Literatūra


Rimti Nobelio premijomis apdovanoti mokslininkai, 1988 m. savo prietaisais ištyrę vandens ypatumus, paneigė prancūzų imunologo Jacques’o Benveniste’o iškeltą hipotezę, kad vanduo turi atmintį, ir priskyrė ją pseudomokslui: vanduo neturi atminties, neturi ir negali turėti – molekulės itin chaotiškos, struktūra pernelyg laikina.  Laimei, ši išvada negalioja menui. Mene vanduo kuo puikiausiai gali turėti atmintį, dėl to jis nevirs pseudomen...


JAV gyvenančio poeto, vertėjo, eseisto Jono Zdanio naujausios knygos „Išeivystės fragmentai: Atlanto pakrantėje“ eilėraščiai – labai vaizdingi ir tapybiški, o jų fragmentiškumas šiek tiek primena Jono Meko kūrybą dėl „nuotrupavimo“, vaizdinių fragmentavimo, kai kur ir dėl žodžių taupumo. Septintasis poeto rinkinys, išleistas Lietuvoje, anot Kornelijaus Platelio, yra konceptualesnis, niūresnis, emocingesnis už ankstesnius, ja...


Johną Maxwellą Coetzee, Pietų Afrikos ir Australijos nobelistą, atradau kitados, rodos, Lauryno Katkaus patarta perskaityti jo romaną „Nešlovė“. Sukrečianti knyga, pelniusi rašytojui antrąjį Bookerį, apie išprievartavimą, smurtą, diskriminaciją, žiaurumą, abejingumą, atgailą, susitaikymą, reputaciją, daugiasluoksnė kaip svogūnas, kartu parašyta sausu be jokių literatūrinių gražumynų stiliumi, kuris man atrodė kaip rėžtuku pjaustomas stiklas.   ...


Apsakyme „Amžinai virš galvų“ berniukas leidžia tryliktą gimtadienį prie baseino, kurio aplinka apibūdinama taip: „Tenai, kitame baseino gale, yra nardymo rezervuaras ir aukštas šokinėjimo bokštas. Už jų stovi UŽK NDINĖ...“ Kaip matome, žodyje trūksta vienos raidės. Pirmąkart skaitant Davido Fosterio Wallace’o (1962–2008), kurio lietuvių skaitytojams tikriausiai nebereikia pristatinėti, apsakymų rinkinį „Trumpi pokalbiai su at...


Zyta Rudzka, „Tas juokiasi, kas dantis turi“   Keistas jausmas, kai atsiverti knygą ir staiga supranti, kad jos veikėją kažkur jau esi sutikusi. Ir ne šiaip kažkur – savo pačios kūrinyje. Vienoje mano knygų taip pat yra šiurkščiakalbė paribių moteris Vera. Tiesa, ji jaunesnė ir, kaip personažas, gerokai mažiau išplėtota (išnyra tik trumpam pasipasakoti, kaip jos sugulovas užmušė ir apvogė didelę ponią). Visai kitaip yra su Zytos...


Rubrikoje „Pasibaigęs tiražas“ kultūros žmonės prisimena seniau leistas knygas   Tebeturiu tą knygą, kuri įsispaudė į mano galvojimus, mąstymus, jutimus, rašymus, veikė, įtakojo, tos knygos pėdsakus nesunku atsekti ir lietuvių literatūros tyrimuose, ir autobiografiniuose tekstuose, ir priartėjimuose prie meninių raiškų.  Knyga, kurią ką tik perverčiau, paglosčiau popierinį viršelį su klasikinių kolonų įbrėžiais, – Šatrijos Raganos &bdquo...


Lietuvos skaitytojų susidomėjimas Olgos Tokarczuk kūryba, ypač paūmėjęs šiai gavus literatūrinę Nobelio premiją, neslopsta. Išverstos ir išleistos jau bene devynios jos knygos, įskaitant reikšmingąją, vainikavusią kūrybinius ieškojimus, – romaną „Jokūbo knygos“ („Księgi Jakubowe“, 2014; lietuviškas Vyturio Jaručio vertimas – 2022). Praėjusiais metais įgijome galimybę pažvelgti į šios rašytojos kūrybo...


Mindaugo Kvietkausko poezijos knygą „Gruntiniai vandenys“ skaičiau ilgai, kiekvieną kartą vis aiškiau suvokdama jos poliglotišką prigimtį. Vartodama šį terminą rizikuoju, bet sunku rasti tikslų žodį poezijai, kurios autorius naudojasi gebėjimu stilistiškai laisvai nardyti tarp skirtingų kultūrų, laikų, kontekstų – tarsi tarp prijaukintų kalbų. Apie tai mąstyti paskatino ne tik sodrūs eilėraščiai, bet ir paties M. Kvietkausko palaikomas intelek...


x Lina Laura Švedaitė   Lenkų rašytoja Lucyna Olejniczak – istorinių romanų autorė, kurios kūryboje praeitis atgyja kaip sudėtingas žmonių santykių audinys. Savo knygose ji daugiausia dėmesio skiria moterų likimams, stiprioms asmenybėms ir istorinių lūžių paveiktoms gyvenimo trajektorijoms. Vilniaus knygų mugėje autorė pristatė pirmąjį viduramžių sagos „Karalienės lelijos“ tomą „Seserys“, sulaukusį didelio skaitytojų susidomėjimo. &nb...


Asmeninė pažintis su Vitalijos Maksvytės poezija prasidėjo nuo komentarų, kuriuos įvairiomis progomis privačiai išsakė pažįstami, gerbiami ir net autoritetingi vyrai: neva tai ne jų poezija. Pernelyg atvira, tiesmuka, žiauri, vulgari, šleikšti, nepatogi, todėl jie neskaitysią. Gal tai tik atsitiktinumas, o gal tiesiog nesutikau moterų rašytojų, skaitytojų ir kritikių, kurios norėtų pasidalinti savo mintimis apie jos kūrybą. Vis dėlto minėtieji komentarai tik sužadino...