Jie stovėjo vienas priešais kitą. Vyras ir moteris. Jis su dygliuota kuoka, ji su kardu rankose. Netoliese gulėjo jų bendražygio kūnas. Vyras pajudėjo į priekį virš galvos įsukdamas ginklą, moteris stipriau suspaudė kardą. Jis nežinojo, kad ji neketina pasiduoti. Abu nežinojo.

Šeštadienio popietė buvo eilinė, skirta bičiuliškai pasibūti, todėl And­riaus ir Reginos namuose rinkosi vyro draugai. Po maisto ir alaus perėjo prie svarbiausios dalies – žaidimo. Didžiulis ant sienos kabantis ekranas su amžinąja raudono taško spingsule panėšėjo į mišioms paruošta altorių, o įjungta konsolė su keturiais joystickais laukė į vietas suklumpančių klapčiukų. Be šeimininko reikėjo dar trijų veikėjų, bet planams pasikeitus ir vienam neįkritus į žaidimą teko ieškoti skubios išeities. Žvilgsniai nukrypo į indus ir trupinius renkančią Reginą, kurios tylus šmurkštelėjimas į virtuvę neišgelbėjo. Gailiai pypsinčią vis tiek atvedė, pasodino, paramino, kad ji čia tik dėl skaičiaus, atsargos, bonusų ir šiaip geresnių galimybių pereiti į kitą lygį. Andrius dar mėgino nepritarti ir padėti žmonai išsisukti, bet likę du nubalsavo „už" ir valdymo pultelis atsidūrė virpančiose Reginos rankose. Visa oda jautė, kad moteriai ne vieta šitoj šventovėj. Ekrane su garso efektais didelėm raidėm išsikalęs pavadinimas 12 KINGDOMS tik sustiprino nerimą. Naujokei trumpai nupasakojo esmę: jie eina per devintą lygį, tiks­las – išgalabyti priešus ir užkariauti devintą karalystę. Kiekvienas turėjo savo avatarą ir Reginai liepė iš galerijos personažų pasirinkti karį ir gink­lą. Andrius neapsikentęs negrabaus ir lėto valdymo pultelio maigymo ištraukė jį žmonai iš rankų ketindamas greitai suveikti jos veikėją, bet kiti du liepė grąžinti – tegu pati mėgina, nebus laiko už ją žaisti. Taigi visai nesunku: su šitais eik žemyn, aukštyn, į šoną, dabar spausk šitą, kuris tau labiausiai patinka, yra ir bobų, o žiūrėk, šita visai nieko, papai... Taip lydima smagaus vyriško prunkštimo Regina įsikūnijo į ugniaplaukę amazonę šarvuota krūtine. Iš siūlomų senovinių ginklų pasirinko tai, kas sąmonėj labiausiai siejosi su sąvoka – kardą. Vaizdai ir žodžiai nebuvo visai svetimi. Dažnai šitam pačiam kambary girdėjo kalbant apie prarastas gyvybes, itemų paieškas, lygius, bosus, ne kartą iš šono stebėjo fantastinius kompiuterinės grafikos kraštovaizdžius, aršias kovas. Bet dar neteko visame šitame dalyvauti ir iliuzijų ji neturėjo. Moters avataras atsistojo ekrane šalia grėsmingos išvaizdos vikingų. „You will die", –­ suriaumojo vienas iš kariautojų ant sofos ir žaidimas prasidėjo.

Garso takelis kalė ritmą, pagal kurį trys pseudoviduramžių ginkladraugiai kapojo kirviais, švaistėsi kardu ir kuoka. Joystickai priaugę prie vyrų rankų Reginai buvo kaip svetimkūnis, pirštų judesiai ir šarvuotos karės veiksmai prasilenkė su žaidėjos ketinimais. Bent pirmuose kambariuose – amazonė šokinėjo ir vartėsi, kai reikėjo priešui kirsti, arba kapojo sieną kardu nesugebėdama apeiti ir taip linksmino visa matančius žaidimo bendrus. Avataro elgesys skyrėsi nuo kitų trijų: kiek galėdama slapstėsi ir vengė kontaktų, desperatiškai mojavo ginklu, kai jau visai nebuvo kur dėtis. Vėliau rankos tapo miklesnės, nebereikėjo atitraukti akių nuo ekrano, kad susigaudytų mygtukuose, rečiau kliuvo į situacijas, reikalingas pagalbos. Net ir užspeista nedrįso prašyti padėti, draugai patys laiku pripuldavo, patys šaipydavosi, kad Andrius neišmokė saviškės žaisti, arba, sėkmės atveju, kaip jo moteris pavaro. Andrius į žmonos kariavimus nesikišo, rodės, tiek jos klaidos, tiek pergalės jį erzino vienodai. Keitėsi kambariai, žaidimo erdvė iš lauko persikėlė į požemius, vėliau į pilies kiemą ir menes, keitėsi puolančių monstriškų būtybių išvaizda ir ginklai. Pačios kautynės iš esmės buvo panašios, užnugary paliko kalnai savo teritoriją gynusių padarų kūnų, tuštėjo energijos padalos. Vienu metu Regina tiek įsižaidė, kad užsimiršo ir pajuto džiugesį: ji gali veikti, valdyti įsikūnijimą, nugalėti. Bet ilgainiui nesibaigiantys kambariai, tas pats per tą patį vargino. Nepaisant pauzių ir pertraukų, bunkantis dėmesys vėl paaštrėjo pasiekus boso buveinę. Ant aukščiausio pilies bokšto kuorų laukė keliskart už juos didesnis mutantas. Dviejose rankose laikė po lenktą kalaviją, kitas dvi gniaužė į kumščius. Pora kirvukų ginkluotas kazokas puolė pirmas, vis dar nešamas nueito kelio sėkmės energijos, nesąmoningai priimdamas iššūkį iš savo atspindžio monstro dviginklystėje. Didelė ir apgaulingai nerangi pabaisa reagavo žaibiškai – kalavijai susikirto ore pasitikdami priešininką ir taip pat staigiai grįžo atgal, įrėžę kūne kruviną kryžių, po kuriuo liko gulėti pirmasis iš jų. Žuvusio avataro šeimininkas nusikeikė ir išsidrėbė ant sofos patogiai stebėti. Likusieji sulėtino tempą, įvertino išgyvenimo pamoką – du kalavijo kirčiai buvo mirtini – supdami, pakaitomis atsitraukdami ir atakuodami bosą nukovė.

Pagaliau... Regina nusvarino apsunkusią galvą iš aplinkinių laukdama ją paleidžiančio ženklo. Bet žaidimas nesibaigė. Ekranas pritemo ir vėl nušvito, trys kovotojai stovėjo bokšto aikštelės vidury, vienodu atstumo nutolę vienas nuo kito. Buvo suskaitytos kiekvieno pergalės ir uždirbti taškai, kurie parodė žaidėjų pajėgumą, tik nieko nebelėmė – visi turėjo po vieną gyvybę, prarastos energijos skalės užsipildė iki viršaus. Kardu ginkluoto avataro šeimininkas pusiau juokais ėmė įkalbinėti suglumusią moterį palaikyti jo pusę. Reginai paaiškino naujas taisykles – kautynės tarpusavy, kol liks tik vienas. Ji atsargiai žvilgtelėjo į Andrių – šis spoksojo tiesiai į ekraną – atsakymas buvo aiškus. Amazonė paėjo arčiau kario su kuoka. Bendražygis su kardu atsiduso. Tada ji visiems netikėtai persigalvojo ir pasitraukė į šoną užleisdama areną dvikovai. Taip pasielgusi iš karto pradėjo abejoti savo pasirinkimu, gailėtis, bet dar kartą keisti sprendimo nesiryžo. Bijojo kvailai pasirodyti, be to, grįžimas nepakeis ir neišpirks to, kas jau padaryta, ką visi matė. Padėjo joysticką į šoną, sėdėjo pasirėmusi rankom, galvodama, kokia ji vis dėlto pavargusi, kaip jai nusibodo ir kad greičiau viskas baigtųsi. Viskas ir vyko greitai, lygiaverčių varžovų kautynėse atakos trumpino tai vieno, tai kito gyvybės liniją. Priartėjus prie kritinės padalos miklesnis ir sėkmingesnis pasirodė Andrius, jo smūgis pirmiausia parklupdė priešininką, tada užsimojęs trenkė kuoka iš apačios ir nubloškė nejudantį kūną į šalį.

Ekranas pritemo ir vėl nušvito, visa reginti akis apžvelgė ryto aušroj atsiveriantį devintosios karalystės peizažą, tada artyn po vieną pritraukė kovotojus. Veidai buvo ryžtingi, netgi rūstūs, nepaklusnias amazonės plaukų sruogas ir pilies vėliavas plaikstė vėjas. Jie stovėjo vienas priešais kitą. Vyras ir moteris. Jis su dygliuota kuoka, ji su kardu rankose. Turėjo po vieną gyvybę ir po lygiai energijos. Karys su kuoka metėsi į priekį, karė pasilenkė ir nusirito į šoną, tada pakilo ir vienu ilgu šuoliu nusileido ten, kur jo prieš tai stovėta. Kambary pasigirdo pora pritariančių šūksnių. Andrius atlaidžiai šyptelėjo ir staigiu judesiu, su permaina veide, sviedė ginklą žmonos avataro link. Amazonė pašoko, bet ginklas buvo taikytas numatant šį žingsnį ir ji krito nuo smūgio, nušlavusio ketvirtį jos gyvybės linijos. Žiūrovai suūžė iš apmaudo: duok jai dar pažaist.... Matėsi, kad Andriui nepatiko delsti, bet karys neskubėjo, kuoka grįžo pas šeimininką, o kovotoja gavo kelias sekundes, kol vėl galėjo atsistoti. Ji nenorėjo pasiduoti. Ne – ji norėjo pasiduoti, bet kaip, kokios čia taisyklės. Iki šiol visi šitam ekrane mušdavosi iki paskutiniųjų. Nuo to, kaip ji žus, priklausė jo pergalė. Ji negali tiesiog stovėti ir nesikauti. Karys vėl puolė, ji dar kartą atsimušė ir sukdamasi ratu atsitraukė į šoną. Suvokdama, kad ilgai taip netęs ir bent dėl akių reikia ne tik gintis, bet ir mėginti atsikirsti, nuspaudė vieną iš atakų kombinacijų. Gal gynybos. Ar abi kartu. Pati nebesuprato. Amazonė nei užsimojo, nei prisidengė, tiesiog ištiesė kardą į priekį, šis bematant suliepsnojo ir pasiuntė nuo ašmenų atsiskyrusį ugnies kamuolį į atbėgantį priešą. Karys sukniubo liepsnose, sudeginusiose trečdalį jo gyvybinės energijos. Kovotoja stovėjo nejudėdama. Iš šalies atrodė, kad Regina atsilygina garbingu gestu ir leidžia varžovui atsigauti, bet ji tiesiog „pakibo". Pats stipriausias ginklas visada buvo šalia, čia pat, paslėptas po svetimos programos algoritmu ir tik dabar ji pirmą kartą nulaužė kodą, ištrynė seką, kurios privalu laikytis. Rankinė beždžionėlė įkando šeimininkui į pirštą ir šis atleido pavadį –­ to užteko – akimirksniu į jos mažą, laikiną esybę plūstelėjo žinojimas, amžinas ir visą apimantis, paveldėtas iš laukinių, neprijaukintų protėvių kartų. Ji nebematė veidrodžių, kitų veidų, kuriuose nuolat ieškojo apibrėžimo ir patvirtinimo – kas ji yra, kokia ji. Pačios savęs vaizdinys, per gyvenimą ir patirtis susikūrusi projekcija, savo galimybių ir ribų numanymas šią akimirką buvo atkirstas nuo jos ašmenimis. Ir ne pieštinė moteris šarvuota krūtine stovėjo mūšio lauke, ten buvo ji – Regina. Iš atminties gelmių plykstelėjo tolimos vaikystės akimirka, kaip su broliu žaidžia seną arkadą „Mortal Kombat". Ne visada pralošdavo. Tai jos mirtinas mūšis. Jai nereikia pasiduoti. Ji nenori apsiginti. Privalo laimėti. Fight! Ir ji puolė.

Po neilgos kovos dviejų palaikančiųjų šūksniai kambary ir pergalingas balsas už kadro pranešė, kad jie turi nugalėtoją. Moteris stovėjo stipriai spausdama valdymo pultelį, košiama aukštyn žemyn jos kūnu plūstančios energijos atoslūgio bangų. Jos vyras savąjį paleido iš rankų. Dėl skirtingų, bet panašiai stiprių emocijų šįkart smūgis buvo abiem netikėtas, todėl Andriaus kumštis su parbloškiančia jėga pataikė Reginai tiesiai į veidą.

Jie perėjo į kitą lygį. Jis pirmą kartą trenkė jai viešai, ji pirmą kartą pasipriešino. Gulėdama ant grindų, ten kur krito, jautė snarglių ir kraujo skonį gerklėje. Pro spengimą ausyse girdėjosi prislopinti vyrų kivirčo garsai. Nemirksinčiomis akimis žiūrėjo į švytintį ekraną, kuriame aukštai iškėlusi kardą stovėjo devintosios karalystės valdovė. Ji triumfavo.