Valdas Papievis. „Žiebtuvėliai anarchistai“. – V.: „Odilė“, 2017.

 

Violeta Kelertienė palydimajame žodyje naujausiai Valdo Papievio apsakymų knygai „Žiebtuvėliai anarchistai“ teigė, kad „autorius atskleidžia tą patį, bet kartu ir kitą – netikėtą – savo veidą“. Literatūrologės ištartis leidžia formuotis lūkesčių horizontui ir intriguoja – koks yra V. Papievio, ankstesniuose prozos kūriniuose mezgusio panašias idėjines linijas ir generavusio tolygaus registro stilistiką, kitas, netikėtas, veidas? Turėsiu nuvilti, nes nei „kitas“, nei „netikėtas“ veidas „Žiebtuvėliuose anarchistuose“ taip ir nepasirodo. Nebent gali būti įžvelgiamas tik labai stengiantis. Naujausioje knygoje sakinys papieviškas – lyriškas, ritmiškas, estetine pagava pasižymintis; yra ir egzistencinių temų inkrustacijų, porcelianiškai trapių būsenų. Taigi šioje knygoje – visa tai, kas būdinga ir ankstesniems V. Papievio kūriniams. „Žiebtuvėliai anarchistai“ autoriaus kūrybos kontekste neatrodo nei tematiškai, nei ypač stilistiškai kitoniška knyga, tačiau smulkusis žanras V. Papievį skatina prabilti kiek konceptualiau ir koncentruočiau, atsisakyti ilgų išvedžiojimų, idėjų balasto. „Žiebtuvėlių anarchistų“ apsakymai – puikus pavyzdys, kad autorius gerai jaučiasi ne tik stambiosios, bet ir smulkiosios prozos valdose.

Knygą sudaro trys apsakymai („Jūra, arba Savižudybės prevencija“, „Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“, „Džiaugsmas, kad tave prisiminė...“), išskleidžiantys skirtingų pasakojimų trajektorijas ir aktualizuojantys įvairialypius žmogaus būties aspektus. Nepaisant to, kad apsakymai neturi tiesioginių sąsajų, jų panašumas ir tolydumas regimas gelminiame pasaulėjautos lygyje, kuriame atsiveria bend­rosios temos: beviltiškumo („Dabar gali plaukti ligi horizonto, kiek priartėji, nutolstančio – argi svarbu, grįši ar ne?“, p. 9; „Man pasivaideno, kad žmonės iš niekur į niekur eina, o paskui ir mes patys – tik jau tikrai –­ ėjome iš niekur į niekur“, p. 72), gyvenimo kaip vaidinimo, iliuzijos („Kartais man pasirodydavo, kad truputėlį vaidiname – lyg filmuotumėmės filme, kurį tik patys savo pačių atminties ekrane kada nors pamatysime“, p. 58; „Nei iš šio, nei iš to pasivaidena, kad visa tai, ką dabar regi, – teatro scena, kad Pont Neuf – tai dekoracija“, p. 94). Visas jas susieja leitmotyvinė žmogaus vienišumo paradigma („Kodėl augalai, kurių nepažįstu, man kartais atrodo artimesni net už pažįstamus žmones?“, p. 8; „Tebesijaučiau, lyg būčiau vienos dienos atvažiavėlis: atrodė, su viskuo, pro ką praeinu, tik pasisveikinu ir iškart atsisveikinu“, p. 68).

Apsakymą „Jūra, arba Savižudybės prevencija“ laikyčiau vienu stipriausių (nenuostabu, kad už jį rašytojui skirta Antano Vaičiulaičio premija) ne tik „Žiebtuvėlių anarchistų“, bet ir visame V. Papievio kūrybos kontekste. Siužetas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: į kurorto miestelį atvykęs vyras eina prie jūros, stebi aplinką, atvykusius žmones, užsisako šventinę vakarienę dviem, bet pats joje nedalyvauja, geria bare. Tačiau V. Papievis – autorius, kurio prozoje glūdi „antrasis dugnas“, neleidžiantis užmiršti, kad esti ne tik kasdienybės apraiškos ir formos. Apsakyme „Jūra“ teleskopišku tikslumu priartėjama prie žmogaus būsenų: niuansuotai verbalizuotos, jos tampa kūrinio branduoliu, formuojančiu egzistencinį „Jūros“ matmenį. Protagonistą lydinčio noro atsitolinti nuo likusio pasaulio („Vis žvilgtelėdavo į tuos kūnus, nuo kurių gausos jis norėjo pabėgti ir kurie, laimė, retėjo“, p. 7), ilgesio („Ir lieka tik ilgesys, iš bejėgystės širdį vis labiau veriantis“, p. 11), gėlos („Pajunta maudžiant krūtinę –­ nelyg visus jausmus nustelbusi gėla dabar jau gyvuonį iš pašaknų rautų“, p. 30) ženklai stumia pasakojimą į priekį ir leidžia regėti vidinę dramą.

Ypatingas vaidmuo suteikiamas gamtai (ypač – jūros stichijai). Tai ne fonas, tačiau atskiras, gyvybingas ir kolosalus pasaulis, į kurį pagrindinis veikėjas trokšta įsilieti: „Visus geismus ir troškimus saulei išdeginus, būti čia tarsi pačios gamtos įkurtame vienuolyne, į kurį įžengti jokių įžadų duoti nereikia ir kuriame džiaugsmas ir sielvartas ligi dangaus iškeltoj pakylėjimo taurėj vienas su kitu susilieja“ (p. 11–12). Apsakyme „Jūra“ vyrauja elegiškai sentimentalus tonas, tačiau iš pavojingų patetikos tink­lų išsprūsti padeda įsiterpiantys kapoti sakiniai, fragmentiškas, o ne angažuotas pojūčių akcentavimas, laužytų paragrafų kuriamos pauzės:

Ką dar matai?
Staiga – visiška tamsa, nelyg saulė vienu ypu būtų užtemusi.
Jei apakčiau, nusižudyčiau.
Ir vėl blyksnis.
(p. 8–9)

„Jūrai“ gyvybės ir dinamikos teikia perspektyvų kaita: kaip matyti ir cituotame fragmente, antrasis asmuo apsakyme lengvai pereina į intymesnį pirmąjį, o šį nuolatos keičia dominuojantis trečiasis. Perspektyvų kaita kuria punktyriško naratyvo įspūdį, kuriame asmens kontūrai išsklidę, išcentruoti, todėl galima teigti, jog žmogaus būtis universalizuojama, jai suteikiamas simbolinis krūvis. Apsakymo pabaiga įdomi nevienareikšmiškumu, mįslingumu: klausimas, į kurį krantą – gyvenimo ar mirties – plaukia protagonistas, taip ir lieka neatsakytas.

Po konceptualiosios „Jūros“, jautriai kalbinančios žmogaus būtį, antrasis apsakymas iš pradžių atrodė kiek drungnas ir neįsimintinas: įsimylėję jaunuoliai klaidžioja po Paryžių, kuria rendez-vous šaradas, džiaugiasi buvimu drauge, fantazuoja apie ateitį. Jų santykiai taip pat aprašomi sentimentalokai, tačiau išvengiant deklaratyvaus patoso ar kalbinių klišių: „Dabar ir laiką, kartu su tavimi leistą, man norisi lyginti su švelniu katės kailiu. Labai tinkamas ir geras pasakymas su tavimi leistą: iš tiesų mes jį tada leidome, ir jis per mus slydo, kaip glostanti ranka slysta per snaudžiančios, iš malonumo murkiančios katės kailį“ (p. 52). Kūrinio stiprybė –pabaigoje, kurios atskleisti nenorėdama prasitarsiu tik tiek, kad joje išryškėjantys sąveikų, įsikūnijimo ir (at)kūrimo procesai suteikia apsakymui papildomo svorio ir jį suproblemina.

Trečio apsakymo „Džiaugsmas, kad tave prisiminė...“ centrinė tema – rea­lybės ir fikcijos ryšys, jų sampyna. Rašytojas Žilis kalbasi su draugu, ketinančiu apie jį parašyti straipsnį. Jiems besikalbant išsikristalizuoja tikrovės nepažinumo faktas: „Aš nežinau, Poli, kas yra tikras pasaulis, aš nežinau, Poli, kas yra virtualus interneto pasaulis, kaip sakai, tikresnis už tikrą“ (p. 85). Riba, skirianti realųjį pasaulį nuo fiktyvaus, vaizduojama kaip pamažu nykstanti: Žilis tvirtina, kad jo knygos veikėja Babetė jam atrodo tikresnė už realiai egzistuojančią jos prototipu tapusią Lindą. Šiame apsakyme pasirodo ir knygos pavadinime esantis žiebtuvėlių įvaizdis –­ Polis, Žiliui įteikdamas paliktą žiebtuvėlį, inspiruoja jį parašyti apsakymą „apie žiebtuvėlius anarchistus, nebylius mūsų gyvenimų liudininkus“ (p. 101). Daiktui suteikiamas liudytojo, inspiracijos šaltinio vaidmuo.

Perskaičius knygą tampa akivaizdu, jog visus tris apsakymus sieja ne tik bendra pasaulėjauta. Kiekvieno giliajame sluoksnyje įžvelgiami klausimai, susiję su verbalizacijos, (iš)kalbėjimo problema: kaip išreikšti sunkiai įžodinamus pojūčius („Jūra“), kaip atkurti girdėtą istoriją („Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris“), kaip aprašyti akimirką, kai, atrodo, „nieko nevyksta“ („Džiaugsmas, kad tave prisiminė...“). Reflektuojant kalbos ribotumą ir negalią, apsakyme „Jūra“ klausiama: „O gal viskas tiek kartų sakyta ir išsakyta, kad nieko sakyti jau nebereikia?“ (p. 16) Tačiau nors vis sunkiau pasakyti tai, kas būtų dar negirdėta, nusidėvėjusių ar akivaizdžiai banalių topų „Žiebtuvėliuose anarchistuose“ nėra. V. Papievio kalba – kaip visada kondensuotai poe­tiška, o metaforos ir palyginimai pagavūs ir neretai taik­lūs: „Mūsų rankos spausdavo viena kitą tarytum laukiniai žvėriukai, vienas kitą norintys prisijaukinti – kaip mudu po gatvės žibintais, sakau, dar neįžiebtais, apsikabinę spausdavomės vienas prie kito“ (p. 35). Iš „Odilės“ skaitytojams gerai pažįstamas sakinys, kuriame veiksmažodis perkeltas į pabaigą, vyrauja ir naujausioje knygoje, todėl, panašu, jis tampa V. Papievio prozos vizitine kortele. Estetinį efektą sustiprina tai, kad „Žiebtuvėliai anarchistai“ iliustruoti Eugenijaus Varkulevičiaus piešiniais, atspindinčiais kūrinių charakterį – į knygos puslapius įsiterpę abstraktūs dailininko potėpiai puikiai rezonuoja su sąlygiškais tekstų siužetais ir simbolinėmis reikšmėmis.

„Apsakymas – tai intriga, netikėta atomazga, kaip parašyti apsakymą apie tai, kad guli medžių paunksmėse ir nieko nevyksta?“ (p. 88) – retoriškai klausiama apsakyme „Džiaugsmas, kad tave prisiminė...“. „Žiebtuvėlių anarchistų“ kontekste klausimas skamba paradoksaliai, nes, akivaizdu, knygos tekstuose skaitytojas neras stulbinančių atomazgų ar intrigų. V. Papievio proza atidi žmogaus egzistencijai, todėl centrine „Žiebtuvėlių anarchistų“ ašimi tapo save ir kitą apmąstančios sąmonės, būsenų ir pojūčių akcentavimas. Šios knygos neverta skaityti tiems, kurie neturi imuniteto sentimentaliam ir jausmingam tonui arba trokšta intriguojančio, o ne lėto, neskubraus pasakojimo. Visiems kitiems „Žiebtuvėlius anarchistus“ rekomenduoju gana drąsiai, nepaisant to, kad jie nenustebs.