Tomas Petrulis

Aistės Jūrės nuotrauka

 

atminimo diena

matyt įvyko kažkoks prasilenkimas
mūsų ištarti žodžiai gerai nesukibo
ir mes iškart atsisveikinom
tai apnuogino veidus praeivių
priešais raudoną signalą
viskas sruvo pro šalį
ir aš nustojau švelnumo
netiesa nenustojau švelnumo
inertiškai pypsint mašinoms
isteriškai vėliavoms plazdant
vėlavau su kai kuo susitikti
vėlavau su kai kuo susipykti

 

dvi tiesos

pertrauka – vienas mirktelėjimas
kai paaiškėja dvi svarbios tiesos –
nėra svarbių dalykų
ir viskas yra svarbu
praeina mergina lyg sakytų
aš noriu parodyti
jos rausvi nepaklusnūs plaukai
kas supranta tas stebisi
jūs labai graži
sako jai pagyvenęs vyriškis
jo balsas suvirpa
jisai desperatiškai šypsosi
o ji jam atsako
ačiū mokaus mokykloje

 

išnaša apie mirštantį dievą

dievas taria žodžius
ir supranta akimirkom
kad nebūna o dieve
nebūna taip kaip jis taria
ir tai kartais suspindi jo veiduose
jis guodžias kava
ir dieve ryja akim savo kūrinį
o jos kaklas toks baltas
toks baltas toks baltas jos kaklas
ir tai žinoma nieko nereiškia
nebent tai kad ji dievu nebetiki
tik ranka jos dar laikosi droviai

 

ritus

jei ištiktas visiško nulio
tartum grynuosius žodžius
virš kūno pakibusiai galvai
ir ausims išaugusioms knygoje
ar galėtum geisti mažiau
nei nuogiausio nuogumo
ir tvirčiausio botago
pačioj atokiausioj bažnyčioj

 

*
sakė burna kad buvau
sparčiai tolyje nykstantis taškas
kai ėjau pro namą burnos
ir išvydau liežuvio galiuką
švelniai lūpų minkštumą jos liežiantį

 

*
susapnavęs marijos antakį
dėl visų šitų monų
viską ką be vargo galėjau –
tai kliedėt ir kvailioti
saulė dar buvo aukštai
bučiuojantis bažnyčios kieme
po hierarchų skulptūrom
net baltavo jų lazdos –
po to vis labiau vakarėjant
sekiau akimis rausvą siūlą
vyniojamą iš lūpų dangaus
kurdamas daiktams vardus
kuriais ir taip juos vadina
žmonės kiti

 

*
voverė moteris švelniai
traiškė jo riešutą
širdy jos klykė
balsinga žuvėdra
neklausk meilės vardo
dainavo mėgėjų radijas
kambariu slystanti musė
vis neigė šią sceną

 

musės žodynas

musės žodynas ribotas
ji moka vienišą žodį
kurio nė nemoka ištarti
nepaisant rimtų pastangų
kurių yra tiek įdėjusi
kai visur sekiojo mane
po visas musėtas vietas
kol mano akis kirmėlė
pabandė suvalgyti ją

 

epitafija greideriui

žiema buvo jam neiginys
kurį lyg pamišėlis teigė
nedaug su žmonėm bendravęs
nemokėjo teisingai kalbėti
taip tolygiai kaip kaminas
taip dvasingai kaip kunigas
taip gerai kad važiuotų
gal todėl ir užpustė

 

nesusipratimas

nežinojau nuo ko pradėti
todėl nepradėjau
ir tai buvo pradžia

sušnabždėjau kai ką
kas girdėjo mano šnabždėjimą
nesuprato mano šnabždėjimo

aš girdėjau savo šnabždėjimą
ir tai buvo pradžia

 

Džojos Barysaitės nuotrauka

Draugai