Monika Andrulytė. Moteriškumo amplitudė ir kitos saldybės
Eglė Gudonytė. „Atversta ir apversta“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
Naujausią Eglės Gudonytės romaną „Atversta ir apversta“ skaityti vis delsiau – turiu prisipažinti, kad ryškiaspalvis viršelis nežadėjo nieko gero. Ir galbūt ne man vienai: dera atkreipti dėmesį, kad „Atversta ir apversta“ iki šiol neatsidūrė kritikos taikiklyje ir kultūrinėje spaudoje nesulaukė atidesnio vertinimo. E. Gudonytė prozos lauke nėra naujokė – 2013-aisiais debiutavo romanu „Karta nuo Sibiro“, tačiau debiutas gausesnių vertinimų kultūrinėje spaudoje taip pat nesulaukė (išsamiau romaną aptarė tik Nerijus Brazauskas*). Perskaičius „Atversta ir apversta“ tenka konstatuoti: nors romanas ir nėra tobulas, tačiau recepcijos tylos nenusipelnė.
Dar prieš pradedant skaityti „Atversta ir apversta“, ketvirtajame viršelyje aptiktas kolosalus užmojis „apžioti moters savasties amplitudę nuo Lametri žmogaus-mašinos iki sodžiaus lelijėlės, nuo heteros iki karžygės, nuo vakarėlių liūtės iki motinos vilkės, nuo bakchantės iki matronos“ atrodė pernelyg ambicingas, todėl kėlė nuostabą. Nenorėčiau skaitytojų nuvilti, tačiau anonsuojamos amplitudės tikėtis nereikėtų: moteriškieji repertuarai gana suskliausti ir nepretenzingi, nors ir siūlo idėją apie moters daugiabriauniškumą – gebėjimą keistis, chameleoniškai prisitaikyti prie aplinkybių, su(si)gyventi su savimi ir Kitu, kai reikia – nepasiduoti, maištauti prieš normas ir t. t. Šie ir kiti aspektai skleidžiasi dviejų geriausių draugių – Rūtos ir Azalijos – gyvenimų projekcijose. Po didinamuoju stiklu atsidūrusios dviejų moterų istorijos yra romano pagrindas, užvedantis veiksmų mašiną, – istorijos keičia viena kitą, persikloja, sluoksniuojasi, mezga gelmines gijas. Rūtos perspektyvoje svarbiausia tampa savęs kaip motinos identifikacija: „Su ja [dukra] aš esu visa. Pilna iki dugno“ (p. 179). Rūta viena augina neįgalią dukrą, vaizduojamas jos gyvenimas paženklintas likimo skriaudos. Moters atrama – geriausia draugė Azalija. Jos kartu sudaro neišskiriamą duetą, tad moteriškosios bendrystės linija nusidriekia per visą pasakojimą.
Romanas sumanytas ir kaip literatūrinis žaidimas: knygos nugarėlėje teigiama, kad iš pradžių autorė ketino „išdurti“ – sukurti neva populiarųjį erotinį skaitalą, tačiau rašydama vis labiau tolo nuo šios idėjos. Žanrinio žaismo intencija knygoje akivaizdi, ji lemia romano hibridiškumą ir stilistines variacijas. Būtent dėl šios priežasties nereikėtų nustebti, kad pradėjus skaityti „Atversta ir apversta“ teks prasibrauti pro gerokai šaržuotus ir erotinį atspalvį turinčius nuotykių brūzgynus: draugės, remontuodamos bendrabučio tualetą, nusimeta drabužius ir šoka „statybininkių šokį“ (p. 16); jauna mergina lanko „siuvimo pamokas“, virstančias į seksualines praktikas su siuvėju, tinkančiu į senelius, ir pan. Į pasakojimo audinį įšvirkšdama groteskiško erotizmo dozę autorė demonstruoja stebėtinai lakią vaizduotę ir meistrišką gebėjimą šaržuoti – neapleidžia mintis, kad iš E. Gudonytės galėtų mokytis kai kurie šiandien itin rimtai rašantys lietuvių romanistai. Vis dėlto perskaitęs mažiau nei trečdalį knygos skaitytojas turėtų suklusti – pavara pasikeičia, pereinama prie giluminio registro. Tai ypač pastebima Rūtos istorijoje, kai pradeda ryškėti jos nelengvos motinystės aspektai: „Visa lyg vėju nupūtė. Gyvenimą, koks jis būtų galėjęs būti. Liko jis lyg apgamas ant nugaros, kurio negali pamatyt. Kitos mamos padovanoja vaikams gyvenimą, o aš? Kažkaip išsyk lyg ir mirtį“ (p. 76). Nors ir persmelkusi gelminį turinį, motiniškos kančios linija romane nėra pernelyg dramatiška. Rūtos ėjimas į kitokią motinystę pateikiamas ryškinant ne tik išbandymo situaciją, bet ir gebėjimą stojiškai priimti likimą.
Stojiško buvimo variantai nusidriekę plačiau – Rūtos rastame močiutės sąsiuvinyje fiksuojama visa stojiškų moterų, susidūrusių su partizaninio karo laikotarpio išbandymais, plejada: „Kaip žiedai vainike susipynėm mes nelaimėm baisiom it dygliais. Mums skaudėjo – skaudėjo tėvynei, krito žemėn bijūnai, krūtinėse vėrės diegliai“ (p. 221). Formuojama moterų tinklo idėja – istorijos kataklizmai jas suvienija į kenčiančiųjų gentį. Sąsiuvinyje aprašytų moterų-augalų (moterys vadinamos augalų vardais – Ramunė, Roželė, Pinavija, Žibutė) istorijos pasakoja kiekvienos tragediją: vyrų, sūnų praradimai, neretai beprasmės pačių mirtys. Nors šis istorinis pamušalas punktyriškas, plačiau neišskleidžiamas, tačiau moters stojiškumo universalizavimas romanui teikia papildomo svorio ir motyvacijos. Verta atkreipti dėmesį, kad augalų pavadinimai suteikti ir pagrindinėms knygos veikėjoms – Rūtai ir Azalijai, kurios taip pat turi pereiti išbandymų testą.
Azalijos gyvenimo išeities taškas romane ‒ meilės paieškos. Iširus santuokai, moteris atkakliai ieško gyvenimo partnerio. Azalijos linija, kitaip nei Rūtos, artėja (panašu, kad sąmoningai) link populiariųjų romanų paradigmos: kurioziškos pasimatymų, konfrontacijų su vyrais istorijos, nuotykiai, apkalbos. Regis, E. Gudonytei šaržas tapo mėgstamiausiu įrankiu vyrams portretuoti – tai akivaizdu stebint vyrų, su kuriais Azalija susitikinėjo, atvaizdus: Audrius, kurio didžiausia aistra valgymas („valgydavo kaip kombainas, kaip kuliamoji ar alkanas šuo“, p. 149); Eugenijus-Ežiukas, durpių specialistas, pasižymintis ypatingu nevalyvumu („Ežiuko vonioje gyvena Gliaumai. Gliauminskai gyvena. Jie ne tokie gyvi, kaip mes su jumis, bet tai tik laiko klausimas“, p. 170); poetiškos dvasios ekožmogus Šarūnas, kuris „neturi beveik jokių reikalų, jokių pajamų nei išlaidų, tik asmeninį žavesį“ (p. 186) ir t. t. Vyrai romane, kitaip nei pagrindinės veikėjos moterys, regimi kaip tipažai, o ne psichologiniai subjektai. Beveik visiems vyrams stereotipiškai priskirtas nevaldomas lytinis instinktas, troškimas užvaldyti moters kūną (net prievarta). Tai leidžia knygą interpretuoti feministinėje šviesoje. Rūtos ir Azalijos vienybė tampa atsvara žeidžiančiam, banaliam, paviršutiniškam, dominuoti siekiančiam vyriškumui.
Vis dėlto „Atversta ir apversta“ yra ne tik apie moteris ir jų gyvenimus, bet ir apie rašymą bei užrašymą – pasakojimas pateikiamas kaip rašomas romanas, kurio projektą kuria Rūta su Azalija. Neprisimenu, kada paskutinį kartą skaičiau romaną, kurio kraujotakoje taip aktyviai cirkuliuotų metalygmuo – būtų reflektuojamas ir komentuojamas pats rašymo procesas. Komentarams vis nesibaigiant, rašymo užkulisiai pradeda erzinti, tampa nereikalingomis teksto įtrūkomis: „(čia reikia kažką įkišti) – oi, oi, oi! Nieko, nieko, brangieji, čia nekiškite, nekiškite susimildami, tai korektūros klaida! Tiesiog juodraštyje sau pasirašiau, mat tikrai kažkokį tekstą šion vieton derėtų įkišti“ (p. 45); „Jiedu apsikeitė telefonais ir pradėjo bendrauti. Buvau parašiusi „draugauti“, bet ištaisiau“ (p. 134). Savaime nėra blogai atskleisti tariamą rašymo laboratoriją, tačiau galėtų būti ne taip deklaratyvu. Siekis skaitytoją sugundyti pasijusti rašymo dalyviu („Ar nematote, man reikia jūsų pagalbos, po velnių, juk todėl ir tempiu gumą. Na? Na?“, p. 289) virsta bereikšmiu koketavimu, jo nuoširdumu vargiai patikėtų net prisiekę populiariosios literatūros gerbėjai. Nors akivaizdu, jog po vešliu metalygmens audiniu slypi siekis išdurti skaitytoją, net sąmoningai tekste vartojamos banalybės supaprastina tai, kas eina po jų.
Tačiau apie knygą iš viršelio spęsti vis dėlto nederėtų – „Atversta ir apversta“ siūlo daugiau nei tik tuščias kalorijas. Visų pirma tai literatūrinė avantiūra, kurioje susijungia skirtingi pasakojimai: vienas jų tariamai nuotaikingas, linksminantis skaitytoją paviršutiniškais juokeliais, o kitas – giluminis, atveriantis laiko, tapatybės paieškų, išbandymų įveikų ir kitus konceptus. E. Gudonytės stiprybė yra jos lankstus rašymo stilius, galintis nepaprastai taikliai ir paveikiai varijuoti tarp skirtingų registrų. Be to, autorė neblogai susidorojo ne tik su dvisluoksnės knygos idėja, bet ir su spartaus siužeto plėtote bei intrigos siūlo vijimu. Neverta bijoti skaityti „Atversta ir apversta“ – romanas ne toks saldus, koks atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Susiję straipsniai
