Agotą pastebėjau, kai vienam vakarėlyje užsilipusi ant stalo ir iškėlus rankas į viršų prikimusiu balsu sušuko: „I’m the Lizzard King, I can do anything!“ Netrukus po to, ji tęsė Jimo Morrisono vaidmenį ir ėmė deklamuoti jo eilėraštį:

When the still sea conspires an armor
And her sullen and aborted
Currents breed tiny monsters
True sailing is dead!..

Ją nutraukė tikrasis Jimas Morrisonas dainuodamas iš jutubo: „My wild love went ridin’...“ Po šių žodžių dauguma vakarėlio dalyvių ėmė klykti ir jau antrąją eilutę „She rode all the day...“ jis dainavo nebe vienas, o su dideliu girtų jaunuolių choru. Agota nuo choro neatsiliko, netgi atvirkščiai – atsiklaupusi ant to paties stalo ji siūbavo ir plėšė garsiau už visus, dešinėje rankoje teliūskuodama puspilnį viskio butelį. Jos balsas buvo stiprus, judesiai – veržlūs ir emocingi. Buvo malonu stebėti įsiaudrinusius žmones, ypač charizmatiškąją ilgaplaukę. Pastaroji netrukus grakščiai nusirito nuo stalo ir, nepaleisdama butelio iš rankos, nusvirduliavo į balkoną. Nė kiek nesistengdamas slėpti, kad ją seku, drąsiai nužingsniavau iš paskos.
Sukdamas žiebtuvėlio ratuką, pasisiūliau jai pridegti. Be menkiausio kuklumo Agota sugriebė mano ranką abiem savo delnais ir prisitraukusi ugnį prie cigaretės riebiai patraukė. Jos rankos buvo šaltos ir sausos.
– Parodyk, – įsakmiai taria ji ir stveria mano zipą.
Pavarto ir klausia:
– D. T. – ką čia reiškia?
– Duok durniui kelią, – ramiai atsakau.
– Būtų D. D. K., aš gi ne durna, –­ žiebia ji.
Aš nusišypsau viena lūpų puse, tuo pat metu stipriau stumteldamas orą pro nosį ir tyliai sakau:
– Dovydas Tyla.
– Kur gi ne! Tada aš Agota Triukšmas, – prunkštelėjus šauna akiplėša.
– Šitą aš jau pastebėjau, – nepiktai paerzinu.
– Klausyk, aš aktorė, dar niekas to nežino, bet greit sužinos! Aišku, Mikelandželai?!
– Gerai, nesiparink, – su meilia šypsena veide raminu karštakošę.
Dar kurį laiką rūkėm tylėdami. Ji pradėjo niūniuoti seno roko šedevrų nuotrupas. Aš stebėjau ją laikydamas šypseną ant dešiniosios lūpų pusės. Staiga vakarėlio pažiba nerangiai užgesino cigaretę į balkono kraštą, nuorūką nusprigtavo tolyn ir paėmusi mane už rankos nusivedė į vidų.
Mudu atsidūrėme miegamajame. Ji nugriovė mane ant lovos ir apsižergusi pradėjo nusirenginėti. Aš pakėliau savo torsą nuo užtiesalo ir rankomis suėmęs jos veidą bandžiau pabučiuoti. Agota sustojo. Lėtai suėmė mano plaštaką abiem rankom ir priglaudė du pirštus prie savo drėgnų, vos vos pravertų lūpų. Lėtai lėtai pravėrė burną ir pačiu liežuvio galiuku švelniai užkliudė abu pirštus. Didelės rudos akys pamažu užsimerkė ir atsimerkė, užsimerkė ir atsimerkė... Krūtinė kilnojosi nuo gilaus kvėpavimo... Viskas kaip sulėtintoj kino juostoj. Mano širdis daužėsi, kraujas virė, o venos tvinksėjo. Ji grakščiai apžiojo mano pirštus ir minkštu, šlapiu liežuviu pradėjo juos glamonėti, keliaudama pirmyn ir atgal, virš ir po, tarp ir prie. Pirštais jaučiau lygius, baltus merginos dantis, o visu likusių kūnu iš proto varantį saldumą.

Kai pabudau šalia manęs lėtai kvėpavo gražuolė Agotos nugara. Atsargiai paėmęs telefoną nuo palangės įamžinau keletą fragmentų. Būčiau galėjęs kiaurą dieną žiūrėti į tą nugarą.
Apsidairęs suvokiau, kad aš namie. Ši žinia buvo jau antras geras dalykas tądien. Nuslinkau į virtuvę gaminti kavos. Užkaitęs virdulį grįžau apsirengti. Mano atėjimas pažadino miegančiąją gražuolę:
– Eina šikt, koks pachmas, – tarė ji besisėsdama ir, regis, nesuprasdama, kur esanti.
– Nori kavos? – klausiu.
– Pieno yra?
– Aha.
– Tada noriu.
– Gerai, tu gulėk, aš atnešiu.
– Mhm, – numykė ji ir lyg medis, parblokštas audros, nuvirto į pagalvę.
Atnešęs puodelius su kava, prisėdau šalia susivėlusios ir antklode priekinį kūno nuogumą prisidengusios viešnios.
– Turi parūkyt? – paklausė ji, atsigėrusi porą gurkšnių kavos.
– Taigi tau pagirios, – klausiamai atsakiau aš.
– Na ir kas?
– Gerai, galim eit parūkyt, – tariau ramus.
– Tai gal malonėsi chalatą duot ar man eit nuogais papais? – drėbė ji ir pridūrė: – Beje, kur mes esam?
– Pas mane.
Daviau jai savo mėlyną aksominį chalatą ir nusivedžiau į balkoną. Lauke buvo giedra ir šilta. Danguje nė vieno debesies, tik saulės spinduliai per visą skliautą. Netoliese vangiai stiebėsi bažnyčios bokštai. Atsisėdom, prisidegėm cigaretes. Priešais mane nuostabus vaizdas – ant išraiškingo merginos veido krenta kontrastingas šoninis apšvietimas, ji užsikėlusi pėdas ant kėdės ir visa įsisukus į sodriai mėlyną chalatą, ilgi, tamsūs plaukai nerūpestingai krenta jai ant pečių, užkliūdami už rankovės galo, virš kurio grakšti plaštaka, tarp dviejų pirštų, laiko smilkstančią cigaretę. Merginos žvilgsnis įsmeigtas kažkur visai netoli, greičiausiai į raudoną „Marlboro“ peleninę arba mano zipą, gulintį šalia. Mano mama tokioj situacijoj pasakytų: „Nu tiesiog Manet!“ Ji visada įterpdavo dailininkų pavardžių, meno epochų arba paveikslų, kur tik rasdavo tam bent menkiausią pretekstą.
– Tu graži, – užtikrintai tariu.
Ji nuoširdžiai nusišypso ir atsako:
– Ačiū, žinau.
Jos įžūlumas mane stebina ir žavi tuo pačiu metu. Į tokį žmogų norisi žiūrėt, o tai viskas, ko reikia aktoriui.
– Kiek valandų? – lyg atsipeikėjus nuo savo minčių, klausia Agota.
– Nežinau, o tai svarbu?
– Nežinau.
– Gal nori eit papietaut? Spėju, kad pusryčiams jau per vėlu.
– Gal, bet aš neturiu pinigų, aš gi studentė.
– Beje, ką tu studijuoji? Taip ir nepasakei.
– Aktorinį.
– EL eM T A?
– Aha.
„Ir aš ten mokiausi“, – tariau sau mintyse. Džo* man mirktelėjo.
– Einam, aš vaišinu.
– Galima prieš tai į dušą?
– Jo.
Ji nuėjo tiesiai į dušą. Aš iš spintos ištraukiau žydrą rankšluostį, kad derėtų prie chalato, surinkau jos drabužius ir nuėjau dušo link. Lėtai pravėriau neužrakinamas vonios kambario duris. Agota stovėjo po dušo srove ir įžūliai žiūrėjo į mane. Žvilgsnis artikuliuotai tarė: „Ateik.“ Paleidau visus laikytus daiktus ant žemės, nusimoviau vienintelį mūvėtą drabužį, įlipau į vonią ir priartėjau prie jos kūno per mažiausią įmanomą atstumą. Minutėlei sustingom. Ji žvelgė tiesiai man į akis, labai labai giliai, tarsi norėtų kažką pasakyt, bet tikrai to nedarys. Tada savo rankomis paėmė manąsias, kairiąją uždėjo ant savo krūties, o du dešiniosios pirštus negodžiai apžiojo.
– Aš noriu tau pačiulpt, – netrukus tarė pašnibždom.
– Ne, – kirtau aš, nutraukdamas visą erotinę atmosferą.
– Kodėl? – lenkdamasi klausia ji.
– Agota, liaukis, mes vakar susipažinom, – atšaunu tvirtai ir sugriebiu ją už pečių.
Agota susmunka ant vonios dugno ir įsibėgėja verkimui. „Eik tu sau, aš einu iš čia“, – neapsikentusi taria Džo. „Palauk, pažiūrim, kas bus“, – sustabdau.
Agota verkia pasikūkčiodama.
– Kodėl verki? – klausiu atsisėdęs ant vonios krašto ir nerangiai uždėjęs delną jai ant peties.
– Liūdna moteris daro kvailystes! –­ iškošia ji pro ašaras.
– Dabar klausyk: tu nusiramini, nusiprausi po dušu, tada palauki, kol aš nusiprausiu ir mes einam į kinų restoraną pietų, gerai?
– Mhm, – palinksėjo ji.
Nuėjęs į savo kambarį girdėjau, kaip ji prausdamasi be antvangos žliumbia. „Ką darom?“ – klausia Džo. „Nieko, pažiūrim, kas bus“, – atsakau. Vaikštau iš kampo į kampą, atsisėdu ant palangės, pažiūriu pusiau įdomias nuotraukas telefone. Po penkiolikos minučių girdžiu, kaip girgždėdamos atsidaro vonios kambario durys, o žingsniai artėja prie mano kambario.
– Geriau? – klausiu.
– Geriau, geriau, aš tą bliaunančią kalę palikau duše, tikiuosi ji ten nudus, –­ be jokių juokavimo apraiškų išrėžė ką tik verkusi Agota.

Kaip ir buvo planuota nuėjome pavalgyti į kinų restoraną. Dievinu jų patiekalus. Užsisakiau jūros gėrybių sriubos, vištienos troškinio su juodaisiais grybais ir ryžių. Ką užsisakė kompanionė neužfiksavau, nes jau svajojau, kaip stemple stumsiu karštą vištieną, troškintą gardžiame rytietiškame padaže, su biriais, tobulai išvirtais ryžiais.
Agota atrodė susimąsčiusi.
– Kaip jautiesi? – klausiu.
– Nežinau.
– Pasipasakok, – padrąsinu.
– Mane kamuoja vienas žmogus.
– Kas toks?
– Vienas toks bičas, su kuriuo neva susitikinėju.
– Tai kas negerai?
– Jam pochuj, supranti? Aš kaip debilė iš paskos lakstau, o jis tik lesina mane dėmesio trupiniais. Nesuprantu, kai susitinkam, atrodo, viskas gerai, bendraujam ir fizinė trauka yra, bet... Nežinau... Kažkas ne taip. Tiek daug minčių. Aš visąlaik apie jį galvoju, negaliu sustot. Svarstau, rašyt, nerašyt, ką jis pagalvos. Jeigu parašysiu, pagalvos, kad kariuosi ant kaklo arba esu lengvai prieinama, jeigu ne – jis man visai nerašys ir mes greičiausiai nesusitiksim. O aš negaliu... Sėdžiu prie telefono, laukiu vis jo sms, kas dešimt minučių feisbuką tikrinuosi: „O gal parašė?“ Košmaras. Noriu, kad tai liautųsi. Tau taip būna?
– Ne. Manau, kad vienintelis žmogus, kuris gali tave nuskriausti, esi tu pats. Jeigu viduje esi stiprus, niekas tavo dvasios nepalauš. Tiesiog nereikia visko taip rimtai priimti, kaip žmonės yra linkę. Reikia visus savo gyvenimo įvykius traktuoti kaip eksperimentus. Kai nesuteiki dalykams tiek daug reikšmės, iškart lengviau pasidaro.
– Lengva tau šnekėt, kai nesi tokių dalykų patyręs. Čia kaip liga, kaip apsėdimas, tu tiesiog negali...
– Nuo visų ligų yra vaistų. Pavyzdžiui, nuo dvasinių negalavimų gelbėja muzika, ypač klasikinė, knygos, filmai, teatras, draugai, žolė.
– Nuo šitos ligos vaistų nėra.
– Tu pati nenori sau padėt. Jau vien žodis „nėra“ viską blokuoja.
– O tu turi merginą?
– Aš turiu save.
– Turi minty, savo dešinę ranką? –­ silpnai nusijuokia.
– Ne, tiesą sakant, dešinės rankos paslaugų man prireikia itin retai. Turiu minty, kad aš jaučiuosi pats sau pakankamas ir man nebūtina kažką turėti šalia savęs. Man apskritai nebūna taip, kad be kažko labai negalėčiau. Jeigu man patinka žmogus, aš aiškiai ir drąsiai išreiškiu savo poziciją, o jeigu nesulaukiu atsako, tiesiog nesureikšminu, nes žinau, kad visada atsiras moterų. Tačiau netgi ne tai esmė. Aš mėgstu bendraut, moku žavėtis ir labai dažnai žmonėse atrandu kažką gero, gražaus ir įdomaus, bet kadangi labai stipriai jaučiu laikinumą, niekada prie nieko neprisirišu. Man tiesiog neišeina. Vienintelis stabilus ir nuolatinis dalykas mano gyvenime esu aš pats ir man to pakanka. Prisirišimas prie kito žmogaus man reiškia nelaisvę. Kartais stebiu išėjusias pasivaikščioti šeimas – kaip nuobodu! Man atrodo, kad nieko nėra nuobodžiau, kaip turėti šeimą: žmoną, vaikų, šunį, bla bla bla. Nebelieka žmogaus. Tada būna mes, aš ir mano vaikas, aš ir mano sutuoktinis... Tokie žmonės pamiršta save ir savo asmenybės puoselėjimą, jiems paprasčiausiai niekam nelieka nei laiko, nei intereso. Užsivedžiau. Tu tęsk.
Atnešė garuojančius patiekalus.
– Mėgsti kiniečius? – klausiu į sriubą įkišęs šaukštą ir traukdamas gardžius kvapus į šnerves.
– Nežinau, niekada neragavau, – atsakė abejingai.
Valgėm tylėdami. Agota buvo susimąsčius ir leido suprasti, kad daugiau jos geriau nekliudyti. Pavalgę nuėjom į skirtingas puses. Daugiau jos nebemačiau.

* * *
Vienas režisierius yra pasakęs: „Kinas yra sapno rūšis.“ Aš, jį perfrazuodamas, drįstu teigti, kad realybė yra kino rūšis. Ši mintis mane dažniausiai aplanko darant pačius įprasčiausius ir kasdieniškiausius dalykus, tokius, kaip apsipirkinėjimas maisto prekių parduotuvėje, važiavimas viešuoju transportu, dantų valymasis, sėdėjimas kavinėj ir taip toliau.
Mane žavi, kaip kinematografiškai kartais kasdienybė „dėlioja daiktus“. Šiam žaidimui ji pasitelkia visus įmanomus komponentus: žmones, įvykius, judesius, pastatus, gatves, garsus, vėją, medžius, visus egzistuojančius daiktus ir t. t. Atrodo, kad paėmusi keletą jų dėlioja atsitiktine tvarka, varijuoja ir kitaip derina tarpusavy. Pavyzdžiui, vėją su medžių lapais arba žmogaus plaukais, debesis su daugiaaukščiais stikliniais pastatais, moterų drabužius su mieste kabančiais plakatais, galima vardyti ir vardyti.
Kartą ėjau Vinco Kudirkos aikšte ir pamačiau, kaip balandžiai lesa „The Prodigy“ dainos iš mano ausinių ritmu. Taktas į taktą. Iš nuostabos net stabtelėjau. Norėjau nufilmuoti tą vaizdą, namie primontuoti garsą ir parodyti draugams ar bendraminčiams, bet tada supratau, jog šitas momentas man per daug brangus, kad gadinčiau jį reprodukavimu. Vis vien atkartodamas to įspūdžio neperteiksiu, be to, žinau, kad tik palikdamas jį čia ir dabar niekada neužmiršiu.
Dar viena nuostabi dovana nuo kasdienybės buvo, kai ne per seniausiai važiavau į centrą pirmu gie autobusu. Kalvarijų turgaus stotelėje įlipo anatomijos prasme lygiai toks pats žmogus, kaip Walteris White’as iš serialo „Breaking Bad“. Jis buvo purvinais drabužiais ir tokiom pat panagėm, o nekultūringai atsikrenkštęs pakėlė skambantį telefoną ir tarė: „Alo… Nu priviet… Ja tak jiedu jiedu… Nu chuj znajit, skora, pa mojimu… Nu davai davai, karočia, uvidimsia.“ Tokiais atvejais aš dažniausiai pagalvoju: „Kad tu, žmogau, žinotum.“
Taip pat būna, kad šimtąjį kartą važiuoji tuo pačiu keliu, į tą pačią vietą, tą pačią valandą ir pagalvoji: „Taip dar niekada nebuvo. Ir daugiau niekada nebus. Niekada nebus taip, kad du tūkstančiai tryliktųjų metų, spalio šeštą dieną, dvylika trisdešimt penkios, prie Mindaugo „Maksimos“ šviesoforo aš pamatysiu šitą aukštą vyrą su ilgais garbanotais plaukais, besivedantį šokolado spalvos prancūzų buldogą.“ Ir taip yra su kiekviena gyvenimo sekunde.

* * *
Mano motina buvo išskirtinė moteris. Visų pirma, ji buvo labai graži –­ aukšta, laiba ir kupina visapusiško moteriškumo. Taip pat ji labai skaniai gamindavo valgyti. Dievinau jos patiekalus.
Prisimenu tuos šviesius ir šiltus šeštadieninius pusryčiavimus kartu. Dažniausiai ji paruošdavo ypatingų sumuštinių. Mama juos vadindavo „Šeštadienio sumuštinukais“. Tai buvo mažos itališkos duonelės riekės, užteptos plonu sluoksniu sviesto, ant kurio boluodavo plokšti mocarelos sūrio ovalai, pabarstyti rukolos lapeliais, saulėje džiovintų pomidorų gabaliukais ir baziliko prieskoniais. Nepaisant to, kad sumuštiniai būdavo be galo skanūs, jie dar ir gražiai atrodydavo, kaip ir visas pusryčių stalas.
Mama buvo tvarkos ir švaros apsėsta perfekcionistė. Ji mėgo daiktus dėlioti pagal dydžius ir spalvas. Tai buvo šiek tiek liguista ir mane kartais netgi truputį erzindavo. Jeigu kažką sujudindavau arba ne ten padėdavau, ji sakydavo: „Mažuti, pataisyk kilimuką, jis tiesiai turi gulėti“ arba „Zuikeli, kodėl balzamas padėtas prie dušo želės? Oranžinei netinka prie mėlynos būt, jai tinka prie geltonos stovėt.“ Tačiau aš niekada neleisdavau sau pykti ant mamos. Juk tai mama.
Šeštadieninis pusryčių stalas visada atrodydavo tobulai. Nė kiek neperdedu, tobulai. Per vidurį stovėdavo didelė lėkštė su keturiais „Šeštadienio sumuštinukais“, kurie būdavo sudėti vienodais atstumais vienas nuo kito. Iš šonų, simetriškai, garuodami stovėdavo puodeliai su silpna balta kava arba arbata su pienu ir medumi. Šalia lėkštės, puslankiu, būdavo išdėlioti pagalbiniai pusryčių instrumentai – dubenėlis su rudu cukrumi, druskinė, indas su pienu, arbatiniai šaukšteliai ir pan. Po pusryčių mama visada atnešdavo mažą lėkštutę, ant kurios lyg du maži paukščiukai tupėdavo saldainiai. Ir kiekvieną kartą vis kitokie. Būtina paminėti, kad mama turėjo daug skirtingų spalvų staltiesių bei skirtingų indų servizų, tad šiuos du „kompozicijos elementus“ ji derindavo tarpusavy. Kartais šeštadienio pusryčiai būdavo visiškai balti – balta staltiesė, balti puodeliai, baltos lėkštutės, balti saldainiai ir viskas būdavo balta. Labai dažnai valgydavom nuo subtilių, pastelinių spalvų paletės, kartais dominuodavo mėlyna, būdavo, kad pusryčiai skęsta šiltų spalvų dermėj. O kai geltoni indai atsidurdavo ant violetinės staltiesės arba motina naudodavo kitas kont­rastingas spalvas, visada pagalvodavau: „Mama kvailioja.“ Ji buvo tapytoja ir iliustratorė, ir tai tiesiog sunkte sunkėsi į kasdienį jos, ir kartu mano, gyvenimą. Tai buvo gražu.
Pusryčiaudami šiltai šnekučiuodavo­mės. Mama dažnai sakydavo: „Labai svar­bu smulkiai kramtyti. Ir kuo smulkiau, tuo geriau. Tada valgyk, ką tik nori ir kiek tik nori – niekada nesustorėsi. Kuo dar gerai smulkus kramtymas:
1. Geriau jauti skonį, gali tinkamai pasimėgauti maistu;
2. Ilgiau išlieki sotus;
3. Greičiau pasisotini;
4. Nestorėji“, – diktuodavo ji.
Aš nieko nesakydavau, tik ramiai šypsodavausi ir dėdavau į burną mažuosius kulinarinius mamos stebuklus.
Mama galvojo, kad ji viską žino geriausiai. Man ji buvo autoritetas, tad aš ir pats taip galvojau ir tebegalvoju iki šiol. Neužmiršiu, kaip ji mokydavo mane „išvaizdumo etikos“. Ji akcentuodavo, kad reikia visada gražiai atrodyti, t. y. praustis kiekvieną rytą, rūpintis savo figūra, oda bei plaukais, ir kvėpintis gerais, brangiais kvepalais. „Jeigu laikysiesi šių taisyklių, tau viskas gyvenime seksis, nes žmonės norės su tavimi dirbti ir bendrauti“, –­ prie pamokymų pridurdavo ji. Mama šių „taisyklių“ laikydavosi labai griežtai. Be viso to, savo gerovės vardan, ji rytais darydavo jogos pratimus. Pamenu, kartais grįždavau pusgirtis iš vakarėlio apie šeštą valandą ryto, o ji svetainėje ištiesus savo vyšninį jogos kilimėlį daro „Saulės pasveikinimą“.
– Mam, žmonių nejuokink, – per dantį patraukdavau aš.
– Kur tu čia žmones matai? – juokaudama atsiliepdavo mama.
– Gerai, einu miegot.
– Eik, pijoke, labanakt.
– Labos.
Taip, humoro jausmo ji taip pat nestokojo.
Iš spintos išsitraukiau didelę nepanaudotą mamos drobę. Supjausčiau ją į keturias dalis. Tapysiu.

* Džo – Flanno O’Brieno romano „Trečiasis policininkas“ pagrindinio veikėjo sielos vardas, su kuria jis kartais pasitardavo.