Šmėkla pakėlė liūdnas akis į vaikiną.

– Bijau, kad galiu tave prarasti.

– Tau nėra ko nerimauti, – ieškodamas tinkamų žodžių patikino Edvardas. – Ta mergina įsidarbino kavinėje, neseniai ištekėjo. Dažnai šypsosi. Ji laiminga.

– Vis dar ją myli?

– Juk tu buvai sukurta pagal ADOS atvaizdą, jeigu myliu ją, myliu ir tave. Be to, visą laiką lauki tik manęs, esi be galo graži, esi vizija, tad išliksi amžinai jauna. Tu – geriausia, kas man galėjo nutikti.

– Net ir... – Viltingai pažvelgė į jį.

– Taip, net jei esi netikra. – Edvardui pabučiavus šmėklą, ji užmetė raudonus vešlius plaukus jam ant veido. Jos kontūrai galutinai ištirpo blankioje stalinės lempos šviesoje.

///

 

Tikra kavinė, tikri mėlyni nagai – tikri tikros Ados mėlyni nagai, jis – kitapus staliuko, ir tai vienintelis spontaniškas jų pasimatymas.

– Žinai, mane kankina mintis, kad jeigu tave tą vakarą būčiau pakvietęs šokti, mano gyvenimas dabar būtų kitoks...

– Galim pašokti dabar, – raminančiai nusišypsojo Ada. – Manai, padės?

– Nelabai moku šokti... – Edvardas nusuko žvilgsnį. – Taip ir neišmokau per visą tą laiką.

Ada, apdovanojusi jį paprasta šypsena, pasakė dar kažką, tačiau vaikiną slegianti neviltis sugėrė  jos žodžius, kai jis prisiminė, kad namuose laukia šmėkla, Ados kopija. Laukia ir nerimauja dėl jo, o jis čia kalbasi, tarsi tarp jųdviejų nebūtų nieko nutikę. Kalbasi, tarsi nebūtų joje lyg kokioje kalkėje atsispaudusi trečioji ir su juo pasilikusi nuo pirmojo bučinio.

Jis privalėjo nebūti jautrus sau pačiam, nes kitaip būtų pasidavęs spaudimui nė nespėjęs suvokti, kad šis kelias svetimas, kad jo kambaryje gyvenanti šmėkla, – iliuzija, o jo veidas nuo tada kardinaliai pasikeitė. Savo išleistuvių vakarą pirmąkart pajuto, kad priešais jį – nuolat šaltu vandeniu šlakstomame tualeto veidrodyje sustingęs, amfetamino išlydytas smegenis dengiantis veidas, išplėštas iš dabarties.

O paskui nuo amfetamino trūkčiojantis kūnas, išsisukęs žandikaulis, raudonos dantenos, iki kraujo sukandžiotas liežuvis: sausas kaip dykuma, pilnas smėlio, kurį paliko išsprogdinti dopamino receptoriai. Jis yra smėlis. Jis – paplūdimys žiemą – nė vieno žmogaus. Sausumo pojūtis gerklėje. Toks viską nunešantis ir neapsakomai svetimas kaip kraujas burnoje, bandančioje kartoti maldos žodžius.

Tuomet, stebėdamas gatvės žibintą, svarstė, kad tas keistas šiurkštus apšvietimo stulpo paviršius keičiasi, tampa žmogišku, netikru tikrosios Ados pavidalo kontūru. O paskui suprato, kad apsišniojus bučiuoti stulpą – geriausia patirtis jo gyvenime.

///

 

Durų skambutis. Priešais – du kostiumus vilkintys vyrukai lyg karikatūros, pakibusios virš slenksčio.

– Sveiki, – tarė išsipūtęs veidas, išniręs iš languotų marškinių. – Ar tikite, kad virš šio racionaliojo pasaulio yra kitas, mistinis ir neapčiuopiamas pasaulis?

Edvardas dėbtelėjo į didelę mėsingą nosį.

– Žinoma. O jūs?

– Tam, kad pažintume anapusybę ir taip išsivaduotume iš visų šio pasaulio baimių, vadovaujamės knyga „Šokis su dvasiomis“, kurią iš anglų kalbos išvertė habilituota demonologijos daktarė Virginija Cibarauskaitė.

Prakaulus veidas įsiterpė:

– Nekreipkite dėmesio į kolegą. Mes paprasti žmonės, ieškantys bendraminčių.

– O ko jums iš manęs reikia?

Stambusis pasiteiravo:

– Gal norėtumėte įsigyti knygą „Virš“ ir taip paremti mūsų klestėjimą Lietuvoje?

Liesasis antrino:

– Taip pat galite paaukoti pirmajam pasaulyje tikram velniui, akredituotam tarptautinės komisijos, sudarytos iš pasaulinio lygio metafizikos ekspertų, išlaikyti.

– Pala, ką? Kokio velnio? – nesuprato.

– Valstybė jo atsisakė, nes vargšelis neturi nei tapatybės, nei pirštų atspaudų, tad mes išrūpinome jam vizą ir suteikėme prieglobstį.

Nustebęs Edvardas žengtelėjo jų link.

– Ar įmanoma jį pamatyti?

– Žinoma, rytoj užsukite šiuo adresu. – Stambusis nušvitusiu veidu įbruko kortelę su adresu. – Džiaugsimės gavę auką.

///

 

Gaubiamas rūsio prieblandos vežimėlyje sėdėjo keistas siluetas. Nei žmogus, nei žvėris. Veidas labiau priminė žmogų. Edvardas nespėjo suvokti, kas čia – vienas ar kitas vaiko bruožas, vyro, o gal senio. Veide tiek raukšlių, kad jos susiliejo į gana aiškų ornamentą. Geriau įsižiūrėjus atrodė, kad ta oda ne iš šio pasaulio, tad sveikindamasis akimirką luktelėjo, kol kvėpavimas pasidarys lygesnis. Daugiaveidė būtybė nerišliai murmėdama paklausė:

– Atėjai ieškoti tiesos?

– Tiesą pasakius, atėjau pažiūrėti į velnią, bet matau invalidą, – apimtas stiprios nuostabos, nerinkdamas žodžių pradėjo. – Nenorėčiau jūsų įžeisti, bet papasakokite, kaip velnias gali patekti į tokią beviltišką situaciją?

– Nemoku gyventi. Štai ir viskas, – pasigirdo iš tamsaus veido.

Edvardas pamanė, kad tik kada nors vėliau suvoks, kodėl nerimavo prieš atsidurdamas šito sudūlėjusio, sukritusio, vos judančio padaro akivaizdoje.

– Gerai, dabar su jumis sudarysiu kontraktą! Krauju pasirašysiu, jeigu jūs man padėsite...

– Nusiramink, – netikėtai atsistojęs pertraukė velnias. – Galiu matyti kiekvienos šmėklos akimis. Nereikia jokio kontrakto. Tau tiesiog reikia išmokti šokti.

– Ką? – sumykė šiurpo nukrėstas Edvardas. „Jis žino apie šmėklą, apie šokį, jis tikrai neapsimetinėja, vadinasi, jo išmintis absoliuti“. – Tada padėkite man, prašau. Aš parduosiu jums... – Didelis gumulas susikaupė gerklėje, skrandis įsitempė, jis negalėjo pratarti nė žodžio.

– Iš kur ištraukei, kad gali parduoti tai, kas tau nepriklauso?

– Jūsų žodžiai skamba kaip erezija, – suvebleno Edvardas. – Erezija prieš velniškumą. Dabar supratau, kad jūs – puolęs angelas. Vadinasi, jūsų prigimtis – gundyti, tad imkite mano sielą ir padėkite man gyventi!

Senis, išvertęs baltus akių obuolius, nervingai pratrūko:

– Kuo tu mane laikai, po velnių! Žinai ką? Tai tu atėjai manęs gundyti! Tu esi velnias, ne aš. Man užtenka. Aš kitoks! Bandau grįžti, bandau vėl būti angelu, nors suprantu, kad tai neįmanoma, todėl mano situacija tokia apgailėtina... Tad užsičiaupk ir klausykis: tu turi išmokti šokti! O dabar – laisvas. Auką palik budėtojui.

///

 

Edvardas susirietė į kamuoliuką, šmėkla prisėdo ant lovos krašto.

– Šiandien bandžiau įstoti į sektą. Nepriėmė.

– Gal ir gerai. O ką ten veiktum?

– Gal jie iš tikrųjų man padėtų suklijuoti gyvenimą. Ir apskritai aš noriu... – Sakinį nutraukė durų skambutis.

Inertiškai atrakino duris. Priešais sklandė baltas švytintis rutulys, sudarytas iš akių ir sparnų.

– Kas ten? – sukluso šmėkla, angelui per koridorių nėrus į vonios kambarį, Edvardas, lyg užhipnotizuotas, jį nusekė, vonios durys užsivėrė pačios. – Kas čia?

– Viskas gerai, čia mano draugas, jam reikia...

– Man reikia nusiprausti, – mandagus ir griežtas balsas sklido iš rutulio. – Prašome netrukdyti.

Švytintis akių ir sparnų gumulas nutūpė ant vonios krašto. Atsisuko čiaupas, į orą pakilęs vonios putų pakelis pats susipylė miltelius į vonią, vanduo maišėsi, kilo burbulai.

Griežtas, bet tuo pačiu ir paradoksaliai švelnus balsas tarė:

– Na, prisižaidei, Edvardai. Turėjau atšaukti atostogas ir tau pasirodyti. – Rutulys priešais jį išskleidė visus devynis sparnus. – Žiūrėk, kaip išsipurvinau, kol skubėjau.

– Kas tu?

– Edvardai, neklausinėk nesąmonių. Tuojau pat nuprausk sparnus.

Šis kempine švelniai braukė per rutulio plunksnas.

– Nagi, stipriau. – Trinant burbulų vis daugėjo, muilo putos pripildė vonią.

– Šaunuolis, – tarė būtybė. – O dabar sėskis į vonią.

Dideli sparnai atidžiai muilino visą vaikino kūną. Edvardas pajuto begalinę šilumą. Kol plunksnos trynė jam nugarą, kaupėsi ašaros, bet bandė kalbėti rišliai. 

– Viskas taip keista. Gyvenimas, žmonės, ir aš. Žiūriu į veidrodį, o ten – man nepažįstamas veidas, toks baltas, kad trūksta tik karsto jam įrėminti, kelių pusgirčių artimųjų, apsimetančių, kad verkia, ir motinos, tylios, bejausmės, vandeningom akim, valančios man iš burnos besiveržiančias išskyras. Supranti, vis bandau bėgti į darbą ir bėgu, bet jei kai netyčia neužimu proto – viskas. Atsiduriu tarp žemės ir dangaus. Įsimylėjau šmėklą...

Sužiurus visoms nesuskaičiuojamoms rutulio akims, jį apakino šviesos srautas.

Atsklido švelnus šnabždesys:

– Edvardai, viskas paprasčiau, nei atrodo. Amfetaminas išsprogdino tau smegenis, ir dabar jokia patirtis nebeatrodo kaip patirtis. Tai, ką galėtum pasiekti natūraliai, jau nebeveikia taip gerai, kaip veikė tavo tėvams, seneliams, proseneliams. Negalėdamas verkti, patirti net menkiausio katarsio, lioveisi kasdien praustis.. Ryte ir vakare valytis dantis. Bijai žiūrėti į veidrodį, bijai vėl pamatyti save – išsprogdintą malonumų, sudirgintą, bejausmį. Ant kambario sienų iškabinėk veidrodžius ir pamatysi, kaip viskas pasikeis. Padėsiu. Nori?

– Norėčiau.

– Atidarykite duris, girdit?! – šūktelėjo šmėkla. – Atidarykite, girdit, mums reikia pasišnekėti!

Užraktas pats spragtelėjo ir šmėkla įėjo į vonią. Užputojęs kūno kontūras, burbulai skraidė ore, rožinių putų masyvai po truputį tirpo tyliai šnypšdami.

– Čia nieko nėra. – Pažvelgė į Edvardą. – Tu sapnuoji, ar ne?

///

 

Ados šmėkla nubudo. Visame kambaryje ant sienų kabojo įvairių formų veidrodžiai. Spindesys apakino šmėklą ir ji prisimerkė.

Edvardas tyliai rūkė prie lango.

– Pirmą kartą mačiau tave miegančią.

– Vadinasi, sapnavau? Taip. Vonia, koridorius, kažkokia būtybė...

– Gali daugiau nebepasakoti, abu sapnavome tą patį sapną.

– Mes pirmą kartą sapnavome tą patį sapną, Edvardai? O dabar pakliuvome į dar vieną?

– Nemanau, kad visa tai sapnas. – Jis mostelėjo ore delnu. – Pasižiūrėk į visus šiuos veidrodžius. Nė viename iš jų nėra tavo atspindžio.

Dvidešimt veidrodžių, žibančių ant sienų, dvidešimt bekraujų, išblyškusių Edvardo veidų, dvidešimt sulysusių kūnų, keturiasdešimt vos gyvų akių. Ir ji nematė nė vieno savo atspindžio. Nieko. Daugiau nieko ir nėra, tik dvidešimt bekraujų atspindžių.

– Tu bijai, Edvardai. – Šmėkla jam ant peties uždėjo ranką. – Bijai gyventi, nes esi žmogus.

– Tu irgi bijai. Nors neturi kūno.

– Turiu kūną, tokį patį, kaip ir tavo sapnuose. Įsivaizduok mane dabar. – Šmėkla stvėrė jį už rankos. Edvardas apkabino jos permatomą liemenį, jų kūnai susiglaudė. – Atsipalaiduok, tau nereikia galvoti. O dabar mes šoksime, šoksime, kol išmoksi.

– Tu moki šokti? – Edvardas, vis dar nustebęs, bemaž įsižeidė. – Niekada nesakei, kad moki!

Šmėkla tik dar labiau jį prisispaudė.

– Atleisk. Atėjau čia tavęs to išmokyti.

– Bet, Ada... – nusiraminęs toliau klausinėjo. – Kodėl dabar?

– Nes ilgai galvojau, kur dingsta mirusių žmonių baimės. Ilgai bijojau, kad dingsiu ten pat. Ten pat – tai vieta, kurios net įsivaizduoti negaliu.

– Na, o dabar, ką? Gali?

– Nežinau, bet pirmą kartą dėl tavęs išsigandau. Nagi. – Ji įjungė radiją, skambėjo klasikinė muzika. – Negalvok ir judėk, nagi šokam! – Jie pradėjo linguoti.

Po gero pusvalandžio, Edvardui laisvai šokant, ji nusišypsojo, vaikinas matė jos vis labiau blunkančius kontūrus.

– Bet ką tu sugalvojai? Aš myliu tave, myliu tave, Ada, girdi?

Jos šypsena nyko kartu su susmukusiu kūnu, kuris plūdo krauju, tirštu, rožėmis kvepiančiu krauju ir užliejo visas grindis, šmėklos kontūrai po truputį dilo, kol visiškai paskendo raudoname, tirštame klane. Kraujas garavo, o Edvardas visuose dvidešimtyje veidrodžių stebėjo savo paraudusius skruostus. Priešais jį – keturiasdešimt rausvų skruostų. Edvardas išsitiesė, pirmą kartą per tiek laiko plačiai nusišypsojo. Beveik tokia pačia šypsena, kokia nuolatos šypsojosi šmėkla, jiems būnant kartu.

 

 

 

Dominykas Matulionis – 25-erių. Studijuoja teatro ir renginių režisūrą Klaipėdoje. Kasdien kovoja su šmėklomis. Dėl šio varginančio darbo leidžia sau neskaičiuoti desertų.