× Lina Laura Švedaitė Buvęs „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius Gytis Norvilas perduodamas man užgyventą turtą viename elektroniniame laiške rašė: „Toma Gudelytė yra nacionalinė vertybė, saugok ją ir globok.“ „Ir pati žinau“, – tuomet vos neatrašiau Gyčiui, o šiandien džiaugiuosi pagaliau galėdama jį viešai pacituoti ir paliudyti, kad šie žodžiai – ne poezija. Toma yra mūsų...
× Sara Poisson Kas Italijoje gyvenančiai vertėjai ir Lietuvos kultūros lauke pažįstamai originaliai publicistei yra namai, kalba, Europoje stiprėjančios nedemokratinės tendencijos, tautų ir kitoks maišymasis? Apie tai ir ne vien apie tai – atvirame pokalbyje su neseniai Šv. Jeronimo premija apdovanota vertėja ir publiciste Toma Gudelyte. Toma Gudelytė. Gintarės Grigėnaitės / LRKM nuotr. Kultūros ministerijos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos...
Memuarai „Maginio mąstymo metai“ turi ir atsidavusių gerbėjų, tvirtinančių, esą tai viena geriausių knygų apie sielvartą ir gedulą netekus artimojo, ir aršių nekentėjų, kritikuojančių autorę už savirefleksijos stygių, susireikšminimą ir verksmingą toną. Dukart perskaitęs kūrinį – originalą angliškai ir šiemet „Baltų lankų“ išleistą vertimą – pabuvau abiejose stovyklose. Pirminis gan teigiamas įspūdis skaitant antrąkart virto...
Per pastaruosius metus, – matyt, reaguojant į didėjantį susidomėjimą kolonializmo tema, – lietuviškai išleista ne viena palestiniečių autorių knyga. Naujausia iš jų – Susan Abulhawos, pripažįstamos visų laikų labiausiai skaitoma palestiniečių rašytoja, bestseleris „Prieš nemylintį pasaulį“ – įtraukia skaitytoją į neramų, tačiau švelnumo, besąlygiškos artimo meilės kupiną gyvenimo sūkurį, kuriame lemiamą vaidmenį...
Mahmoudas Darwishas (1941–2008) yra legenda: palestiniečių tautos poetas, 1988 m. parašęs oficialią Palestinos nepriklausomybės deklaraciją, išvengęs visų nacionaliniams poetams gresiančių negandų – patoso, nacionalizmo ar etninei tapatybei pataikaujančio romantizmo, bet vis dėlto įgijęs kultinį statusą ir į savo laidotuves Ramaloje sutraukęs tūkstančius žmonių. Kaip ketvirtajame knygos viršelyje rašo vertėjos iš arabų kalbos Saudada Mockevičiūtė ir...
2025 m. kovo 21 d. Skaitanti savo eilėraščius. Keliaujanti, laukianti savo kambaryje per jai surengtą netikėtą vakarienę. Supama baimių. Intymus didžios poetės portretas, parašytas kito poeto, jos gero bičiulio. Amelia Rosselli. Dino Ignani nuotr. Gniaužė kvapą klausantis jos skaitant savo eiles, kurios kartu su poetės kūnu tarytum susiliejo į vieną darinį. Tiesa sakant, jos veikė ir mano kūną. Joks kitas poetas tą vasaros vakarą Borgezių vilos soduose nesugebė...
× Raffaella De Santis 2024 m. kovo 20 d. Pasaulinę poezijos dieną premijos „Strega“ laureatė Vivian Lamarque teigia: „Dėl visko esu dėkinga savo vyrui, kuris manimi tikėjo.“ Ji tikra dėl vieno: „Net ir trečiajame tūkstantmetyje bus poetų.“ Vivian Lamarque. Dino Ignani nuotr. Visas Vivian Lamarque gyvenimas, net ir jos vardo istorija, – nelyginant poezija. Pagal metrikacijos įrašus ji – Vivian Daisy Donata Provera...
× Claudia Arletti 2025 m. birželio 6 d. Vieni nusirašinėja. Kiti užsidaro namie. Treti paskatina tėvus vėl imtis mokslų. O kur dar nerimas, elektroninis dienynas, perpildytos klasės... Interviu su rašytoja ir „mok“ Viola Ardone. Neapolis. Pirmąją mokslo metų dieną mokytoja Viola Ardone įžengė į klasę nusiteikusi būti griežta ir skrupulinga, kaip jai buvo patarta. „Prasidėjus pamokai vienas vaikinas klausia, ar gali nueiti į tualetą. Jau? Jokiu būdu. Tačia...
Specialiai „Literatūrai ir menui“ Norint geriau suprasti italų visuomenę, vienas galimų kelių – literatūros premijos „Strega“ istorija. Kritikuojama, mėgstama, geidžiama: Italijoje ši premija tebėra žymiausia ir kelianti daugiausia ginčų. Laimėti „Stregą“ reiškia įžengti į literatūros panteoną, juolab parduoti gerokai daugiau knygų. Kiek daugiau? Bent keturis ar penkis kartus, jei lyginsime su pardavimais iki paskelbiant laimėtoją. Liepą r...
× Rafaella De Santis 2024 m. gruodžio 13 d. Rašytojas švenčia savo monologo trisdešimtmetį, pristatydamas jo veikėją pianistą Milano Mažojo teatro Strehlerio scenoje. Ir pasakoja, kad už to pianisto vandenyne slepiasi jis pats, „visiškai jokio talento“ neturintis muzikantas. Alessandro Baricco nė nebando apsimesti, kad šitas įvykis toks pat kaip kiti, kalbantis telefonu jo balsas laimingas, ir jis to neslepia: „Norime švęsti.&l...