Isaac Bashevis Singer. Kafkos draugas

 Nuotrauka iš Kalifornijos universiteto archyvo

„Manau, kad man įtakos turėjo ir Isaacas Bashevis Singeris, bendrapavardis, o gal ir labai tolimas giminė", – prisipažįsta lietuvių rašytojas Markas Zingeris, dar jaunystėje žavėjęsis šio vieno paskutiniųjų didžiųjų rašytojų, rašiusių jidiš kalba, kūryba, 1978 m. įvertinta Nobelio literatūros premija. Prisipažįstu, ir aš kadaise taip susižavėjau šiuo nepakartojamu talentu, jog nė nepastebėjau, kaip per kelis mėnesius perskaičiau viską, ką galėjau rasti Toronto bibliotekose, tardamas: „Aš jidiš išmokčiau tik todėl, kad ja rašė Bashevis Singeris". Gaila, kad Lietuvos leidyklos nevertina praeities rašytojų, kuriems neprilygsta ir niekada neprilygs šūsnimis leidžiami šiuolaikiniai „ekvilibristai".

Šis apsakymas tebūnie menka duoklė didžiajam Lenkijoje gimusiam žydų amerikiečių rašytojui Isaacui Bashevis Singeriui (1902–1991).


Kafkos vardą pirmąsyk išgirdau iš jo draugo, buvusio žydų teatro aktoriaus Žako Kono, dar gerokai anksčiau, nei spėjau susipažinti su jo kūryba. Sakau „buvusio", nes tuo metu, kai susipažinome, jis jau senokai buvo palikęs sceną. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Varšuvos žydų teatras buvo praradęs didumą savo žiūrovų. Žakas Konas buvo ligotas, gyvenimo negandų palaužtas žmogus, nors vis dar rengėsi kaip dabita, tiesa, gerokai nudėvėtais drabužiais. Amžinai su monokliu kairėje akyje, segėdavo senovinėmis krakmolytomis apykaklėmis (vadinamomis „mirtimi tėvams"), avėjo lakiniais pusbačiais ir ant galvos nešiojo katiliuką. Aštrialiežuviai, laidę sąmojus Varšuvos žydų rašytojų klube, kuriame mudu irgi lankėmės, pravardžiavo jį Lordu. Nors amžiaus naštos ir lenkiamas prie žemės, iš paskutiniųjų stengėsi laikytis tiesiai, kruopščiai šukavosi kadaise vešlių šviesių plaukų likučius, dangstydamas praplikusį viršugalvį. Laikydamasis senų dienų teatro tradicijų, kartais prašnekdavo suvokietintąja jidiš, ypač pasakodamas apie savo draugystę su Kafka. Paskutiniais gyvenimo metais buvo bepradedąs rašyti laikraščiams, bet redaktoriai visi kaip vienas jo vengė. Jis gyveno mansardoje, Miško gatvėje, ir jau beveik nesikėlė iš ligos patalo. Klubo nariai pašaipiai apie jį sakydavo: „Dieną ligonis su deguonies pagalve, o vakare salonų liūtas."
Pavakare visada susitikdavome klube. Būdavo, iš lėto atsiveria durys, ir įžengia Žakas Konas. Įeina tokia oria mina lyg kokia Europos įžymybė, malonėjanti apsilankyti gete. Apsižvalgo ir susiraukia – girdi, jam nemalonūs česnakų, silkių ir pigaus tabako kvapai. Niekinamai permeta akimis stalus, nukrautus laikraščiais, aplaužytomis šachmatų figūromis, nuorūkų kaupinomis peleninėmis, klubo narius, pasiruošusius be galo be krašto visa gerkle svarstyti literatūros klausimus, ir palinguoja galvą, lyg sakydamas: „Ko dar tikėtis iš tokių palaidūnų?" Vos tik jį išvydęs, iškart kišdavau ranką į kišenę ir sugraibydavau vieną zlotą – visada prašydavo tiek paskolinti.
Vieną vakarą Žakas atrodė nusiteikęs geriau nei paprastai. Plačiai nusišypsojo rodydamas prastai pritaikytus porcelianinius protezus, kurie klibėjo jam kalbant, ir lėtai žengė prie manęs, lyg eidamas per sceną. Padavęs sudžiūvusią ranką ilgais pirštais, paklausė:
– Kas nauja? Kaip laikosi didžioji mūsų literatūros viltis?
– Jau spėjote padauginti alkoholio?
– Nieku gyvu, drauguži. Nė neketinu juokauti. Pats negaliu pasigirti talentu, bet talentingą žmogų pastebiu iš tolo. 1911-aisiais, per gastroles Prahoje, niekas dar nebuvo girdėjęs Kafkos vardo. Taigi Kafka atėjo į užkulisį, ir tą pačią akimirką, kai jį pamačiau, supratau, kad priešais mane – genijus. Užuodžiu genijų kaip katė pelę. Tą dieną užsimezgė mūsų didžioji draugystė.
Tūkstantįsyk buvau girdėjęs tą istoriją, ir ne vieną jos variantą, bet žinojau, kad kitos išeities nėra – turėsiu dar kartą išklausyti. Jis atsisėdo prie mano staliuko, ir padavėja Mania atnešė mums arbatos ir sausainių. Žakas Konas kilstelėjo antakius ir pažvelgė rudomis akimis raudonomis gyslelėmis išraizgytais baltymais. Lyg nebyliai klausdamas: „Tik laukiniai šitą gėralą galėtų pavadinti arbata, ar ne?" Įmetė penkis gabaliukus cukraus, gražiai išmaišė skardiniu šaukšteliu. Paėmė sausainį dviem pirštais, smiliumi ir nykščiu neregėtai ilgais nagais, perlaužė pusiau ir įsidėjo pusikę į burną tardamas: „Nu ja", kas galėtų reikšti: „Praeitimi sotus nebūsi."
Visa tai buvo komedija. Žakas Konas gimė Lenkijos miestelyje, chasidų šeimoje, ir vardu buvo ne Žakas, o Jankelis. Žinoma, iš tikrųjų nemažai gyveno Prahoje, Vienoje, Berlyne ir Paryžiuje. Vaidino ne vien žydų teatre, bet ir Pary­žiuje, ir Vokietijoje. Draugavo su daugeliu įžymybių. Šagalui padėjo susirasti dirbtuvę Belvilyje. Dažnai eidavo į svečius pas Izraelį Zangvilį. Vaidino Reinharto spektakliuose ir ne kartą pietavo prie vieno stalo su Piskatoru. Rodė man laiškus, kuriuos jam rašė ne tik Kafka, bet ir Jakobas Vasermanas, Stefanas Cveigas, Romenas Rolanas, Ilja Erenburgas ir Martinas Buberis. Visi kreipėsi į jį „tu". Kai susidraugavome artimiau, Žakas Konas man leido užmesti akį į garsių aktorių, su kuriomis turėjo meilės nuotykių, nuotraukas ir laiškus.
Žakui Konui skolindamas zlotą, turėjau laimę įžengti į Vakarų Europos pasaulį. Netgi tai, kaip jis laikė lazdelę auksiniu bumbulu, man atrodė neregėta. Net cigaretes jis rūkė kitaip, nei įprasta Varšuvoje. Mandagumu niekas negalėjo jam prilygti. Tais retais atvejais, kai laikė savo pareiga man papriekaištauti, mokėdavo neužgauti mano orumo pridurdamas rafinuotą komplimentą. Labiausiai mane žavėjo Žako Kono elgesys su damomis. Aš, pavyzdžiui, be galo drovėdavausi moterų, rausdavau, bijodavau net prisiartinti, o Žakas Konas laikydavosi oriai kaip kunigaikštis. Visada sugebėdavo pasakyti ką nors malonaus net pačioms neišvaizdžiausioms. Beje, ir meilikaudavo joms geraširdiškai ironišku visa kuo pasaulyje persisotinusio hedonisto tonu.
Su manimi visada būdavo nuoširdus.
– Mielas jaunasis drauguži, tiesą pasakius, esu visiškas impotentas. Impotencija paprastai pasireiškia, kai geidžiama ko nors neįprasta. Alkanam juk nereikia nei ikrų, nei marcipanų. Aš jau priėjau tokią ribą, kai sugundyti manęs nebegali jokia moteris. Iš pirmo žvilgsnio matau visus trūkumus. O tai – impotencija. Negelbsti nei suknelė, nei korsetai. Pats nebeturiu nė vieno danties, bet, moteriai vos išsižiojus, beregint pastebiu visas plombas. Be kita ko, ta pati bėda tykojo Kafkos, kaip rašytojos. Kafka matė visus trūkumus – tiek kitų, tiek savo. Apskritai literatūros baruose didžia dalimi darbuojasi tokie plebėjai ir greitadarbiai kaip Zola ir D'Anuncijas. Teatre aš mačiau tuos trūkumus, kokius Kafka matė literatūroje, ir tai mudu suartino. Tiesiog neįtikėtina, Kafka tiesiog dievino mūsų apgailėtinas jidiš pjeses. Ir net beprotiškai įsimylėjo gana prastą melodramatišką aktoriukę madame Čisik. Kai tik prisimenu, kad Kafka mylėjo tą moterikę ir svajojo apie ją, man gėda dėl iliuzijų apakintų vyrų. Šiaip ar taip, nemirtingumo neįmanoma nei išmelsti, nei atsisakyti. Visi, kas vienaip ar kitaip suartėja su didžiu žmogumi, drauge su juo pelno nemirtingumą, kartais visiškai to nepageidaudami.
Beje, kartą manęs klausėte, mielas drauguži, iš kur semiuosi jėgų stengdamasis pratęsti savo gyvenimą? O gal apsirinku? Klausėte, kaip tveriu skurdą, ligas ir – svarbiausia – neviltį? Geras klausimas, mano mielas jaunasis drauguži! Aš irgi svarsčiau tai pirmąsyk skaitydamas Jobo knygą. Kodėl jis gyveno ir kentėjo? Kad sulauktų daugiau dukterų, įsigytų asilų ir kupranugarių? Ne. Gyveno tik todėl, kad jam patiko žaisti su gyvenimu, žaisti su savimi. Visi mes žaidžiame šachmatais su Likimu. Likimas pastumia figūrą, mes pastumiame kitą. Likimas mėgina trimis ėjimais paskelbti mums šachą ir matą, o mes stengiamės jam priešintis. Mums aišku, kad laimėti neįmanoma, bet negalime nesipriešinti. Mano priešininkas – kietas angelas, užsispyręs kaip reta. Kaip įmanydamas puola Žaką Koną, griebdamasis įvairių gudrybių ir triukų. Dabar pats žiemovidis, net prie krosnies šalta, o mano krosnelė jau seniai sugriuvusi, ir namo savininkas atsisako ją taisyti. Beje, jeigu ir nebūtų sugriuvusi, nieko gero iš to: neturiu pinigų nusipirkti anglių. Mano mielas jaunasis drauguži, jeigu jums neteko gyventi mansardoje, neišmanote, ką reiškia vėjas. Langų stiklai dreba net vasarą. Kartais palangėn ant stogo atklysta benamė katė ir kiaurą naktį plyšoja nelyginant gimdyvė. Guliu tirtėdamas po antklodėmis, nesavu balsu kniaukia katė, išsiilgusi draugo, o gal tiesiog išbadėjusi. Žinoma, galėčiau ko nors numesti, kad apsiramintų, arba nubaidyti, bet, bijodamas keltis iš lovos ir sušalti, dar storiau apsikloju visokiais skudurais ir net senais laikraščiais, žodžiu, įlendu į kokoną, kuris nuo menkiausio judesio gali iširti.
Šiaip ar taip, mielas drauguži, žaisti šachmatais maloniau su stipriu priešininku nei su kokiu apkiautėliu. Man patinka mano priešininkas. Kartais net žaviuosi jo sumanumu. Sėdi jis savo kabinete kur nors trečiajame ar septintajame danguje, tame Likimo departamente, kuris valdo mūsų mažą planetą, ir stengiasi iš paskutiniųjų įvykdyti jam patikėtą užduotį: pagauti į spąstus Žaką Koną. Jam įsakyta sulaužyti statinę, bet neišlieti vyno. Ir jis pluša. Nežinia, kaip jam pavyksta išsergėti mane gyvą, stebuklas, ir tiek. Man gėda prisipažinti, mielas drauguži, kiek vaistų išgeriu, kiek tablečių suryju per dieną. Laimė, kad turiu draugą vaistininką, priešingu atveju ar išgalėčiau tiek prisipirkti? Eidamas gulti ryju tas piliules vieną po kitos neužgerdamas. Taip, jei gersiu –­ turėsiu šlapintis. O aš sergu prostatitu ir, nieko negėręs, keliuosi kelis kartus per naktį. Tamsoje Kanto kategorijos neturi poveikio. Laikas jau nebe laikas, o erdvė – nebe erdvė. Nakčia kažką laikai saujoje ir staiga jauti, kad ten nieko nėra. Uždegti žibalinę lempą ne taip jau paprasta. Degtukai amžinai nežinia kur dingsta. Mansardoje knibždėte knibžda nelabųjų. Kartais sakau kuriam nors: „Ei tu, Acte, Vyno vaike, liaukis tyčiojęsis!" Ne per seniausiai vidury nakties išgirdau baladojant į duris, o paskiau moters balsą. Lyg juoką, lyg verksmą. „Kas čia galėtų būti? – pagalvojau. – Lilita? Namaha? O gal Machlata, Ketevo M'ririo duktė?"
Ir garsiai sušukau:
– Madame, jūs ne čia pataikėte!
Bet ji nesiliovė beldusi. Paskui išgirdau aimaną ir bildesį, lyg kas būtų griuvęs. Nedrįsau atidaryti durų. Puoliau ieškoti degtukų ir galiausiai susivokiau, kad laikau juos saujoje. Galiausiai išlipau iš lovos, užžiebiau žibalinę lempą, apsivilkau chalatą ir įsispyriau į šlepes. Dirstelėjau į savo atvaizdą veidrodyje ir išsigandau. Nesiskutęs. Pažaliavęs. Pagaliau virstelėjau duris: prie slenksčio stovėjo jauna moteris, basa, naktiniais marškiniais, apsigaubusi sabalų kailiniais. Veidas išblyškęs, ilgi šviesūs plaukai susitaršę.
– Madame, kas atsitiko? – paklausiau.
– Jis nori mane nužudyti. Būkite geras, įleiskite mane. Leiskite man pabūti pas jus iki ryto.
Buvau beklausiąs, kas kėsinasi ją nužudyti, bet susivokiau, kad ji sušalusi. Ir tikriausiai girta. Įsileidau į vidų. Ant riešo pastebėjau apyrankę su dideliais deimantais.
– Pas mane šalta, – perspėjau.
– Vis geriau nei padvėsti gatvėje.
Taigi radomės vienu du kambaryje. Ką gi man su ja daryti? Lova tik viena. Aš negeriu – sveikata neleidžia. Prisiminiau, kad turiu draugo dovanotą butelį konjako ir paplėkusių sausainių. Įpyliau jai konjako ir padaviau sausainį. Išgėrusi, regis, ji šiek tiek atsigavo.
– Madame, – paklausiau, – ar jūs gyvenate šiame pastate?
– Ne, – atsakė ji. – Ujazdovskių bulvare.
Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad ji aristokratė. Žodis po žodžio, ir aš sužinojau, kad ji grafienė, našlė ir kad jos meilužis gyvena mano name – nežabotas žmogus, vietoj katės įsitaisęs liūtuką. Jis irgi aristokratas, tik saviškių atstumtas. Jau atsėdėjęs metus už kėsinimąsi nužudyti. Pas ją lankytis jis negali – ji gyvenanti uošvės namuose, tad pati ateinanti pas jį. Naktį, pavydo apakintas, ją primušęs ir prikišęs jai prie smilkinio revolverį. Žodžiu, ji griebusi kailinius ir puolusi lauk iš buto. Beldusi į kaimynų duris, bet niekas neįsileidęs, tad atbėgusi į mansardą.
– Madame, – pasakiau jai, – meilužis tikriausiai laukia jūsų. O jeigu jis aptiktų jus čia? Aš jau seniai nebesu iš tų, kurie vadinami „riteriais".
– Jis neišdrįs kelti triukšmo, – atsakė ji. – Jį išleido tik todėl, kad davė žodį laikytis tvarkos. Aš su juo galutinai nutraukiau santykius. Pasigailėkite manęs, nevykite pro duris vidury nakties.
– O kaip rytoj jūs grįšite namo? –­ paklausiau.
– Nežinau, – atsakė ji. – Šiaip ar taip, man nusibodo toks gyvenimas, bet aš nenoriu, kad jis mane nužudytų.
– Ką gi, vis viena negalėsiu užmigti, –­ pasakiau jai. – Gulkite į lovą, o aš pasėdėsiu krėsle.
– Ne, nieko nebus. Jūs nebe jaunas ir prastai atrodote. Gulkite į lovą, o aš pasėdėsiu.
Mes ilgai ginčijomės, bet galų gale susitarėme atsigulti drauge.
– Jums nėra ko manęs bijoti, – patikinau ją. – Aš senas ir moterims nepavojingas.
Regis, ji manimi patikėjo.
Ką aš čia pasakojau? Aha, netikėtai atsidūriau lovoje su grafiene, o jos meilužis galėjo bet kada išlaužti duris. Užklojau mus abu dviem antklodėmis, bet pamiršau, kaip paprastai, susivynioti į kokoną. Buvau toks pavargęs, kad pamiršau ir šaltį. Be to, jaučiau ją šalia. Jos kūnas skleidė keistą šilumą, kokios niekada nebuvau jautęs... O gal buvau pamiršęs?.. Gal mano priešininkas pradėjo naują žaidimą? Jau keletą metų laikėsi atstu.
Žinote, žaidžiant šachmatais, žmonės kartais ima krėsti juokus. Girdėjau, Nimcovičius mėgdavo daryti šunybes varžovams. Kadaise tokiais pokštais garsėjo Morfis. „Puikus ėjimas, – pagirdavo savo priešininką. – Meistriškas!" Ir staiga aš supratau, kas buvo jos meilužis. Buvau susidūręs su juo laiptuose. Milžinas žmogžudžio veidu. Graži mirtis laukia Žako Kono – mirtis nuo lenkų Otelo rankos!
Nusikvatojau, ji irgi nusijuokė. Apkabinau ją ir priglaudžiau prie krūtinės. Ji nesipriešino. Staiga įvyko stebuklas. Vėl pasijutau vyras! Kartą, ketvirtadienio vakarą, atsidūręs viename miestelyje prie skerdyklos, mačiau, kaip kergėsi bulius su karve prieš papjaunami šabo pietums. Nežinia, kodėl ji sutiko. Gal taip norėjo atkeršyti savo meilužiui? Ji bučiavo mane, į ausį kuždėdama meilės žodžius. Paskui išgirdome sunkius žingsnius. Kažkas smogė kumščiu į duris. Moteris nusirito nuo lovos ir atsigulė ant grindų. Buvau jau bekalbąs prieš­mirtinę maldą, bet susigėdau Dievo –­ beje, ne tiek Dievo, kiek savo pašaipaus priešininko. Ar verta jam suteikti dar vieną malonumą? Net melodrama turi savo ribas.
Tas galvijas nesiliovė daužęs duris, ir aš negalėjau atsistebėti, kaip jos dar laikosi. Paskui įniko spardyti. Durys su­braškėjo, bet neišvirto. Mane ėmė siaubas, ir podraug vos tvėriau nesijuokęs. Paskui viskas nutilo. Otelas pasišalino.
Rytą nunešiau grafienės apyrankę į lombardą ir už gautus pinigus savo damai nupirkau suknelę, apatinius ir batelius. Suknelė buvo per duksli, bateliai per dideli, bet, šiaip ar taip, ji galėjo nueiti iki taksi automobilio – laimė, meilužis netykojo jos laiptuose. Keisčiausia, žmogėnas tą naktį dingo ir nebepasirodė.
Išeidama ji pabučiavo mane ir paprašė, kad būtinai paskambinčiau, betgi aš ne toks kvailas. Talmude ne veltui sakoma: „Stebuklų nepasitaiko kas dieną."
Tikriausiai žinote, kad jaunystėje Kafka irgi turėjo tokių pat keblumų, kokie užgriuvo mane senatvėje. Jie persekiojo jį visur – tiek meilės reikaluose, tiek kūryboje. Jis troško meilės ir vengė moterų. Parašydavo sakinį ir beregint išbraukdavo. Toks pat buvo ir Otas Veiningeris – beprotis ir genijus. Buvau susitikęs jį Vienoje: nesenkanti aforizmų ir paradoksų versmė. Niekad nepamiršiu vieno jo posakio: „Blakes sukūrė ne Dievas." Kad suprastum jo prasmę, turėtum pagyventi Vienoje. Na, o kas gi tuomet sukūrė blakes?
Aha, štai ir Bambergas! Žiū, kaip jis kėblina savo trumpomis kojytėmis – tiesiog numirėlis, kuriam nusibodo gulėti kape. Būtų ne pro šalį įsteigti nepasėdų numirėlių klubą. Ko jis bastosi kiaurą naktį? Daktarai paskelbė jam mirties nuosprendį prieš keliolika metų, dar tada, kai jis gyveno Berlyne. Argi tai trukdė jam Romanų kavinėje iki ketvirtos ryto plerpsoti su prostitutėmis? Kartą toks aktorius Granatas pranešė savo namuose ruošiąs puotą, tikrą orgiją, ir pakvietė Bambergą. Perspėjo visus, kad ateitų su damomis – su žmona arba drauge. Bet Bambergas neturėjo nei žmonos, nei meilužės, tad pasisamdė kekšę. Ta proga turėjo jai nupirkti vakarinę suknelę. Susirinko beveik vieni rašytojai, profesoriai, filosofai ir, kaip paprastai, intelektualai prielipai. Ir visi pasekė Bambergo pavyzdžiu – atsivedė prostitutes. Aš irgi ten buvau. Lydėjau tokią aktorę iš Prahos, seną pažįstamą. Ar esate girdėjęs ką nors apie Granatą? Palaidūnas, kokių reta. Konjaką laka kaip selterį ir sušveičia omletą iš dešim­ties kiaušinių. Svečiams susirinkus, nusirengė nuogas ir pašėlo šokti su kekšėmis, norėdamas priblokšti orius akademikus. Iš pradžių intelektualai spoksojo susėdę krėsluose. Paskui ėmė svarstyti meilės klausimus. Šopenhaueris sakęs taip... Nyčė šitaip... Nemačius savo akimis, sunku įsivaizduoti, kaip juokingai atrodė visi tie genijai. Per patį puotos įkarštį Bambergui pasidarė bloga. Pažaliavo kaip žolė ir apsipylė prakaitu.
– Žakai, man galas, – pasakė man. – Neblogą vietą pasirinkau mirti, ar ne?
Jį ištiko lyg kepenų, lyg inkstų priepuolis. Vilkte išvilkau jį į gatvę ir nuvežiau į ligoninę. Beje, ar negalėtum paskolinti man vieno zloto?
– Du.
– Ką? Gal Lenkijos banką apiplėšei?
– Pardaviau apsakymą.
– Sveikinu. Pavakarieniaukim kartu. Aš vaišinu.
Mums bevakarieniaujant, priėjo Bambergas. Mažiukas, sudžiūvęs kaip džiovininkas, gunktelėjęs, kreivomis kojomis, su keliais žilais plaukeliais ant smailaus pakaušio. Bet užtat su lakiniais batais ir antkurpiais. Viena akis didesnė, paraudusi, išsprogusi, lyg pati savęs išsigandusi. Plonytėmis kaulėtomis rankomis atsirėmė į staliuką ir palinkęs sukvaksėjo:
– Žakai, vakar skaičiau tavo Kafkos „Pilį". Įdomu, labai įdomu, tik nežinia, ką jis turėjo galvoje. Jeigu tai sapnas, tai pernelyg ilgas. Alegorijas reikia dėstyti glausčiau.
Žakas Konas paskubomis nurijo kąsnį.
– Sėskis, – pakvietė. – Meistrui nedera laikytis taisyklių.
– Tam tikrų taisyklių dera laikytis ir meistrui. Romanas negali būti ilgesnis nei „Karas ir taika". Net „Karas ir taika" pernelyg ištęstas. Jei Biblija būtų aštuoniolikos tomų, jau seniai niekas jos nebeprisimintų.
– Talmudas trisdešimt šešių tomų, o žydai niekada jo nepamiršta.
– Žydų apskritai pernelyg gera atmintis. Tai didžiausia mūsų bėda. Praslinko jau du tūkstančiai metų, kai nešėme muilą iš Šventosios Žemės, o štai dabar norime grįžti. Gryna beprotybė, ar ne? Jeigu mūsų literatūra atspindėtų šią beprotybę, būtų nuostabu. Bet mūsų literatūra nežmoniškai išmintinga. Tiek to, baikim apie tai.
Bambergas atsitiesė viepdamasis iš skausmo ir smulkiais žingsniukais nupėdino nuo stalo. Priėjęs prie gramofono, uždėjo šokių plokštelę. Rašytojų klube niekam nebuvo paslaptis, kad ilgus metus jis neparašė nė žodžio. Sekdamas savo draugu daktaru Mickinu, „Proto entropijos" autoriumi, senatvėje išmoko šokti: savo knygoje daktaras mėgino įrodyti, kad žmogaus protas patyrė nuosmukį ir tikroji išmintis pažini tik jausmais.
Žakas Konas papurtė galvą.
– Hamleto parodija. Kafka bijojo tapti Bambergu, todėl ir nusižudė.
– Ar grafienė kada nors jums skambino? – paklausiau.
Žakas Konas išsiėmė iš kišenės monoklį ir įspraudė į akį.
– O kad ir būtų skambinusi? Mano gyvenime viskas išeina žodžiais. Kalbomis, kalbomis, kalbomis. Daktaro Mickino filosofija skelbia, kad žmogus galų gale tampa žodžių mašina. Jis žodžius ryja, geria, veda, jais nuodijasi. Beje, daktaras Mickinas irgi dalyvavo Granato orgijoje. Atėjo savo teiginių įgyvendinti, bet galėjo smirsti namie rašydamas savo „Jausmų entropiją". Taip, grafienė retkarčiais man skambina. Ji irgi intelektualė, tik be intelekto. Visa bėda, kad moterys keri savo kūno grožybėmis, bet apie meilę išmano ne ką daugiau nei apie intelektą.
Pavyzdžiui, madame Čisik. Kuo ji galėtų didžiuotis, išskyrus kūną? Tik nebandykit kalbėti su ja apie kūną. Dabar ji pasibaisėtina. Kai ji vaidino Prahoje, dar buvo patraukli, bet talento – kiek katinas ašarų. Aš buvau jos partneris. Mes atvažiavome į Praha užsidirbti pinigų ir užsirovėme ant genijaus – Homo sapiens, pasiekusio savinaikos viršūnę. Kafka troško sužydėti, tik nežinojo kaip. Troško gyventi, bet irgi nežinojo kaip. „Francai, – kartą pasakiau jam, – tu jaunas. Gyvenk taip, kaip gyvename mes visi."
Prahoje buvo vienas viešnamis, ir aš pasiūliau su juo nueiti. Jis dar buvo skaistuolis. Nenorėčiau kalbėti apie merginą, su kuria jis buvo susižadėjęs –­ tuo metu jis buvo ligi ausų įklimpęs į buržuazijos liūną. Jo aplinkos žydai puoselėjo vienintelę svajonę – atžydėti, bet tapti ne čekais nežydais, o vokiečiais nežydais. Žodžiu, sugundžiau papramogauti. Nu­sivedžiau į tamsią gatvikę žydų gete, ten buvo viešnamis. Užlipome stačiais laiptais. Atidariau duris, o viduje – kaip scenoje: kekšės, suteneriai, svečiai, madame. Niekada nepamiršiu tos akimirkos. Kafka staiga ėmė drebėti, griebė man už rankovės. Paskui apsisuko ir galvotrūkčiais nubildėjo laiptais, net išsigandau, kad neišsisuktų kojos. Atsidūręs gatvėje, sustojo ir apsivėmė kaip mažvaikis. Grįžtant atgal, pasitaikė sinagoga, ir Kafka prašneko apie Golemą. Jis tikėjo Golemą buvus, tikėjo, kad ateityje neišvengsime dar vieno Golemo. Juk esą magiški žodžiai, kuriais molio gabalas paverčiamas gyva būtybe. Argi Dievas, kaip moko Kabala, nesukūręs pasaulio ištardamas šventus žodžius? Pradžioje buvo Žodis.
Taigi visa tai ne kas kita kaip šachmatų partija. Visą gyvenimą aš bijojau mirties, bet dabar, atsidūręs prie mirties slenksčio, nustojau bijoti. Aišku kaip dieną, mano priešininkas nori užtęsti žaidimą. Nukerta vieną figūrą po kitos. Iš pradžių atėmė aktoriaus talentą ir pavertė mane tariamu rašytoju. Ir netrukus kirto per vaizduotę, kad mane, kaip atsitinka daugumai rašytojų, ištiktų kūrybos krizė. Paskui pakirto vyrišką galią. Šiaip ar taip, žinau, kad jis dar neketina skelbti mato, ir tai teikia man jėgų. Mano kambaryje šalta – ir tebūnie šalta. Einu gulti nevakarieniavęs – tiek to, nenumirsiu. Jis kerta, aš atsikertu. Neseniai grįžtu vėlai naktį. Šalta, net tvoros pyška, ir staiga susivokiu, kad pamečiau raktą. Pažadinu namsargį, bet jis neturi atsarginio rakto. Dvokia degtine, o jo šuo įkanda man į koją. Anksčiau būčiau puolęs į neviltį, bet tąsyk pasakiau savo priešininkui: „Jeigu nori, kad gaučiau plaučių uždegimą, ką gi, teesie tavo valia." Išėjau ir nutariau važiuoti į Vienos geležinkelio stotį. Vėjas tiesiog vertė mane iš kojų. Vidury nakties būčiau turėjęs kone ištisą valandą laukti tramvajaus. Eidamas pro aktorių sąjungą, lange pamačiau šviesą. Dingtelėjo mintis užsukti – gal pavyktų ten pernakvoti. Ant laiptų kažkas žvangtelėjo po kojomis. Pasilenkiau, žiūriu – raktas. Mano raktas! Tikimybė ant tamsių laiptų rasti raktą – viena iš milijono, bet, ko gero, mano priešininkas išsigando, kad per anksti nepadėčiau šaukšto. Lemtis? Tebūnie lemtis, jeigu nori.
Žakas Konas pasikėlė ir atsiprašęs nuėjo kažkam paskambinti. Sėdėjau žiūrėdamas, kaip Bambergas drebančiomis kojomis šokdina literatę damą. Užsimerkęs, padėjęs galvą jai ant krūtinės, lyg ant pagalvės. Lyg šoko miegodamas, lyg miegojo šokdamas. Žakas Konas užtruko labai ilgai – kur kas ilgiau nei paprastai skambindamas telefonu. Kai grįžo, monoklis akyje tiesiog žėrėjo.
– Įspėk, kas sėdi gretimoje salėje! –­ sušuko. – Madame Čisik! Kafkos didžioji meilė!
– Tikrai?
– Aš jai papasakojau apie tave. Eikš, supažindinsiu.
– Nenoriu.
– Kodėl? Verta susitikti su moterimi, kurią mylėjo Kafka.
– Neįdomu.
– Tu tiesiog droviesi, ar ne? Kafka irgi buvo drovus. Drovus kaip ješivos mokinys. O aš niekad nesidrovėjau, tikriausiai todėl nieko ir nepasiekiau. Mielas drauguži, man reikia dar dvidešimties grašių durininkams – dešimt čionykščiam ir dešimt maniškiam. Jei neturėsiu pinigų, negalėsiu įeiti į namus.
Ištraukiau iš kišenės smulkių ir subė­riau jam į saują.
– Tiek daug? Kas be ko, būsi apiplėšęs banką. Keturiasdešimt šeši grašiai! Pykšt pokšt! Ką gi, jei yra Dievas, Jis tau atlygins. O jeigu Jo nėra, tad kas gi tada žaidžia su Žaku Konu?

Iš anglų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas