Tadeusz Konwicki. „Baina“

Šią knygą pagriebiau, nes pamačiau, kad lenkų rašytojas, scenaristas ir režisierius Tadeuszas Konwickis (1926–2015), gimęs Naujoje Vilnioje ir mokęsis Vilniaus gimnazijoje, rašo apie senąją Vilniją. Romano „Baina“ (originalo kalba išleistas 1987 m.) veiksmas siekia maždaug XIX a. 8 dešimtmetį, nuščiuvusius metus po sukilimo. Taigi visiška naujiena. Leidykla „Odilė“ ir rubriką tinkamą sugalvojo – „Neatrasti Vilniaus tekstai“.

T. Konwickį atrado ir ne pirmą kartą išverčia rašytojas Vidas Morkūnas („Meilės įvykių kronika“, „Raistai“ – pastarajame vaizduojamas pokaris Vilniaus krašte). Tikiu, kad geras vertėjas, kaip ir geras aktorius, gavęs jam tinkantį vaidmenį, suvaidina dar daugiau, nei buvo parašyta. Taip atsitiko ir šiuo atveju, nes „Baina“ it lietuvių kalba gimusi.

 

Tadeusz Konwicki. „Baina“. Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: „Odilė“, 2021.

 

Įpusėjus romaną netgi pasirodė, jog kalbos plastika lenkia ir stumdo buksuojančią, trypčiojančią Bainos palivarke intrigą. Taip atsitinka, kai kalbos viražai užkloja skaitytojo smegenėles švelniomis samanomis. Pvz.: Vilija „sumetusi seklų vingį, tuojau pat skubinosi atgauti sugaišto laiko“ (p. 8); „ant senų sienų išbyrėjusiomis kalkėmis sklypais krito saulės spinduliai“ (p. 38); „Plonytis egzistencijos audinys – lyg išblukęs šventas paveikslas, nutupėtas nemirtingų musių“ (p. 40); „Gyvename su mirusiaisiais ir dar negimusiaisiais ir vieni kitų nematome. Mano močiutė, kurios taip seniai nebėra arba dar nėra, mano močiutė dabar stovi prie lango, žiūri į seną parką“ (p. 225).

T. Konwickis impresionisto ranka tai stabdo, rodos, nereikšmingą akimirksnį, tai lengvai ir užtikrintai keičia laiką, net pats mąsliai įsiterpia ir paskubina kokią mintį, tai vėl grįžta atgal ir pasakoja istoriją savo jaunos močiutės Helenos balsu. Trisdešimtmetė senmergė dvarininkaitė užaugo be motinos, nieko, išskyrus Bibliją, neskaito, ūkiu neužsiima, aplink namus auga dilgėlės, tiesa, pamoko rašto valstietukus ir staiga prie jos priskretusį žydų vaikiną... Čia tai bent! Rašytojas mėgina įpūsti gyvybę į tokios anuomet tikrai fantastiškos poros santykius. Žydą Eliją T. Konwickis romantizuoja labiau už kitus veikėjus – paverčia jį 1863 m. sukilimo dalyviu, grįžusiu pas pirmąją meilę iš tolimo pasaulio.

Turbūt knygos rašymo metais prozininką, kaip ir kitus lenkus, graužė kaltės jausmas. Deja, Elijas romane labiausiai kartoninis, ir tai ypač akivaizdu kitų sodrių veikėjų fone. Antraeilius vežiką Konstancijų, kunigą baltarusį Semašką, grafą Pliaterį, carinės valdžios atstovus, Puškino sūnų Grigorijų, atvažiavusį pirkti dvarelio į Markučius gali iš karto dėt „į kadrą“. Jau nekalbu apie pačią Heleną – jos galvoje toks jausmų ir minčių spiečius, apie kokį, rodos, galėtų išmanyti tik moteris rašytoja.

T. Konwickis, kaip suprantu, ne pirmą kartą reiškia skepticizmą dėl tautiečių lenkų. Nesusilaikau nepacitavusi (parašytų šitaip apie lenkus romane lietuvis – būtų išcenzūruotas ir prieš 30 metų, ir dabar): „Jei Napoleonas Lenkijos nebūtų palaikęs, tikriausiai būtų palūžusi ir atitekusi žydams, kurie jau spėjo suglobti didžiąją dalį prekybos ir ne vieno žemvaldžio turtą, kartu valstybės gyvenimą. (...) Ranką lenkui paduokite mandagiai ir paspauskite taip, kad pajustų jūsų jėgą. Dėkingumo nepažįsta, žino tik entuziazmą. Taurių ir drąsių žmonių reputaciją taip brangina, kad neriasi iš kailio vien dėl pačių žodžių „kilnumas“ ir „narsa“. Teatre ploja kiekvienai egzaltuotai replikai, neva bylojančiai apie didvyriškumą. Teatriškos ir jų dorybės. Saulę bet kada pakeistų fejerverku“ (p. 143).

Lietuviams tokios knygos kaip „Baina“ ypač reikalingos, nes kitataučio adata suleidžia dozę, paradoksaliai atstatančią savigarbą. O savigarbos mums labai trūksta, nes nūdienė grožinė literatūra ir menas jos tikrai neprideda.

Andris Kalnozols. „Mane vadina Kalendorium“

Nors „Odilė“ reklamuoja Andrį Kalnuozuolą (g. 1983) kaip daug kultūroje nuveikusį žmogų, jo „Kalendorius“ tėra debiutinė lėlių teatro aktoriaus knyga. Taip, prieš porą metų parašytas kūrinys Latvijoje tapo populiarus – manau, visus patraukė nūnai itin originalus atvirai humanistinis tonas, šviesiomis spalvomis nutapytas neįgalus herojus.

Žinoma, atmintyje tuoj pat iššoka filmo „Forestas Gampas“ (1994) lengvabūdis kvailelis, suvaidintas Tomo Hankso. Romano autorius iš savo miestelio gyventojo Oskaro – pagyvenusio vyro, aukštaūgio ir sunkiasvorio, – irgi leidžia juoktis. Dienoraščio, kurį rašo Oskaras, stilius neapsieina be atstumtųjų mažulėlių pasiprunkštimo, rašytojo gerai vis įjungiamo ir suvaidinamo. Vis dėlto labiau dominuoja naivus humanizmas. Oskaras verčiamas nuolat daryti gerus darbus, galvoti geras mintis, nešti gerąją naujieną.

 

Andris Kalnozols. „Mane vadina Kalendorium“. Iš latvių k. vertė. Laimantas Jonušys. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: „Odilė“, 2022.

 

Gal ir akivaizdu, bet neįtikina. A. Kalnuozuolas nenori skaitytojų vien juokinti, nori juos pamokyti ir, mano galva, įpuola į didaktiką. Sociofobas Oskaras, visą gyvenimą bendravęs tik su mama, pradėjęs užrašinėti savo padrikas mintis dienoraštyje, staiga atsikvošėja ir tampa pranašu: įsteigia labdaros valgyklą prie bažnyčios, sujungia senolius į draugiją ir netgi įkuria teatrą.

Sunkių išgyvenimų herojus patyrė tiktai kadaise paguldytas į ligoninę. Dabar jis su viskuo susidoroja net ir mažai kalbėdamas. Be to, pagalių į ratus niekas nekaišioja arba Oskaras tų pagalių nesureikšmina, žengia vandeniu kaip Jėzus Kristus. Užtat socialinė drama nė neužsimezga, tvyro monotonija. Pasitaiko dienų, kai Oskarui labiau maišosi protas, bet tos dienos dienoraštyje apibūdinamos tiesiog trumpesniais sakiniais, o nuo recidyvo kenčia nebent supratingoji mama. Vadinas, daugiau tokių autistiškų herojų!?

Dienoraštyje yra gražių žodžių ir apie karą: „Aš esu kaip kareivis, kuris liovėsi naudoti ginklus, padėjo juos. Aš noriu šituose apkasuose likti iki galo. Nes ten – lauke – vyksta karas. Aš jį matau. Aš jį girdžiu. (...) Nužudai arba tave nužudo. Karas skirtas mažiems žmonėms. Nes į juos sunku pataikyti“ (p. 280). A. Kalnuozuolas, įtariu, ir pats yra gerokai panašus į Oskarą (ir atvirkščiai) – tai padeda ir trukdo kurti istoriją, kurioje sutrikimas tampa absoliučiu privalumu.

Ko gero, neišsiversiu be dar vieno palyginimo. Noriu įrodyti, kad nesu prieš tokius kaip Oskaras ir prieš tokias šviesą spinduliuojančias knygas.

Mikė Pūkuotukas! Tiktai toje knygelėje mažiau žodžių.

Jūratė Visockaitė – teatro ir kino kritikė.