Mindaugo Kvietkausko poezijos knygą „Gruntiniai vandenys“ skaičiau ilgai, kiekvieną kartą vis aiškiau suvokdama jos poliglotišką prigimtį. Vartodama šį terminą rizikuoju, bet sunku rasti tikslų žodį poezijai, kurios autorius naudojasi gebėjimu stilistiškai laisvai nardyti tarp skirtingų kultūrų, laikų, kontekstų – tarsi tarp prijaukintų kalbų. Apie tai mąstyti paskatino ne tik sodrūs eilėraščiai, bet ir paties M. Kvietkausko palaikomas intelek...
x Lina Laura Švedaitė Lenkų rašytoja Lucyna Olejniczak – istorinių romanų autorė, kurios kūryboje praeitis atgyja kaip sudėtingas žmonių santykių audinys. Savo knygose ji daugiausia dėmesio skiria moterų likimams, stiprioms asmenybėms ir istorinių lūžių paveiktoms gyvenimo trajektorijoms. Vilniaus knygų mugėje autorė pristatė pirmąjį viduramžių sagos „Karalienės lelijos“ tomą „Seserys“, sulaukusį didelio skaitytojų susidomėjimo. &nb...
Asmeninė pažintis su Vitalijos Maksvytės poezija prasidėjo nuo komentarų, kuriuos įvairiomis progomis privačiai išsakė pažįstami, gerbiami ir net autoritetingi vyrai: neva tai ne jų poezija. Pernelyg atvira, tiesmuka, žiauri, vulgari, šleikšti, nepatogi, todėl jie neskaitysią. Gal tai tik atsitiktinumas, o gal tiesiog nesutikau moterų rašytojų, skaitytojų ir kritikių, kurios norėtų pasidalinti savo mintimis apie jos kūrybą. Vis dėlto minėtieji komentarai tik sužadino...
Lietuvos leidėjų asociacijos apdovanojimuose laimėjęs kategorijoje „Knyga kaip įvykis“, Giedrės Šmitienės tritomis „Janinos Degutytės laiškynas“ visų pirma yra didžiulis įvykis Lietuvos kreivosios (queer) istorijos tyrimų srityje, nors knyga taip ir nepristatoma. Poetė Janina Degutytė ir dailininkė Bronė Jacevičiūtė-Jėčiūtė buvo labai artimos. Galima sakyti, kad nuo to laiko, kai 1958 m. susipažino (tuo metu B. Jacevičiūtei buvo 39-eri, o J. Degutyt...
Ką mums gali papasakoti „Lietuvių kalbos žodynas“ Neseniai vienas pažįstamas paklausė, ar dar audžiu. Šiek tiek susigėdusi turėjau pripažinti, kad pastaruosius keletą metų to nedarau. Ir kaltas dėl to „Lietuvių kalbos žodynas“, kurio dvi dešimtys tomų, netilpusių mūsų ankštame bute Vilniuje, atsidūrė senelių gryčioje Zarasuose – visai šalia staklių. Atvykusi į Zarasus, laisvu metu nuo kitų darbų, visuomet ausdavau....
Šį tekstą pildau sužinojusi, kad Kornelijaus Platelio poezijos knyga „Su Ferdinandu“ pateko į kūrybiškiausių metų knygų rinkimų dvyliktuką. Nuoširdžiai pradžiugau – rimtai juokinga ir juokingai rimta kvazipramoginė autoriaus poezija verta viso gaunamo dėmesio ir palaikymo. Taigi, kur slypi K. Platelio naujo poezijos rinkinio žavesys? Kornelijus Platelis, „Su Ferdinandu“, V.: „Odilė“, 2025 Pirmiausia tai yra...
Kaip žodžiai brėžia ribas Sveikas ir raudonas Buvo mūsų Jonas. […] Jonas paūgėjo Ir tingėt pradėjo. Sėdi apsiblausęs, Vaikšto nesiprausęs. Plaukai nešukuoti, Nagai nekarpyti... […] Vos išeina paryčiais, Žmonės gūžčioja pečiais: „Kažin, ar čia Jonas? Ar čia koks čigonas?“ Ar prisimenate šį vaikišką eilėraštuką? Visų mylimas, tvarkingas ir sveikas Jonukas išauga į mai&sca...
Atrodo, kad populiariausias lietuvių literatūros požanris vis dar yra magiškasis realizmas ir įvairios jo atmainos. Didelė tikimybė, kad naujas lietuvių prozos kūrinys bus abstraktokas, bent viena koja atsirėmęs į geriausius Sauliaus Tomo Kondroto kūrinius, tokius kaip „Kentauro herbo giminė“ ar „Žalčio žvilgsnis“. Ne išimtis ir naujausia Aleksandros Fominaitės prozos knyga „Šimtas aksolotlių“. Kaip ir ankstesnėse dviejose knygose („...
Kiekvieno kūrinio – muzikos, literatūros, dailės – pavadinimas nusako jo esmę, todėl jį reikia išversti kuo tiksliau. Versdami tekstą galime šiek tiek sugudrauti – niekaip neišverčiamą kalambūrą pakeisti kokiu nors kitokiu žodžių žaismu ar sukalambūrinti kitoje, tiek turinio atžvilgiu, tiek stilistiškai tinkamoje vietoje, o pavadinimo negalime išversti kitaip ar kitur. „Unsplash“ nuotr. Klasikinis netiksla...
Prieš daugiau nei metus savo esė „Pragaišties literatūros egzotika“ svarsčiau, kodėl mus traukia literatūra, kuri neigia gyvenimo prasmę, ir ką reiškia ją skaityti realių egzistencinių grėsmių akivaizdoje. Klausiau, ar išvis įmanomas neutralus ir etinei refleksijai neįpareigojantis santykis su tekstais ir autoriais, atvirai neigiančiais pamatinį Vakarų kultūros ir, kai kas sakytų, „sveiko proto“ teiginį – būtis yra geriau už nebūt...