Nerijus Cibulskas. „epoché“ „Epoché“ – keista vertinti knygą tokiu pavadinimu. Pirma mintis, nuklydus nuo filosofinio žodžio konteksto prie fonetinės raiškos – kad šį žodį galima pritaikyti praktiškai. Dažnai vartojamą abejingumą išreiškiančią rusišką frazę „ai, pochui“ pakeisti grakščiu „e, poché“, mat ne visiems patinka rusiškai keiktis, ypač &scaron...
„Pasiklydusios kulkos: karo metadienoraštis“ – naujausias poeto Vainiaus Bako eilėraščių rinkinys, į kurį sudėti nuo karo Ukrainoje pradžios kasdien rašyti ir feisbuke skelbti eilėraščiai. Kol kas kultūrinėje spaudoje knyga išsamiau aptarta nebuvo, tačiau tame pačiame socialiniame tinkle ji ir jos autorius jau spėjo sulaukti dėmesio. Ir teigiamo, ir neigiamo. Dauguma aptarinėjusių šį rinkinį komentavo tą patį aspektą, ir tai nėra knygos...
Tado Žvirinskio eilėraščiai byloja apie blogio užčiuopimą, atpažinimą ir bandymą perprasti. Šią blogio suvokimo sferą įrėmina miestas, po jį ir kalbančiojo sąmonę klaidžiojantys meilės šešėliai, sugrįžimai į vietas, įkūnijančias vidinių drebėjimų nesugriaunamus pamatus. Kartais kantriai (kartais – ne itin) ieškoma tikrojo buvimo – bandoma tiesiog gyventi, įsiklausyti. Mėginama išgirsti biblinę išmintį, kad svarbu ne sėti ar pjau...
Yra tokia keista žmonių rūšis, kuri, kas pavasarį atsiliepdama į paukščių čiulbėjimą, čirškėjimą ir kitokį gamtos įgarsinimą, ima skaityti per žiemą iškentėtus eilėraščius. Paukščiai klega dėl to, kad laimingi sugrįžo, o mes? Kas žmones verčia atvirauti, graudenti ir graudentis, kalbėti Ezopo kalba ar šiaip paradoksais, ieškoti vis naujų rimų ir ritmų, naujų poetinių formų? Skaitom – dažniausiai poetai poetams – ir stengiamės pr...
Istorija yra pasakojimas apie praeitį, nesvarbu, ar turime galvoje istorijos mokslo darbą, ar mitą, ar meno kūrinį. Tiek tai, ką į anglų kalbą verstume kaip history, tiek tai, ką angliškai labiau derėtų vadinti story, remiasi praeities interpretacijomis. Net fantastiniai romanai apie kada nors galbūt nutiksiančius dalykus rašomi peržvelgiant, mėginant transformuoti, atkartoti ar paneigti ankstesnius įvykius. Maža to, istorijos – ir vykusios kadaise, ir laukiančios ateity...
Akvilinos Cicėnaitės tekstus pirmąsyk skaičiau „Pasaulio lietuvio“ tinklalapyje ir rašė ji tada apie romanui „Anglų kalbos žodynas“ gana artimas temas – liminalumą (pereinamąjį, tarpinį būvį), nomadus, emigranto savivoką. Šia prasme įdomu stebėti, kaip autorei aktualios temos keitėsi, gryninosi virsdamos pasakojimu ir, bent iš dalies, prarado romantizuojančią tonaciją. Viena svarbiausių romano „Anglų kalbos žodynas“, kurį...
Paėmęs į rankas kolegos Gintaro Valiuškevičiaus knygą „Apie vandenį be lygčių“ prisiminiau dar tik atgimstančios Lietuvos televizijos laidoje girdėtą profesoriaus Algirdo Avižienio mintį, kad Kalifornijos universitete buvo tradicija matematikos srities disertacijose nenaudoti formulių. Sunku patikėti, bet savo ausimis girdėjau. Tiesa, tuo metu buvo atkuriamas Vytauto Didžiojo universitetas, planavęs dirbti pagal artes liberales studijų modelį. Buvo orientuojamasi į plačias stu...
Daiva Kairevičiūtė. Rašytojas Artūras Tereškinas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“ 2023 Man niekada nepatiko fotografuotis. Net tada, kai turėtų būti pats fotografavimosi įkarštis – antras ar trečias gyvenimo dešimtmetis. Kelios dvidešimtmečio nuotraukos išliko – ilgi šviesūs plaukai ir didžiulė juoda barzda. Mano kurso draugės Vilniaus universitete vis klausdavo: ar tu sentikis? Ar tu žydas? Než...
× Živilė Galdikienė Poetas, eseistas Donatas Petrošius apie rašytoją Rasą Aškinytę yra pasakęs: „Smagu sutikti autorę, kuri į literatūrą žengtelėjo ne nuo scenos, ne iš žurnalistikos, ne iš virtuvės, o iš filosofijos. O tai reiškia – iš proto ir laisvės.“ Tad pokalbyje pirmiausia žengtelėjome į proto ir laisvės lauką, kalbėjomės ir apie kūrybinius procesus, užmestus žmones, dalykiukų rankiojimą, o iš...
Prancūzų literatūroje trumpo, koncentruoto romano tradicija itin stipri. Pirmą kartą trumpo prancūziško romano galią patyriau paauglystėje perskaičiusi Françoise Sagan „Sveikas, liūdesy“. Stebino, kad galima taip glaustai, be nuobodžių aprašymų, perteklinio psichologizavimo ir ištęstų dialogų perteikti esmę – liūdesį ir gyvenimo džiaugsmą, brendimo patirtis, naivų cinizmą. Džiugu, kad net pastaraisiais dešimtmečiais, kai knygų rink...