Kartais patirtas įvykis pasirodo toks sodrus, kad jeigu jį užrašytume, niekas nepatikėtų. Bet gali atsitikti ir atvirkščiai – pramanas ima konkuruoti su tikrove. Prozininkė Jurga Tumasonytė prisipažino: spaudai kitados kalbinti aiškiaregiai būdavo tokie nuobodūs pašnekovai, kad vėliau verčiau juos prasimanydavo. Gebėjimas kasdieniškus dalykus pateikti kaip egzotiką, o egzotiką subuitinti iki šiol yra viena jos prozos intrigų. Šios intrigos yra ir naujausiame novelių romane „Naujagimiai“.

 

Jurga Tumasonytė. „Naujagimiai“. Dailininkė Lina Sasnauskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 

 

J. Tumasonytės prozoje įprasti efemeriški reiškiniai, įsitikinimai paliekami ne svarstymo lygmenyje, o tarsi siūloma pačiupinėti jų materialų pavidalą. Pavyzdžiui, mirties ir gyvybės susidūrimas originaliai apmąstomas į realybę įterpiant sąmonėje kerojusias chimeras. Šiuo požiūriu J. Tumasonytės tekstus labai praturtino motinystės linija, plėtota jau romane „Remontas“ (2020). „Naujagimiai“ dar labiau išnaudoja šį aspektą – čia kalbama apie gyvybės, naujo prasidėjimo paslaptį akcentuojant žmogaus reprodukcines savybes.

„Naujagimiai“ remiasi idėja, kad civilizacijos varomoji jėga – išlikimo instinktas. Ją atskleidžia abstrakti istorinė slinktis nuo XIX a. iki šių dienų, kurią išpildo 1) knygos veiksmo ašimi tapę Paukštėnai – vietovė, kuri dėl politinių permainų kelis kartus spėjo pakeisti pavadinimą, ir 2) netradicinės šeimos – laumės Elžbietos, beveik šventojo kunigo Aniceto ir jų nesantuokinės dukros Paulės – likimai. Šių personažų iki galo nepažįstame, tačiau apie juos vis sužinome iš kitų novelėse girdimų balsų, kaip nors susijusių įvairiais laikais ir skirtingomis aplinkybėmis. 

Požiūrį į gyvybę „Naujagimiuose“ formuoja du pradai: moteriškas iracionalusis, kurį perteikia tikėjimas pagoniškais laumių burtais, ir mokslo pasiekimais pasikliaujantis vyriškas racionalusis. Moterys tiesiogiai siejamos su reprodukcine funkcija, o vyrai romane eksperimento būdu išvedinėja naujas būtybes (aksolotliai evoliucionuoja į neandartalius, bandoma persodinti širdį). Knyga atskleidžia, jog mūsų ateitį veikia abu pradai. Mokslas ir ezoterika įdomiai susiejami į bendrą grandinę, kurioje gyvybę geriausiai apibrėžia terminas „palikuoniai“ – nauji kartų atstovai, kilę iš tos pačios giminės. Dėmesys kūnui, groteskiniam žmogaus ir gaivalų hibridiškumui išties būdingas J. Tumasonytės kūrybai, tačiau pirmąsyk išvystomas taip idėjiškai kryptingai.

„Naujagimiai“ iš pradžių buvo rašyti kaip istorinis romanas, tačiau jo stiprybė – kad šis sumanymas nepavyko. Skaitant justi, kad rūšizmo idėja konkuruoja su bandymu palaikyti istoriškumą. Reikia pripažinti, autorei sekasi realybės ribas praplėsti vizijomis, o ne skrupulingai aprašinėti detales, laikytis nusistatyto stiliaus ar atidžiai dirbti su faktais (ši dalis akivaizdžiai silpniausia). Romaną ji rašo lyg išplėstą novelę ir taiko šiai būdingus kompozicijos principus. Taigi nenuostabu, kad iš atskirų kūrinių sudarytos knygos priežastinė seka – aptaki, o ji paperka ne išbaigtais siužetais (novelių lygis labai nevienodas), bet gera idėjos kompozicija ir apčiuoptais bendrais dėsningumais.

Štai kodėl skaitant „Naujagimius“ neverta tikėtis visuomenės, socialinių problemų analizės. Ir tuo jis stipriai skiriasi nuo Danutės Kalinauskaitės romano „Baltieji prieš juoduosius“, su kuriuo gretinamas. J. Tumasonytei didžiosios XX a. Lietuvą ištikusios krizinės situacijos tėra fonas, kuriame išryškėja požiūris į žmoniją kaip į vieną iš biologinių rūšių: „Tokie tvirti, sėkmės įspaudu paženk­linti žmonės kaip Anicetas gimdavo kartą per keliasdešimt metų ir išlikimo grandinėje stovėdavo pirmi, jų gyslomis tekėdavo nugalėtojų kraujas“ (p. 14). Čia skleidžiasi natūralistinė vaizduotė: žmonės paiso instinktų, geba aprūpinti ir pratęsti giminę, atlieka papildomus vaidmenis, skirtus kurti žmogaus veiklos „produktus“, dėl kurių išlikimo grandinėje tampi naudingas, o ne bergždžias (todėl verta siekti mokslo, karjeros ir įgijus galios tapti dominuojančiu „didžiu žmogumi“). Šią idėją J. Tumasonytė plėtoja kiekvienoje novelėje, abstrakčiai siūlydama vis kito istorinio laikotarpio, socialinės klasės patirtį, tačiau nesureikšmindama jokių papildomų problemų (pvz., tautiškumo, vidinio pasaulio).

Iki šiol rašydama sąmoningai vengiau minėti J. Tumasonytės kūriniams priskiriamą magiškąjį realizmą, kurį pasitelkiame kalbėti apie bet kokį realybės praplėtimą. Persisotinę gryno realizmo ir metafizinių aprašymų, apie panašų vaizduotės šėlsmą dažniausiai atsiliepiame tik palankiai. Tačiau įdomiau ne tai, kad jo esama, bet kad J. Tumasonytės prozos magiškumas reiškiasi specifiniu būdu, kuris bent jau mane veikia dviprasmiškai: tekstas rašomas lyg spektaklis, kuriame vykstančios žmogiškos problemos ir baisybės pateikiamos ironiškai ir atrodo juodai juokingos. Tai lemia jos kūrybai būdinga stilistika, turinti pastišo bruožų.

Visos „Naujagimių“ novelės parašytos iš skirtingų perspektyvų, skirtingais žanrais (klasikinė novelė, scenarijus, sakmė), tačiau beveik visada atrodo, tarsi joms kurti pasitelkiami elementai perimti iš antrų rankų. Tai vienas iš J. Tumasonytės kūrybos principų – sąmoningai naudotis socialiniais, kalbiniais trafaretais, kuriuos įkūnija personažai. Jų emocijas lengva artistiškai įgarsinti, nes žaidžiama tipažų manieromis, todėl per personažus atskleidžiama nemažai išraiškingų klišių, o kartais – vien jos (pvz., gaspadinė yra kaimo laputė, kurios savirealizacijos viršūnė – visapusiškai patenkinti kunigą; šiuolaikinis kunigas būtinai buvęs vaikų namų auklėtinis, eksnarkomanas, atrastas krikščioniškų organizacijų, atsivertęs labdarai). Įdomu, kad negalime tiksliai atsekti, koks modelis juos įkvėpė, nes kūrybos šaltinis – neartikuliuota stereotipų visuma. Visa J. Tumasonytės proza varijuoja tuo „tarsi gyvenimo, tarsi fikcijos“ įspūdžiu, todėl net jei „Naujagimių“ siūloma pasaulio vizija skamba grėsmingai, čia esama tvardomo juoko, neleidžiančio įsijausti ir visko priimti į širdį. 

Šį suprimityvintą pasaulį atgaivina mėsingas natūralizmas, dėl kurio „saulė kabo danguj kaip skanus, net varvantis nuo riebumo blynas“ (p. 143). Štai tokios frazės, liulantys gaivalai ir syvai siūlo ne raustis į išgyvenimų gylį (čia tau ne Žemaitė, visus gamtos aprašymus suderinusi su siužetais), bet išverčia pasaulį, suteikdami jam vulgariai egzotinį pavidalą. Įdomiausia, kai dvasiniai išgyvenimai iš tikrųjų racionaliai materializuojami arba paaiškinami absurdo būdu (Elžbietos receptai apsėklinti moteris). Taip proza susintetina daugelį įsitikinimų ir pasiūlo juos kūrybiškai normalizuoti per groteską (laumė – tiek šundaktarė, tiek antgamtės dalis). 

Ką tokia stilistika, beje, pasitelkiama ir Herkaus Kunčiaus, autorė išgauna ir kaip ja naudojasi? Čia siūlau sutelkti žvilgsnį į pastišą: dėl pasirinkto biologinio aspekto romane nelieka metafizinio paslaptingumo, humanizmo, tikėjimai diskredituojami, o apie gyvybę nekalbame lyg apie stebuklą. Be to, galima pastebėti, kad pastišas praauga vien stilistinį režimą ir veikia tarsi pasaulėžiūra. Pasaulis, kurį įsivaizduojame kaip laipsnišką civilizacijos progresą, „Naujagimiuose“ pasirodo ne toks elegantiškas, moralus, o kūniškas požiūris romane leidžia evoliuciją natūraliai susieti su mutacija. Autorė atsisako etinio vertinimo, dėl to kūrinyje tampa įmanoma patirti šį tą nenuspėjamo. Pvz., šioje šviesoje gana įspūdingai interpretuojama ateities vizija: šiuolaikinio žmogaus noras sugrįžti į provinciją ir ten dirbtinai kurti savo nedideles „natūralų“ gyvenimo būdą išpažįstančias bendruomenes.

Tačiau tokia vizija didelės apimties kūrinyje yra nulemta geros kompozicijos, o ne turiningo pasakojimo. Man šis aspektas kontroversiškas. Suliejant kontrastingus elementus būtų galima kurti nesamus darinius, kad atskleistume, ką patiria visuomenė. Bet tai sumaniomis vizijomis žaidžiančiai autorei, regis, ne itin rūpi. Čia siužeto vingius užkloja ironiški visumos aprašymai. Pvz., pokario Lietuvos situacija: „Gedulas apraizgė žmonių širdis, išsikerojo namuose – gyventojai uždengė veidrodžius tamsiomis skaromis, vietoj kasdienių drapanų apsivilko juodus drabužius, dvi raudotojos nubarstė takelius eglišakėm. Netikėtai iš miško pasigirdo burzgimas ir netrukus kelyje išniro sunkvežimių vilkstinė, keldama sprangias dulkes“ (p. 174). Citatoje išsitenka trafaretinis vaizdelis, tačiau pateiktas ne neutraliai. Tai ironija deformuotas pasaulis, veikiantis vienpusiškai – tik negailestingai primityvinantis. Jei kaimas – tai juodas, pro užrūkusį langelį matyti drapanotas lietuvaitis. Išraiškingas trafaretas nieko ypatingesnio nepraneša, net vietomis primena liūdnų primatų „Santa Barbarą“ (ypač novelė „Boleslovas ir stebuk­lai“, kurioje visi išsisako iki galo). Ypač trikdo, kad tokio vertinimo J. Tumasonytė subtiliau nemotyvuoja ir, regis, apskritai nesirenka taikinio, todėl vaizduojamas pasaulio ribotumas ir pats lieka paviršutiniškai perteiktas.

Šis trūkumas išryškėjo būtent tada, kai autorė fantazijas prozoje ėmė tvirčiau sieti su faktine ir istorine tik­rove. O šiai nepakanka abstrakčios vaizduotės, šaržo ir ironijos, reikia jausti niuansus ir su jais skaitytis. Trafaretai paklūsta tik tam tikromis aplinkybėmis – puikiai veikia, kai kuriamas laisvas, nuasmenintas pasaulis, o rašant faktais paremtą tekstą jie tampa nepatikimi. Dėl to suklupo jos romanas „Remontas“ apie laisvės vaikų, užaugusių su Homo sovieticus auklėjimo rudimentais ir gyvenančių globaliame pasaulyje, traumas. Dėl pastišo paaštrėja riba, kur veikėjo menkumas (nes kitokio įvaizdžio rašytojos tekstai nepateikia) gali pereiti į nejaukias patyčias. Taip, mano manymu, nutiko ironiškai aprašant nesenas, tebeaktualias mūsų tėvų kartos patirtis. Arti šios ribos ir „Naujagimiuose“ plokščiai vaizduojamos lietuvių patirtos skriaudos (pvz., tremtiniai, saugodamiesi nuo uodų įgėlimų, išsitepa derva – jų išvaizda primena aborigenus), nes tai liečia mūsų kolektyvinę atmintį. Klausimas, kas yra šio teatrališko juoko šaltinis, ar jis – nekaltai parodijinis, išlieka atviras. J. Tumasonytės proza kol kas nepateikia alternatyvų negatyvioms mutacijoms, apsiriboja šaržu. Siūlomos neįprastos siužetų kilpos, vizijų išgyvenimai, kuriuos reikiamu metu įsuka mažutėlių vargus atokiai stebėjęs deus ex machina, man neatrodo pakankami. 

Tai negalioja kitai – gaivališkai – J. Tumasonytės knygos daliai. Aptariamam kūrybos metodui tinka nerealistinės, pvz., tautosakinės aplinkybės. Jos suveikia priešingai – gaivališka fantazija klesti, nesutikdama loginių ir moralinių kliūčių. Silpnesnę vidurinę romano dalį išgelbsti išplėtota įžanga ir stipri pabaiga (novelės kompozicijos požymis): laumės Elžbietos ir kunigo Aniceto draustini santykiai ir neandartalių evoliucija. Šios dvi linijos išlaiko visą rūšizmo idėjos krūvį ir realybę parodo kaip gąsdinamai beribę. Groteskiška anomalija čia pozityviai naikina ribą tarp savų ir svetimų, dieviškų ir žmogiškų pasaulių. Labai smagu tuo gėrėtis, nors tyliai norisi, kad autorė papirktų ne tik neįtikėtinų idėjų pločiu, bet ir nepamirštų nustebinti gilesniu turiniu.

 

 

Neringa Butnoriūtė – literatūros kritikė.