Monika Sudintaitė

„Kartą laukiau autobuso savo kaimelio stotelėje ir ant manęs užlipo voras. Nenukračiau jo ir įlipau su juo į autobusą. Nežinau, ar mes išlipome kartu, ar jis liko autobuse, tačiau eidama Telšių gatvėmis galvojau, jog manyje nuolatos pusė miesto, pusė kaimo stojasi piestu*. Iš esmės aš niekada nejaučiau sankirtos tarp šių dviejų erdvių, nes, regis, buvau užpildyta kiekvienos iš jų. Atrodo, kartais įplyšta erdvė ir pro atsivėrusį tarpą į mane sukrenta skirtingi aplinkos fragmentai. O ar jie tikri, ar išgalvoti, šito nežinau. Įvairios formos tiesiog pereina per mane lyg per kiaurasamtį, kol lieka tik siužetai ir istorijos.“ (Monika Sudintaitė)

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Želvucia Ryško skandina Nojaus laivo gyventojus

kaip dušna diena praplyštu vakarop
ant žolės
vis guliu ir
galvoju
kaip

eina šaibom mūsų ūkis – kartojo šią vasarą man tėvas
kai
numirė šuo

nuskabė antys visas agrastų inkrustacijas
vištos ištrypė braškių lysves
garnys išgaudė karosus
o varnos po 30 mirties dienų
pamišusios Šopeną mėgdžiojo
lyg 20 stočių
vis girdžiu jas kasdien
aš kvaištu –
po mano oda ir
ant delnų
nuogulos ant sodo žolės
kaip dušna diena vakarop lietumi praplyštu
ir išplaunu iš savojo sodo
prakeiktus paukščius

 

Kaštoniniai karoliai

        Gal nori tave užkoduosim?
        Eikit jūs, chujesosai, nachui

Aš buvau mėsininkas
Pjoviau kiaules, jaučius
Vištas, gaidžius
Viską, ko tik manęs paprašydavo
Kapodavau tvirtomis rankomis mėsą
Kartą mačiau kaip
Drebanti Ranka
Sušėrė motinai į snukį
Pro mano taupyklės tarpą
Bandė iškrapštyti Dievą
Plaktuku sudaužė Olimpą
Rado brendžio butelį
Primyžusi lachmonus ropojo per kiemą
Drebanti Ranka
Sušėrė vėl mano motinai
O aš buvau mėsininkas
Mano rankos niekada nedrebėjo
Pjoviau kiaules, jaučius
Vištas, gaidžius
Viską, ko tik manęs paprašydavo
Kapodamas mėsą
Keikdavau Drebančią Ranką
Kartą viršininkas pasiūlė nusipjauti
Bet aš negalėjau
Mano rankos
Lyg pirmą kartą durtų kiaulei į sprandą
Drebėjo
Drebančios Rankos akys buvo rudos –
Kaip mano motinos
Kaip mano.

Mes buvom suverti kaštonų karoliai.

 

Skylėms

Vakar mane pašovė
Kiemsargis
Su oriniu šautuvu
Kai bandžiau nulaužti ne savo buto durų kodą
Smilius, didysis ir nykštys
3, 4, 8
Kompozicija aiški
Vakar mane pašovė
Kiemsargis
Oriniu šautuvu
Kai bandžiau surinkti pažįstamą numerį
Kad atidarytų duris
8, 6 ir dar keletas skaičių
Kompozicija aiški
Vakar mane pašovė
Kiemsargis
Kai bandžiau sukalbėti rožančių
Tėve Mūsų, Sveika Marija, Garbė Dievui Tėvui
4 dalys, 20 slėpinių
Kompozicija aiški
Vakar mane pašovė kiemsargis
Oriniu šautuvu
Todėl dabar gerdama vandenį iš čiaupo
Apsižioju jį visą
Praryju
Staigiai ištekančią srovę
Ir kaip vynuogių dėžutė
Išleidžiu vandenį
Pro kiemsargio prašaudytas skyles
Nuplaunu savo vynuoges
Džiovinu
Pasidarau iš jų vyno kamščius
Skylėms
Kurias prašovė sumautas kiemsargis.

 

Lokomotyvas

Gulėjau Picasso paveiksle
Paveiksle vyras oraliniu būdu
Mylėjo moterį
Lankytojai ateidavo pasižiūrėti
Į vyrą ir moterį
Jie jausdavo, bet nesuprasdavo
Kodėl šis paveikslas kitoks
Tai buvau aš
Gulėjau Picasso paveiksle
Ir buvau apgamas ant kairės moters šlaunies
Picasso gražiai ją nutapė
Daug kas į ją žiūrėdavo ilgai
Žiūrėdavo į šlaunį
Kartu ir į apgamą
Beveik nematomą
Kol jis
Imdavo judėti –
Slinkdavo šlaunimi
Link kelio
Link blauzdos
Link pėdos
Nuo kojų pirštų šokdavo
Iš paveikslo ir įsitaisydavo
Ant žmonių
Pečių
Rankų
Kojų
– – –
Šlaunis jiems tapdavo nebeįdomi
Išėję iš muziejaus
Ir džiaugdamiesi Picasso
Ar labiau savimi
Namuose
Lipdavo vienas ant kito

Kiekvieną kartą
Nusliuogdavau ant šlaunų ir budėdavau
Kol baigdavo.

 

Kačiukai

Ji pirmą kartą į Lietuvą atvyko vasarą
Laukdama autobuso
Stebėjo atsilupusius dažus nuo šiaurinės stotelės sienos
Kurie čaižomi vėjo trupėjo jai į plaukus
Staiga suprato –
Norinti pamyžti
Nes visas jos kūnas pritvinkęs šlapimo
Pritūpė prie krūmų
Nusimaukšlino sijoną
Ir patvindė krūmus savimi
Atvažiavus autobusui
Įlipo ir nuvažiavo į miesto centrą
Ką ten veikė, nelabai ir pamena
Rodos, neįvyko nieko ypatinga
Nei tądien, nei visus likusius metus
Tik pavasarį toje pačioje stotelėje
Ji laukė autobuso
Ir viskas būtų buvę taip pat
Tik tąkart, prieš metus, jos šlapimu užtvindyti krūmai
Dabar buvo pražydę baltais, švelniais plaukeliais

Kačiukai
Ritinėjosi jos viduriuose
Jos viduriai ritinėjosi
Kačiukuose.

 

Naktiniai pokalbiai

Gimtadieniui man padovanojo šunį
Pavadinau – Ilgesys
Pririšau prie būdos
Būdavo
Guliu naktimis
Atsidaręs langą
Kasausi sau nugarą
Kasausi kiaušus
Tik staiga
Pro langą girdžiu
(Skūra visai prilipusi prie kaulų)
Velka inkšdamas mano šuo
Sunkią, surūdijusią grandinę
Per kiemą
Per akmenis, per duobes
Grandinė gremžia kiemo žvyrą
Rodos –
Vis kaso, kaso
Vanoja mano susenusią nugarą ir pautus
Liūdnas, apdriskęs Ilgesys
Grandinėmis apkarstytas
Mano sukaltoje būdoje
Laukia manęs

Ir aš išeinu su juo pakalbėti apie šį bei tą

Ir pakasyti jam paausį.

 

Želvucia Ryško konstatuoja faktą

Bočiau, mes palaidojome tavo arklį
Prieš tai jį klonavome
Gavosi žvairas ir su trimis kojomis
Vietoj ketvirtos įstatėme šautuvą
Prisiuvome arklio papilvėje kišenę
Pridėjome euro centų
O vdrug
Ganydamasis durpyne išgirs gegutę
Galės ketvirta koja ją pašauti
Ir įsimesti į kišenę
Mes iškirtome tavo mišką
Dar pernai, kai nuo speigo sproginėjo centraliniai
Ieškojome skelbimuose pigiai parduodamų malkų
Bet kirvis kainavo pigiau
Dar ir vilnonėms pončiakoms užteko
Mes pardavėme tavo traktorių ir karves
Nes anūkai dirvono išarti nemokėjo
Bočiau, nežinau, kaip dar subtiliau pasakyt
Tavęs nebėra jau ketveri metai
O tu vis dar šauki ligoninės personalui
Kad reikia mautis kaliošus ir eiti padėti babai
Darbuotis į tvartą.

 

Želvucia Ryško apie batus

Aš niekada negirdėjau savo tėvo šaukiant.

Kartą pas jį atėjo draugai žiūrėti krepšinio.
Lošė Lietuva su Estija.
Kai pas tėvą būdavo draugų,
Žinojau –
Man negalima slampinėti po namus.
Tik tą kartą,
Virtuvėje pjausčiau jiems
Lašinius, duoną, pomidorus,
Ėmiausi cibullaiškių,
Užbarsčiau druska.
Pjausčiau
Ir buvau pasiruošusi išgirsti tėvą šaukiant.
Girdėjau –
Daug
Nachui
Ir Blet
Ir ooOoo kaip įdėjo!
Ir taip reikia žaisti!
Girdėjau –
Daug balsų
Bet nė vienas iš jų nebuvo mano tėvo.
Atnešiau jiems lašinių, duonos su pomidorais
ir cibullaiškiais,
Apibarstytais druska.
Mačiau, kaip mano tėvas tyliai sau murma po nosimi.
Jei būtų turėjęs ūsus,
Būčiau sakiusi, jog visuomet
Jis kalbasi tik su jais.
Mano tėvas mažai kalbėdavo.
Galbūt todėl, jog neturėjo ūsų.
Jis kas vakarą švaksuodavo mano batus.
Baigęs padėdavo taip, kad aš nepastebėčiau
Apsimesdavau, jog nepastebiu –
Kaip mano batai blizga.
Pamenu, buvo paskutinė rugsėjo pirmoji.
Tėvas neleido eiti su sportbačiais.
Todėl visą vakarą siuvo ir klijavo mano suplyšusius
odinius batus.
Tik vėliau supratau – sportbačių nebūtų galėjęs švaksuoti.

Per mano batus į mane sunkdavosi tėvas.

O aš kaupdavau juos palėpėje.
Nueidavau
Ir būdavau,
Kol su tėvu išsikalbėdavau.

Monikos Sudintaitės nuotrauka

Draugai