realybę“ (p. 12). Nors ir taip sunku atrasti skirtį tarp fantazijos ir realybės, paskutinės knygelės eilutės dar labiau suklaidina: „iš tikrųjų tik melavau / iš tikrųjų norėčiau būti melavus“ (p. 29). Atgaiva tampa postmodernistinė kritimo būsena: „kristi ir kristi / pasimėgauti kritimo procesu / kai nereikia galvoti / apie nesibaigiantį kilimą / karjeros laiptais“ (p. 14).

Eilėraščių paveikumą lemia ne tik tematika ir vaizdiniai, bet ir intensyvus kalbėjimas be skyrybos ženklais kuriamų pauzių. Tai srūvantis ir užliejantis kalbėjimas. Istorija sudėliojama iš fragmentų, aplinkos detalių: „duobė ir lapai / tinklas medus / begarsis lėktuvas / norėtų būti vientisas / norėtų būti / lietus lietus lietus / vargu ar sustos“ (p. 5); „už nugaros išdžiaustyti skalbiniai / rankšluostis su mikimauzu / naktiniai liemenė liemenėlė maikutė / virvė remias į mašinos stiklus“ (p. 11). Atskiri vaizdiniai ar jų poros tiesiog skverbiasi į skaitančiojo sąmonę.

Ar pasitelkus tamsą nesiekiama tuščiai šokiruoti skaitytojo? Nemanau. Gal kartais ir kyla įspūdis, kad tam tikri įvaizdžiai yra tik šou elementas, visai kaip kūdikius primenančios lėlės Alice Cooperio koncertuose atliekant dainą „Dead Babies“, tačiau eilėraščių emocinis krūvis dažniausiai neprimena vaidybos, tuščios pozos, nevirsta tamsių būsenų ir groteskiškų įvaizdžių kiču. Tiesiog U. Toleikytė atskleidžia žmogaus sąmonės užkaborius.

2021 m. „Literatūrinių slinkčių“ konkurso komisijos darbą atrenkant poezijos kategorijos nugalėtojas laikau itin vykusiu. Skantant A. Borzenkaitės ir U. Toleikytės knygeles vieną po kitos galima patirti emocinius amerikietiškus kalnelius, išvysti visus atspalvius tarp šviesiai rožinės ir tamsiai violetinės. Su tuo abi poetes ir sveikinu.


Martynas Pumputis – literatūros kritikas.