Monta Kroma

Monta Kroma gimė 1919 m. Jelgavoje. 1936 m. mirus motinai ją įsidukrino bendraklasės šeima, palaikiusi ryšius su Latvijos komunistų pogrindžiu.

Antrojo pasaulinio karo metais dirbo sanitare ir karo žurnaliste. Fronte buvo sunkiai sužeista. Po karo grįžo į Latviją ir įsidarbino oficioziniame laikraštyje „Kova“. Stalinizmo laikotarpiu – kaip ir daugelis poetų – M. Kroma neturėjo didelės temų pasirinkimo laisvės, rašė tuo laikotarpiu įprastus socrealistinius eilėraščius apie kareivų drąsą ir „didžias“ naująsias statybas.

Tikrąjį savo kūrybos braižą M. Kroma pajuto tik 1960 m. pradėjusi studijuoti M. Gorkio literatūros institute. Atšilimo laikotarpiu ji susipažino su Walto Whitmano ir Nazimo Hikmeto poezija – šių autorių nerimuotos eilės paskatino atsisakyti tradicinio metro ir rimo. Pasikeitė ir M. Kromos eilėraščių tematika – ėmė rašyti apie moters jausmų pasaulį, vaizduoti dinamišką miesto gyvenimą. 1963 m. M. Kroma neįtiko sovietinės Latvijos komunistų partijos kritikai, kūryba kaltinta Vakarų estetikos sekimu, formalizmu ir aptakumu. Visgi poetė toliau drąsiai eksperimentavo: 1966 m. pasirodė rinkinys „Stambiu planu“, jame tradicinės formos derinamos su moderniu verlibru, o 1970 m. išleistas garsiausias autorės rinkinys „Lūpos. Tu. Lūpos. Aš“, tapęs ano meto radikalios ir asociatyvios poetikos simboliu. M. Kroma iki šių dienų laikoma latviškojo modernizmo pradininke, ryškia bei įtakinga XX a. antrosios pusės poete. Dar šiemet leidykla „Bazilisko ambasada“ lietuviškai ketina išleisti M. Kromos eilėraščių rinktinę „Lūpos. Tu. Lūpos. Aš.“.

Vertėjas

Nuotrauka iš „Diena“ (1994 08 13)

Iš poemos „Tolimųjų horizontų žemėje“ (1959)

Mėnesiui plieskiant šviesos ežere du šešėliai

bučiuojas

Šviesą stepėje išlieja mėnesis.

Šviesos ežeru stepę paverčia didelis mėnesis.

Iš lengvo mirga ežeras.

Stepės nėra. Lyg žėrintis veidrodis bekraštis telkšo ežeras.

Stepė nepažįsta šešėlių.

Tik driekias laukymė ir šviesos ežere – nė vieno šešėlio.

Staiga išnyra šešėliai du.

Lengvučiai švysteli jie nuo paribio. Šešėliai tiktai du.

Šešėliai susiviję bučiuojas.

Mėnesiui plieskiant šviesos ežere du šešėliai bučiuojas.

/

Naktį stepę apželia sodai.

Naktį stepėje tviska mėnesio sodai.

Mėnesio soduose nėra tamsos.

Skaidrioje šviesos pluoštų platybėj nėr jokios tamsos.

Netikėtai sutamsuoja dvi figūros.

Vidur šviesos lyg du prašalaičiai – dvi tamsios figūros.

Jos stiebiasi stepėje lyg medžiai.

Stiebiasi mėnesio soduose lyg du susipynę medžiai.

/

Ligi pat žvaigždžių ištįsta kelias.

Tįsta ligi pat tolimųjų žvaigždynų mėnesio išklotas kelias.

Du žmonės žengia.

Keliu du žmonės ligi pat žvaigždynų žengia.

Žvaigždės visada skaidrios.

Įžengia žvaigždėsna žmonės du – jų širdys skaidrios.

Juos supa žvaigždės.

Jų amžinus įžadus liudija žvaigždės.

Iš rinkinio „Stambiu planu“ (1966)

Naktį