Mintį kyštelėjo pernykštis Vilniaus knygų festivalis, kurio rengėjai paprašė pakalbėti diskusijoje apie pastarųjų dvidešimties metų lietuvių literatūrą. Šiek tiek papildęs ir surašęs tai, ką ten kalbėjau daugiau iš minties nei iš lapo, čia ir pateikiu.Pasirinkau tą literatūrinę prozą, kuri buvo originalaus pobūdžio, iš esmės novatoriška, t. y. tokius kūrinius, kokių lietuvių literatūroje iki tol nėra buvę. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad vertinga tik „proveržio“ literatūra, pvz., kai kurie autori...
Lindžiu savo urve jau trečią parą, senka maisto, arbatų ir knygų atsargos, o pro mažytį plyšelį sienoje, t. y. sieloje, smelkiasi šaltis ir sėlina vienatvė. Ir imu suprasti, kaip atsiranda visos tos drakonų galvos ir banginiai, o kartu su jais – ir lietuviai, ne ką mažiau mitinės būtybės. Viskas iš tos vienatvės, sakau sau šį kiek magišką viduržiemio vakarą, juk reikia susigalvoti draugų, bent kiek panašių į tave patį, nes žmogiškas žmonių žmoniškumas galutinai įgriso, o be to, net jei jų ir nor...
„Literatūros ir meno“ skelbiamas publikacijų konkursas tapo tradicinis: jis rengiamas jau ketvirtuosius metus. Konkurso rezultatų apibendrinimas – tai proga atsigręžti į tai, kokie tekstai savaitraštyje pasirodė, kokių aktualijų būta, kaip apie jas kalbėta, kokios yra prozos tendencijos, ką pasiūlo žinomi autoriai ir ką – nauji, kylantys vardai.Pradėkime nuo laimėtojų. Pirmąją vietą prozos sekcijoje užėmė Ramūno Čičelio apsakymų ciklas „Jonavai – iš ankstyvųjų patirčių. Utenai – idealiojo...
Emma Donoghue. „Kambarys“. Iš anglų kalbos vertė Dalė Virginija Jakutienė. – Vilnius: „Alma littera“, 2012. Prieš Kalėdas prasideda įvairios akcijos: išpardavimai, TV gerumo maratonai (norėčiau pabrėžti – TV gerumo, o ne kokio penkis litus paaukojusio piliečio). Televizija džiugiai skelbia, kad tai pasaulio pabaigos diena. Baisu, bet, kita vertus, ir įdomu. Štai įžengs tądien į Seimą serafimas su liepsnojančiu kalaviju ir rūsčiai ištars: „Ožiai – kairėn, avinai – dešinėn.“ Kaži, kaip sureaguo...
2012 metų Prancūzijos literatūros premijos Apie pagrindines Prancūzijos literatūros – brolių Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, Médicis, „Femina“, „Interallié“ – premijas leidyklos (bent jau stambiosios – Gallimard’o, Grasset, „Seuil“, Flammariono) pradeda galvoti dar pavasarį, suvokdamos, kad jos pačios nekrenta iš dangaus ir reikalingas tam tikras parengiamasis darbas, kad lapkričio mėnesį nudžiugintų geidžiamas rezultatas – vienokia ar kitokia premija. Mat ji romanui garantuoja didesnį ar m...
Apžvalgos pabaigoje ex-dvidešimtpenktapuslapininkė Valdonė Budreckaitė aptars Viktoro Pelevino romaną „t“. Seniai žinojau apie jos simpatijas kultiniu vadinamam rusų rašytojui. Todėl dar ankstyvą spalį – keliavau iš „Metodikos“ leidyklos su Coetzee ir Pelevinu po pažastimi – sutikęs Valdonę, tuojau pat paraginau imtis naujosios Viktoro knygos ir įdaviau ją į rankas. Nesipriešino.O kol kas žodį tarsiu aš. Kaip minėjo kita buvusi kolegė Jurga Tumasonytė (linkėjimai jai ir stiprybės rašant romaną!)...
Švedai savo garsųjį klasiką Augustą Strindbergą vadina Titanu. Tai iš tiesų neprilygstamas kūrėjas (jo raštų rinkinį sudaro 72 tomai), spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne vien kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.Koks tas daugialypis Strindbergas?Skaitydamas jo kūrinius, prozą ir dramas, tarsi pasineri į gamtą – daugybė įvairiausių augalų, ir visi teisingai įvardyti. Šiuo atžvilgiu Strindbergas buvo pedantas, jis žinojo ne tik švediškus, bet ir lotyniškus augalų vardus. Nuo...
Kai diena vis traukiasi ir traukiasi, užleisdama teritoriją ilgėjančiai nakčiai, kai, rodos, net neišaušta, o tik užaušta ir miestą užvožia pilkas geležinis debesų kibiras, galima bandyti jaukintis gyvenimą ir mirtį juokiantis. Galima šypsotis, kikenti, kvatoti, prunkšti siaubui, pykčiui, absurdui tiesiai į veidą. Kartais net labai liūdnomis akimis. Jutta Noak. „Petitio“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. Biografiško romano pasakotojai, vokietės ir ruso dukteriai, išgyvent...