Anna HALBERSTADT

Jau ne vienerius metus Vilniuje vyksta Vasaros literatūros seminarai (Summer Literary Seminars – SLS). Čia keletą savaičių gyvena, dėsto ir rašo žinomi ir tik pradedantys JAV, Kanados ir kitų šalių autoriai. Viena iš pastarųjų dalyvių – Niujorke gyvenanti psichologė, psichoterapeutė ir poetė Anna Halberstadt, po daugelio metų sugrįžusi į Vilnių. Jos senelis iš motinos pusės buvo Vilniaus gydytojas – plastikos chirurgas ir stomatologas. Senelis iš tėvo pusės, I. Levinas, prieš 1917 metų revoliuciją Švenčionėliuose dirbo teisėju. Annos tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakultete, taip pat daugeliui Vilniaus gydytojų. Jos prosenelio namas, pastatytas 1905-aisiais, iki šiol stovi Naugarduko gatvėje. Annos vyras – rusų menininkas, garsaus dueto „Komar&Melamid“ narys, SocArt pradininkas ir pagrindinis atstovas Vitalijus Komaras.
Annos poezija trilypė: persmelkta senojo, pradingusio Vilniaus nostalgija, prisiminimų apie niūrųjį sovietmetį ir pilna gyvenimo JAV vaizdų ir aprašymų. Atmintis, istorijos jėgų blaškomas žmogus, praeities ir dabarties kontrastai – svarbiausieji jos poezijos motyvai.
Vertėjas  

 

Vilnius

Mano jaunystės miestas,
blausus akvariumas, pilnas dūluojančių baroko ir gotikos pavidalų,
lėtai virpa lapai
kreivose akmenuotose gatvelėse.
Įmantri gotikinė šventos Onos smailių juvelyrika,
ja taip gėrėjosi Napoleonas.
Sena smėlio pilis ant kalvos viršūnės
žvelgia į upę.
Jidiš gaudesys gatvėse,
lenkiškų, lietuviškų balsių maišalynė.
Melsvos ir žalios klijuotės senajame turguje,
margintos undinėlėm ir balandžiais, nešančiais meilės laiškus
kritusiems kariams.
Keturiasdešimties bažnyčių, šimto sinagogų
ir jėzuitiškų kiemų miestas,
mano senojo namo palėpėje
vėjas pučia pro džiūstančias paklodes
minkštas dulkes su atsispaudusiom kačių letenėlėm.
Žalieji ežerai pilni vėžių ir nuskendusių moksleivių.
Dingę žmonės, dingę balsai,
gefilte fisch ir tetos Idos napoleono kvapai,
„Lo Mir Yidden, in Einem, in Einem“ skambesys,
mama, šokanti pagal „Bessa me Mucho“...
Itališkas mano jaunystės miestas,
per klaidą pastatytas šiaurėje.
Dingusio gyvenimo Atlantida,
nostalgijos indas,
pasiglemžtas bangos.


Apsilankymas Rasko institute

Ligoninės kvapai, blausios šviesos,
pigaus linoleumo grindys, prie
durų pribarstyta šiukšlių dar nuo praeito sekmadienio.
Kitoje mano vyro palatos pusėje
guli aukštas žmogus žilstelėjusia barzda,
prasižiojęs, nereginčiu žvilgsniu
snūduriuoja ligoninės lovoje,
laukia ateinant žmonos.
Jie žais šachmatais,
žiūrės seną filmą
nešiojamame kompiuteryje.
Vėliau jis paklaus psichiatro,
ar jai nepavyktų čia su juo pasimylėti –
galėtų užsilipti ant viršaus.
Miela liūdno veido moteris
su auskarais – sidabrinėmis gilėmis,
papasakos, kad jos vyrui –
paskutinė Parkinsono ligos stadija,
dar paūmėjusi jam nesėkmingai parkritus.
Jie abu literatūros profesoriai,
ji dėsto apie Džoisą,
o jis iki praeito rudens
skaitė paskaitas apie Šekspyrą.
Prisiminiau motiną,
praradusią kalbą dėl Parkinsono ligos.
Ji gulėdavo ligoninės lovoje
su maitinimo vamzdeliu pilve,
ant trapaus kairiojo kelio margavo rusvos
mėlynės nuo lovos lentos.
Ji tyliai pravirko,
kai pakėliau antklodę,
o vėliau klykiau ant didingos filipinietės,
vadovaujančios seselėms,
kol užkimau.

Tą naktį atėjome
su vyru
tiesiai iš merijos
pasakyt jai, kad susituokėm.
Ji pažvelgė į žiedą ant mano piršto
ir sušnabždėjo: „Jei mirsiu – neišsiskirkit.“
Ir štai aš čia,
sėdžiu prie vyro lovos;
jis mokosi vaikščioti,
jam pakeitė deformuotą
klubo sąnarį.
Tik sąnarys
ne iš mano šonkaulio,
iš titano.
Ten, iš kur esu kilusi,
jį naudojo
vien tik raketoms gaminti.
Tokioms, kaip pietų Ukrainoj, kur
mano pirmasis vyras, Slava,
devyniolikmetis džiazo gerbėjas,
baigdamas tarnauti sovietų armijoj
spęsdavo spąstus,
kad pelės nenugraužtų platininių ryšio laidų.


Vestuvės Čelsyje

Tvanki rugpjūčio popietė.
Praeinu sukrešėjusio kraujo spalvos pastatą,
aukšta akacija kampuotomis šakomis
užstoja vaizdą.
Šv. Ksavero katalikų mokykla,
Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia,
sodrus kvepalų dvelksmas
aplenkia spalvas –
geltoną, raudoną, ryškiai rausvą –
pamergių sukneles;
augalota brunetė
aukštais kulniukais
nusvirduliuoja laiptais.
Katalikiškos vestuvės,
katalikiškos vestuvės,
rambūs vyrai atrodo
kaip airiai policininkai išeiginiais drabužiais,
šviesiaplaukės jų žmonos su kašmyro šaliais
užmestais ant putlių pečių,
žingsniuoja link salės su maistu ir gėrimais,
šypsosi,
iš anksto gardžiuodamosi pirmąja Kruvinąja Meri,
pirmuoju kokteiliu.
Užaugau katalikų mieste,
ten kirtosi skirtingi pasauliai
visados palikdami randus.
Buvau vienintelė brunetė prinokusių javų spalvos jūroje,
žydukė,
gimusi praėjus vos penkeriems metams
po skerdynių.
Ar galėsiu kada džiaugtis tingia vasaros popiete,
žvelgti į vestuves, neaitrinama prisiminimų?
Mano visatoje galėjai būti tik viena –
lietuvis, žydas, lenkas, rusas.
Kai buvau penkerių,
mes su Alfredka,
lietuve žaidimų drauge,
galvojome
esančios rusės.
Tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt penktųjų
Vilniuje tai turbūt turėjo prasmę.
Mokykla buvo tas pasaulis, kuriame kalbėjome lietuviškai.
Plona sovietiškumo skraistė
dengė neapykantą režimui, nacionalizmą,
vokišką paklusnumą, katalikišką siauraprotiškumą
ir žiupsnelį gerumo.
Telaimina Dievas Niujorką už jo abejingumą,
už tai, kad praeiviui nusispjaut,
už galimybę būt kuo nori,
už tai, kad nereikia užtaisyti prarajos, stengtis
susiūti skirtingų pasaulių į vieną,
ar slėptis
svajonių ir knygų tvirtovėj.


Grybavimas

Purvini pilki žemi debesys kabo virš vandenyno –
turbūt angelai meta senas plunksnas.
Saulei leidžiantis pro mirgančią pilką antklodę
sužvilga mėlis.
Savižudžiai rusai ieško grybų
miške už spygliuotos vielos.
Ten turbūt kažkieno smėlėtas golfo laukas,
bet niekam tai nerūpi.
TV laida bando atkalbėti grybų mylėtojus,
o jų šį lietingą rugpjūtį saloje vis daugiau.
Šiais pertekliaus laikais
mes vis dar mėgaujamės
alkanų tautų sportu.


Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

Ričardo Šileikos nuotrauka