Gedimino Kajėno nuotrauka

/ / /

Kartais yra gelmė

kartais gelmė išsilieja.

 

 

Vėlių upė išsiliejo

 

                                        Diedukui Sklizmantui Gasparui Gasparo

 

                                         Dunujau kalnely dvaras

                                         Dunujau dunulaiške.

 

                                         Dunujau, balti stalai stovi,

                                         Dunujau dunulaiške,

 

                                         Dunujau, aukselio krėslai,

                                         Dunujau dunulaiške.

                                                                                    (Lietuvių liaudies advento daina)

 

1.

Diedukas išėjo

ant kalno –

ten laukas rugių ir bulvių

 

aštrumos

aštriojo kalno

sodželkos laikštės 

ir gelmės

 

diedukas išėjo

ant kalno –

ten skleidėsi trešnė ar vyšnia

 

diedukas išėjo

ant kalno

ir mūsų pakalnėn

negrįžo.

 

2.

Po mano odą

šiurpas vaikšto

 

šiurpas vaikšto

oda sensta ir traukiasi

 

traukiasi šiurpas toliau –

 

kuo šiltesnis

               po antklode

               anglies dvideginis

kuo tamsesnis

               upės vanduo

kuo šiurpesnis

               pasimatymas prieš išnirimą.

 

3.

Ryto mašinos burzgimas

už manojo lango –

trūkis

 

šąla kojos

ir kažkas

               kitas

iš manojo sapno

               bunda.

 

Stiksas 

už sapno stiklo

                bėga

o tako nežino

                 nebeatsimena

bėga ir keičia laikus

o laiko kaip tokio –

                     nežino

                     nebeatsimena.

 

4.

Sėdi duktė ant kelių

mano diedukui

amžinatilsį savo proseneliui

 

žodžių žaismo

ribose

miego

         sapno

                    tylos

                         burzgimo

ir todėl aš jaučiu

ant kelių

                    sielos svorį

                    buvimą

kol

pajudina durų klemką

išeidamas.

 

/ / /

Vėlupė teka

per Vilnių rami

ir du jos krantai –

žmona

ir

mylimoji

 

laikštės

prieš išnirimą

ir gelmės.

 

 

Grimzdimas. Genius loci

 

I.

 

užmiegu

ir ant akių man

nusileidžia gedulas –

tokia spalva

kurią turiu išbūti

kaip paauglystėje turėjau

                  išbūti mackų

ir apvalią spalvą

 

kaip šaltupė namais išbuvo –

nuo mamos pirmosios klasės

iki mano

 

nuo šitą spalį

sudygusio gandralizdžio

                žalais rugeliais

toj pačioj gatvėj

lig žemės

amžino grimzdimo –

 

kaip grimzdo jėgos

                             sveikata

                                  rūsiai kaimynų

nuodai baltamiškio gyvačių

takas grimzdo gyvatynan

 

ilsėkitės vėlelės

prieš pat vėlines

upe ištvinusios

ir apsėmusios kalnus –

 

grimzdimas –

 

kalnai iškyla

giminės istorijų

                         sakmių

                                nesusipratimų

nutylėtų

              sapnuojamų

              karta iš kartos

kartojamų

grimzdimų.

 

II.

 

Dvidešimt penkerių

Gasparas Gasparo Sklizmantas

lopšyje nuotaką paliko

rekrūtuos išeidamas

ją vesti ketino

ir vedė

po dvidešimt penkerių metų

revizine siela sugrįžęs

(tikra motina nepažino

bet naktigulto priėmė

kaip svetimą

tik seselė jauniausia

jį miegantį atsiminė)

 

ir vėl prasidėjo grimzdimas –

 

kita neištvertų

baltamiškio gyvatynuos

jos vaikai neišgyventų

gyvatėlių gėlimų

 

motina perdavė marčiai

gyvatėlių vardavimus

trys vaikai mirė tik gimę

bet kiti užaugo

ir vaikai ir anūkai

ramiai bovydamies

gyvatyne.

 

 

/ / /

Gasparas Gasparo Sklizmantas

kitas

atsikėlė Šaltupėn

pradžioj nė nesikasė šulinio –

užteko šaltinių

 

gyvatėle mieloji šaltupė teka

karta iš kartos

iš grimzdimo.

 

1. 2017 10 28–29

 

 

Paskandos 

 

Namuos

nereikalingas jaučias vaikas

upės slėnis

apsemtas nežinios ir ūko skraistės

 

iš prarajos anundei

kilo paskandos

 

o mano dieną

šindei

keičia.

 

1. 2016 04 27

 

 

Trejos valktys

 

1.

nemanau

jog norėčiau žinoti

              kitų mintis

juk dažniausiai galvojam netyčia

niekas taip greit nesikeičia

kaip mano mintis

niekas taip neprieštarauja

kaip mintis minčiai

 

nemanau

jog norėčiau žinoti

              kitų mintis

jau savosiose

užtektinai susipainioju

vargiai galėčiau

nešiotis jų

daugiau

nei turiu –

 

jos tik kibirkštys

skeliančios veiksmą ir vyksmą

 

tik valktys.

 

2.

sako

tik kreivos ir silpnos

įkapių siūlės

ten pavirsta į tiesias ir tvirtas

 

gal

ilgesys

            alkis

                     trūkumas

ten taip pat apsivers –

taps ardančia siūles

pilnatve

 

mintys pila miglas

į akis ir išsitrina ribos

prieš ateinant čia

plaukiu

pulsuojančiam rausvume

jau ne ten

dar ne čia –

 

valkty.

 

3.

Saulės luotas ar saulės ratas –

         vadelioja

                         irkluoja

                                      teka

šviesa mano kūnu

be kurios

visos stuburo jungtys subyra

 

kai tavęs

           kiek yra

tiek ir pilasi

 

valktys iriasi.

 

1. 2018 03 03