× Vida Grišmanauskienė Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Gavusi pasiūlymą parašyti apie kitąsyk skaitytą ir įkvėpusią knygą, atvirai kalbant, šiek tiek išsigandau. Viena vertus, nesijaučiu nei didelė literatūros žinovė, nei profesionali ar labai patyrusi skaitytoja. Tad kodėl aš? Antra vertus, man kaip žmogui, dirbančiam su knygomis ir praleidžiančiam tarp jų didesnę dienos dalį, užduotis iš visų išrinkt...
Šiemetinis „Poezijos pavasario“ almanachas (sudarytojai Vytautas Kaziela ir Tomas Vyšniauskas, užsienio svečių kūrybos atranka rūpinosi almanacho leidybai ir visam festivaliui vadovaujanti Indrė Valantinaitė) prabyla kiek grėsmingu įžanginiu Manto Bakalausko straipsniu „Poezija skaitmeninio uragano akyje“. Autorius, veikiausiai turėdamas galvoje politinius procesus pasaulyje, nuogąstauja, kad 62-ojo „Poezijos pavasario“ almanachas pažymėtas &bdqu...
× Lina Laura Švedaitė Rašytojų Linos Simutytės ir Nerijaus Cibulsko šeima prieš porą metų iš Vilniaus persikėlė į Druskininkus. Kalbamės apie gyvenimą kurorte, kultūrą regione, miesto ir provincijos santykį, kūrybą, apie Druskininkus ir jų žmones. Lina Simutytė ir Nerijus Cibulskas. Dalios Mikonytės nuotr. Dažniausiai visi keliai veda į Vilnių, provincija tuštėja. Tačiau vyksta ir atvirkštinis j...
Kartais, galvodamas apie poeziją, jaučiuosi kaip koks šv. Tomas, nuolat kišantis pirštus į žaizdą, kad įsitikintų tikrumu. Šventvagiauju, žinoma, bet stebuklų mano gyvenime pasitaiko retai. Nuolat tenka sau priminti, kad poezija ir kalba iš tiesų veikia betarpiškai, net jei to nepastebiu ir negaliu apčiuopti. Vis dėlto vienas poetinis stebuklas, savotiškas mistinis perkeitimas, man niekada neužsimirš. Kalbu apie susidūrimą su Vytauto P. Blo...
Rolando laukė vernisažas, todėl pas Jokūbą viskas vyko „skubos tvarka“. Prisėdome ant vėsios odinės sofos, susivertėme po espresso, net kaktos išrasojo. „Reikia tokios, – Rolandas atsistojo, atsuko savo užpakalį, sugrūdo plaštaką į galinę šortų kišenę, – À la Penguin.“ Jokūbas palinksėjo, jo akys daug mačiusios. Dėl knygelės sutarta per dešimt minučių: mission completed. Dar pavartėme senus, gražius leidinius, Jokūbas...
Skaitydama poeziją kartais prisimenu garsiąją Donaldo Kajoko mintį, esą su laiku poeto jėgos silpsta*. Iš dalies su juo sutinku: reto kūryba būna tolygiai stipri. Įdomiausios pastarųjų metų poezijos knygos parodė, kad taip nutinka ne dėl gabumų stokos, bet dėl atsiradusios kūrybos inercijos. Jos išvengia tie poetai, kurie išlieka jautrūs gyvenamajam laikui, naujoms patirtims, ir pajėgiantys į jas reaguoti poetine kalba. Zita Mažeikaitė „Būta ir palikta...
Britų filosofo, kultūros teoretiko ir ankstyvojo interneto blogerio Marko Fisherio (1968–2017) paskutinė knyga „Keistybė ir šiurpas“ – tai trumpas testamentas prarastai ateičiai. Ši „prarasta ateitis“ šiek tiek skiriasi nuo tų, apie kurias M. Fisheris rašė kultūriškai įžvalgioje ir asmeniškoje knygoje „Ghosts of My Life: Writings on Depression, Hauntology and Lost Futures“ („Mano gyvenimo šmėkl...
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Gražina Boguslauskienė nuo paauglystės siųsdavo mane į meninio skaitymo konkursus. Rajoniniai, regioniniai, respublikiniai – išmokdavau dviejų skirtingų kūrinių ištraukas ar kelis ilgesnius eilėraščius ir lipdavau į sceną tarp aktorystės ir literatūros. Tiksliai neprisimenu visų taisyklių, bet tarsi privalėjai rinktis vieną kūrinį iš mokyklinės programos, o kitą – savarankiškai, iš ku...
Kartais geros knygos lieka nepastebėtos. Daugelis pražiūrėjome dar užpernai lietuviškai išleistą savitą ir reikšmingą vokiečių autoriaus romaną. Tiesa, pažįstu bent tris jį skaičiusius literatus, bet šis vertimas nesulaukė nė vienos lietuvių skaitytojų reakcijos platformoje „Goodreads“: neregėtas atvejis. Apsileidimas, atsitiktinumas? Ar vis dėlto – dėsningumas? Lutz Seiler, „Stern 111“, vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė, V.:...
Apie poeto gyvenimą ir biografijos įtaką nustatant kūrybos vertę Pirmiausia, apie ką pagalvosime išgirdę šio XIX–XX a. sandūros poeto (savęs tokiu, ko gero, ir nelaikiusio, šiandien gerokai primiršto) pavardę, greičiausiai bus skurdas ir džiova. Taip, Pranas Vaičaitis, žinomas dėl savo elegijų, mirė anksti ir tikrai nuo džiovos, tačiau jo gyvenimo paveikslas nėra toks niūrus: galite jį įsivaizduoti panirusį į poezijos tomelį sode, tarp žied...