Javier Marías. Neįkainojama paslauga

Javieras Maríasas gimė 1951 m., vienas žinomiausių Ispanijos rašytojų, eseistas, vertėjas, Ispanijos karališkosios akademijos narys. Pirmą knygą išleido būdamas 17-os, apsakymą „Moterims miegant“, patekusį į tą knygą, – 14-os, o pirmąjį romaną „Los dominios del lobo“ („Vilko valdos“) – taip pat 17-os. Išleidęs kelias knygas kūrybą atidėjo keleriems metams ir vieną po kito išvertė keliolika mėgstamiausių Anglijos rašytojų kūrinių prisipažindamas, kad vertimas – geriausias būdas mokytis rašyti, kad daugiausia išmoko versdamas Hardy, Yeatsą, Conradą, Nabokovą, Faulknerį, Updike’ą, Salingerį, Laurence’ą Sterne’ą bei daugelį kitų ir perėmė kai kurias jų menines raiškos priemones. „Man nepatinka nūnai taip mėgstami žurnalistinio pobūdžio romanai. Kai knyga ar filmas grindžiamas kokia nors gera kasdienybės tema, pasiskolinta iš žiniasklaidos, tarkime, žmogžudyste, pilietiniu karu, Ispanijos didžiausia nelaime, visi ploja, bet ploti lengva. Niekas nedrįs to smerkti. Pasak žmonių, romanai praplečia akiratį. Galbūt. Bet, mano nuomone, jie veikiau padeda suvokti tai, ko žmogus tariasi nežinąs. Tai suvoki skaitydamas Proustą, vieną grėsmingiausių pasaulinės literatūros autorių. Jis pasakoja kraupius dalykus, bet taip meistriškai, kad nejučia prisipažįsti apie tai jau ne kartą mąstęs.“

Beje, pokalbis su J. Maríasu („Šiandien visi nori būti aukomis“) spausdintas „Literatūroje ir mene“ (2018 m. Nr. 17)

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys


Mano vaikystės draugas Kustardojus kasdien vis labiau kvankteli, ir nė kiek neabejoju anksčiau ar vėliau sulauks liūdno galo. Kai ėmiau jam guostis, kad turiu didelių nemalonumų – mane ir mano artimuosius įžūliai persekioja vienas įtakingiausių miesto žmonių, toks verslininkas Chauraldė, jis nieko gudresnio nesugalvojo, tik pertraukė mane ir pasakė: „Gana. Ši istorija man visai neįdomi, esu girdėjęs ir baisesnių, ir gražesnių. Bet pažįstu vieną žmogų, kuris galėtų tau padėti. Rytoj supažindinsiu su juo, pasikliauk manimi. Jeigu jis įsikiš, niekas tavęs nesivaikys ir nepersekios.“

Rytojaus dieną susitikome toje pačioje vietoje, viename iš Madrido „Hotel Palace“ barų. Visi jie paprastai knibžda žmonių, sudarančių svarbius sandorius, aptariančių slaptus sandėrius ir strategijas, tad čia niekas neturi nei laiko, nei noro klausytis, kas kalbama prie gretimo staliuko, juo labiau kad labai greitai sklinda gandai. Kai atėjome, minėtasis žmogus jau laukė mūsų. Kustardojus nieko man nepasakojo apie jį – labai būdingas bruožas! – tačiau, turėdamas omeny gausybę įvairiausių jo pažinčių, tikėjausi, kad tai bus koks nors įtakingas Chauraldės kolega, galintis jį paveikti.

Vyriškis sėdėjo prie šešiaviečio staliuko, nors buvome trise, šalia į krėslą pasidėjęs šarvuotą lagaminėlį. Vilkėjo eilute, ryšėjo geltonu, paukščiukais išmargintu kaklaraiščiu, atrodė kaip nuobodžiaujantis turtuolis, spindinčiu aukščiausios kokybės švarku ir kelnėmis. Kustardojus pristatė jį man kaip poną Garajų, bet, galimas daiktas, tai buvo nei tikra pavardė, nei įprastas slapyvardis. Kokių keturiasdešimties metų, pliktelėjęs, o kad plaukų atrodytų daugiau, išsiplovęs juos tam tikru šampūnu, man regis, kaip sakoma, teikiančiu purumo. Nešiojo akinius skaidriais rėmais, mums kalbantis jie tolydžio tingiai šliaužė žemyn, lyg ienelės būtų buvusios per trumpos ir gerai neužsikabinusios už ausų, o gal nosis buvo kalta, tokia priplota, netinkama kam nors išlaikyti, lyg dailininkas, piešęs jo portretą, būtų pamiršęs ją užbaigti, gal todėl ir kaklaraištis buvo toks ryškus, savotiškas masalas svetimai akiai atitraukti nuo nevykusios nosies.

Sulaikyti jų nesisekė, todėl retkarčiais vyriškis smiliumi pastumdavo akinius aukštyn, kartais net tada, kai jie būdavo vietoje. Tiesiog iš įpročio.

– Ką gi, pasakok jam, – pasakė man Kustardojus, pristatęs mane vyriškiui ir užsakęs gėrimų. – Aš jau girdėjau tą istoriją, geriau eisiu pasižvalgyti po viešbutį, kas nauja. Tuoj grįšiu.

Jis nuėjo, mačiau, kaip žingsniuoja parduotuvių link. Likau akis į akį su ponu Garajumi, kuris akimirką pasidėjo ant staliuko savo šarvuotą lagaminėlį, mikliai atvožė jį šešiais judesiais (mikliai, bet šešiais, lagaminėlis buvo užrakintas keliomis spynomis) ir išsiėmė tik vieną baltą popieriaus lapą, lyg ketindamas užsirašinėti. Lagaminėlį kuo skubiau užrakino – šešiais judesiais.

– Ką gi, prašom, – pasakė. – Bet iš pradžių, kaip paprastai prieš imdamasis darbo, užduosiu jums klausimą. Ar jūs visiškai tikras, kad nėra kitos išeities?

Jis kalbėjo kone dalykišku tonu, beveik iškilmingai.

– Kitos išeities? – nustebau. – Ką turite omeny? Kokią išeitį? Kustardojus man pasakė, kad jūs esate tas žmogus, kuris neregint ras išeitį...

– Tarkime, kad tai visiškai įmanoma, – pertraukė mane ponas Garajus, – aš dar nepasakiau savo žodžio. Todėl visų pirma klausiu jūsų to, ko paprastai klausiu visų pirma: ar jūs tikrai norite pašalinti savo priešą, varžovą ar dar nežinia ką? Ar jūs tikrai manote, kad nėra kitos išeities? Kad neįmanoma pabandyti ką nors tokio paprastesnio: pagąsdinti, kurį laiką pabauginti, pagrobti vieną jo artimųjų? Nes, jeigu ketintumėte griebtis ko nors paprastesnio, būtų geriau ilgai nelaukti ir, savaime suprantama, tam paieškoti kito žmogaus: aš tvarkau tik galutinius reikalus. Nieko nemušu, neskambinu telefonu, negrobiu žmonių, tai ne mano darbas, suprantate? Ir sutinku atlikti užsakymą tik tuo atveju, jei užsakovas neranda kitos išeities, tvirtai tuo įsitikinęs. Maža to: nors ir esu vykdytojas, prieš sutikdamas visada stengiuosi atkalbėti klientą, kad ir pats sau kenkdamas. Žodžiu, tokia yra tvarka: jeigu jūs tvirtai įsitikinęs, dėstykite. Aš klausysiuos. Pabandysiu dar kartą jus perkalbėti ir ieškoti paprastesnės išeities. Tik tada sutiksiu atlikti jūsų užsakymą, jei nesugebėsiu jūsų perkalbėti, jei man tiks jūsų sąlygos, jei pamatysiu, kad darbą atlikti palyginti lengva. Tačiau visų pirma noriu pamatyti jūsų ryžtą, kitaip sakant, jūsų neviltį. Jei nesate tvirtai pasiryžęs ar visiškai puolęs į neviltį, neverta nė gaišti laiko ir pasakoti savo istorijos. Nežinau, ar teisingai mane suprantate: aš nesistengsiu skatinti jūsų užmačios, priešingai, bandysiu perkalbėti. Jūs turite mane įtikinti, ir jeigu nesate tvirtai tam pasiryžęs, tuščias daiktas, niekados manęs neįtikinsite. Nežinau, ar supratote, ką norėjau pasakyti.

Laimė, ponas Garajus kalbėjo labai greitai, neleisdamas įsiterpti, ir labai aiškiai išdėstė savo darbo specifiką.

Kai jis baigė savo paskaitą, sėdėjau apstulbęs ne ką mažiau nei iš pradžių, kai pradėjo aiškinti ir pagaliau atskleidė, su kokiu žmogumi mane supažindino Kustardojus. „Jis kuoktelėjo, – tariau sau. – Kaip jis galėjo pagalvoti, kad noriu nužudyti Chauraldę už visas tas niekšybes, kurių man pridarė.“ Bet mane apėmė dar didesnė baimė, kai pagalvojau: „Kuo dabar tapo Kustardojus? Kaip pasikeitė jo mąstysena, su kokiais žmonėmis jis ėmė bendrauti, jeigu nieko kita nesugalvojo, kaip suvesti su samdomu žudiku, kad šis išspręstų mano bėdas – vienu atokvėpiu, tą pačią dieną, lyg, jo manymu, būtų labai paprasta susidoroti su tokiais žmonėmis.“

– Ar supratote? – nekantraudamas paklausė Garajus ir vėl pasitaisė akinius, šįkart jam bekalbant iš tikrųjų nuslinkusius ant netikusios nosies galiuko.

Dirstelėjau į duris, pro kurias išėjo Kustardojus, tikėdamasis, kad jis grįš, nors iš tikrųjų ir nesitikėjau: čia, „Hotel Palace“ rūmuose, tikriausiai sutiko kokį ar kokią pažįstamą, ko gero, sėdi kur nors bare su martinio taure rankoje.

– Matot, – pagaliau atsakiau ponui Garajui, – man rodos, atsitiko apgailėtina klaida. Niekada man nebuvo dingtelėjusi mintis taip spręsti savo bėdas, pone Garajau, jei teisingai jus supratau. Žinoma, Kustordajus neteisingai mane suprato arba pernelyg sureikšmino mano nusiskundimą. Neįsivaizduoju, kaip jis galėjo pagalvoti... Labai apgailestauju, pone, kad turėjote ateiti visai be reikalo. Tiesą pasakius, man sunku jį suprasti. Žinot, kasdien jis atrodo vis labiau pakvaišęs...

Garajus vėl atvožė savo lagaminėlį, įsidėjo išimtą popieriaus lakštą. Ištraukė laikraštį ir numetė ant tuščio krėslo prie šešiaviečio staliuko. Gal norėjo laimėti laiko bandydamas nuslėpti nuostabą.

– Supratau, – ramiai atsakė ir caktelėjo liežuviu, lyg reikšdamas apmaudą, o gal tik nepasitenkinimą. Patylėjęs pridūrė: – Taip, kasdien atrodo vis labiau pakvaišęs. Paklausykit. Šiaip ar taip, nieko baisaus, kad sugaišau laiką, turiu čia susitikti su vienu žmogumi po... – jis dirstelėjo į laikrodį, prisegtą ant dešinės rankos riešo, ko gero, buvo kairys, – ...po trisdešimt penkių minučių, paskaitysiu laikraštį belaukdamas, – ir viena akimi žvilgtelėjo į laikraštį. – Svarbu visai kas kita, tikriausiai suprantat.

Nubraukęs nuo blizgančio švarko keletą įsivaizduojamų dulkelyčių įdėmiai sužiuro į mane pro akinių stiklus tokiais skaidriais aptaisais, kad jie atrodė lyg stikliniai. Pasijutau nejaukiai nuo to blausaus žvilgsnio, nuo drumstų akių beblakstieniais vokais.

– Kas čia baisaus? – paklausiau daug tyliau, nei tikėjausi. Krenkštelėjęs garsiau pridūriau: – Patikėkite, labai dėl to apgailestauju.

– Nė kiek neabejoju, – atsakė jis. – Bet nuo to ne lengviau mums abiem, – patylėjo, bet, man tylint, pridūrė: – Matau, kad jūs nesuprantate padėties arba apsimetate, taigi paaiškinsiu. Dabar jūs žinote – ir visai be reikalo, – kuo aš verčiuosi. Esu jums sakęs, kad ne visada imuosi man siūlomų užsakymų. Kai kas nors užsimano pašalinti priešą arba vieną iš tėvų, arba varžovą, arba vyrą, arba žmoną, arba kokį verslo konkurentą, kaip sakiau, pirmiausia bandau jį perkalbėti. Suprantat, aš ne iš tų, kurie stengiasi žūtbūt gauti užsakymų. Aš ne iš tų, kurie nesuvokia, ką daro, arba kuriems nusispjaut į tai, ką jie daro. Aišku, nelaikau savęs kaltesniu už kitus, kurie vykdo mano nurodymus ar įsako man juos vykdyti. Esu tiesiog vykdytojas, vykdau tai, ko pageidauja užsakovas, ir mano sąžinė rami. Bet nesu pastumdėlis, suprantat, su manimi nedera žaisti. Nemėgstu juokų, nemėgstu neryžtingų, keičiančių nuomonę, nes tokių žmonių elgesys man pavojingas. Tiek prieš užsakymo vykdymą, tiek po, tiek jį vykdant. Mano užsakovas turi būti tikras savimi, toks tikras, kad mano argumentai neišmuštų jo iš vėžių. Mano užsakovas turi būti tvirtai įsitikinęs, kad, pritardamas jam ar nusileisdamas, darau jam neįkainojamą paslaugą. Jis turi būti man dėkingas, turi laikyti mane savo išgelbėtoju.

– Bet jums dosniai atsilyginama, – neištvėriau neįsiterpęs (nelabai patikėjau jo žodžiais apie „paslaugą“).

Ponas Garajus, matyt, suprato, ką turiu omeny, ir beregint atsakė:

– Ir tai jie turi laikyti neįkainojama paslauga. Aš darau jiems neįkainojamą paslaugą sutikdamas imti jų pinigus ir atlikti užsakymą. Man daug nereikia, gyvenu gerai. Ne prabangiai, bet gerai. Neturiu didelių poreikių, tokių, kokių turi vedusieji, ir man daug nereikia, o žmonės šiais laikais tapo labai gobšūs, jiems nieko negana, nieko nėra per daug, trokšta vis daugiau ir daugiau. Man užtenka to, ką turiu, – jis nutilo susivokęs, kad mano žodžiai nukreipė jį nuo tos keblios padėties, į kurią, pasak jo, netikėtai įkliuvome abu. – Apskritai, – pridūrė atgalia ranka švelniai braukdamas per geltoną kaklaraištį nuo mazgo iki apačios, – apie mano verslą žino tik užsakovai arba tie, kurie ketino bendradarbiauti su manimi, tie, kuriems reikėjo mano paslaugos ir kurie man dėkingi iki gyvenimo pabaigos. Tie žmonės, kurie nebandys kaišioti liežuvio ar kaip nors man kenkti, suprantat?

Pamažu pradėjau suprasti. O gal supratau iš karto, pačią pirmąją akimirką, bet nenorėjau prisipažinti tardamasis apsirikęs. Jeigu tokia problema, bus nelengva ją išspręsti, dingtelėjo baugšti mintis.

– Bet jūs ne visada imatės užsakymo, – pasakiau. – Tai yra pasitaiko žmonių, kurie, jums pasikalbėjus su jais taip pat atvirai kaip su manimi ar net dar nuoširdžiau, atsisako ankstesnės minties arba todėl, kad nėra tvirtai įsitikinę užsakymo būtinybe, arba jūs sugebate juos perkalbėti, ar ne? Tie žmonės taip pat žino, kuo jūs verčiatės, ir vis dėlto jie nesusisaisto su jumis jokiais santykiais. Jūs klausotės?

Garajus toliau glostė kaklaraištį, tik dabar apatinę dalį, nematomą po švarku. Man nepatiko tas glostymas, lyginimas atgalia ranka, matyt, ir užsakymus atlieka taip pat kruopščiai, ko gero, jis – vienas tų žmonių, kurie apskaičiuoja kiekvieną smulkmeną, laikosi visų atsargumo priemonių ir nepalieka jokių pėdsakų, į viską atsižvelgia ir niekada nerizikuoja. O kaip su juo susipažino Kustardojus? Tikriausiai buvo užsakovas, staiga dingtelėjo baisi mintis, nebuvau apie tai pagalvojęs. Gal Garajui pavyko jį perkalbėti, ir mano vaikystės draugo sąžinės neslegia žmogžudystė, tik kėslas, duok Dieve, kad taip būtų buvę.

– Taip, klausausi, – atsiliepė ponas Garajus. – Tačiau jūsų atvejis visiškai kitoks, ir štai čia susiduriame su nedidele problemėle. Lengviau atsikvėpiau šįsyk išgirdęs, kad tai „nedidelė problemėlė“. – Matot, tie žmonės, kurių užsakymų nepriėmiau, susisiekė su manimi norėdami, kad ką nors pašalinčiau iš jų gyvenimo. Žmogus, užmezgęs ryšį su totalizatoriumi (dabar mes taip vadinami, madingas žodelis, juk žinot, kaip ten viskas vyksta), – ir nors sandėris nebuvo sudarytas, nors niekas nenumirė, – žino kai ką labai svarbaus: visada gali persigalvoti ir grįžti prie ankstesnio sumanymo. Žmogus, užmezgęs su manimi ryšį, žino, kad gali vėl bet kada susisiekti. Mano, kad galbūt sumanymas dar ne visai subrendęs, kad galbūt dar reikia apsiprasti su ta mintimi, susigyventi su ja, kol pagaliau ji atrodysianti visiškai priimtina, pakenčiama, kad vėliau būtų galima gyventi ramia sąžine. Mano, jog artimiausiu laiku prireiks mano pagalbos, kai teks susidoroti su priešu arba varžovu. Atėjęs pas mane žmogus niekada neatmeta minties grįžti, ir todėl nė kiek nesibaiminu net ir tuo atveju, jei vėliau, kaip jūs sakote, jie nesusisaisto su manimi jokiais santykiais. Jūsų atvejis visiškai kitoks. Jūs niekada neketinote ko nors pašalinti iš gyvenimo, tiesiog įvyko nesusipratimas, rimtas, tiesiog nesuvokiamas, neatleistina Kustardojaus žioplystė, aš jį pagąsdinsiu, jis man pašokinės, nors iš dalies ir aš kaltas. Klausykit, jūs turbūt piktinatės manimi, o nesipiktinate savimi, kaip nesipiktina tie, kurie savo iniciatyva susipažįsta su manimi norėdami prašyti neįkainojamos paslaugos. Tokie, tarkime, negalėtų manęs smerkti drauge nesmerkdami savęs. O jums, priešingai, niekas netrukdo manęs smerkti, piktintis manimi ir mano gyvenimo būdu. Tiesą pasakius, piktinatės, manote, kad nematau? Juk jūs ne žudikas, net neketinote nieko žudyti kaip visi kiti mano užsakovai. Net neketinote su manimi susipažinti, nors ir turite keblumų, nors kai kas jums ir labai kenkia.

Nudelbiau akis. Mane dirgino jo akiniai, vokai išslinkusiomis blakstienomis, bet labiausiai slėgė kvaila mintis, kad, nukreipus nuo jo žvilgsnį, jis, ko gero, pagalvos, jog neketinu įsidėmėti jo veido nei slapyvardžio: Garajus – tai arba futbolininko pavardė, arba miestelio, o gal laivo pavadinimas, – nei įskųsti jo, nei kam nors pasakoti apie jį.

– Ką gi mums daryti? – paklausiau.

Dabar ir aš, nors ir neketinęs kreiptis į jį su kokiu nors užsakymu, jau žiūrėjau į jį, kaip į žmogų, kuriam turiu būti iš anksto dėkingas už neįkainojamą paslaugą, už tai, kad jis vienintelis gali rasti išeitį. Nieko kita netroškau, tik nebematyti jo, dingti jam iš akių ir atminties. Laukiau atsakymo, bet, prisipažįstu, tikėjausi paties blogiausio atsakymo, kokio baiminasi baugštūs, lengvai įbauginami žmonės, pesimistai ir fatalistai. Nieku gyvu nesitikėjau tokio atsakymo: „Labai gaila, bet atliksiu tą darbą savo iniciatyva, be jokio užsakymo ir atlyginimo, ar veikiau pareikalausiu atlyginimo iš to mulkio Kustardojaus.“ Ne, tokio atsakymo tikrai nesitikėjau.

Jis dirstelėjo į laikrodį ant dešinės rankos riešo, dievaž, kairys.

– Nieko, – atsakė. – O ką gi mums daryti? Aš jau viską pasakiau, išdėsčiau mūsų reikalą, tuščią ir kvailą, kurį mums užkrovė ant galvos tas mulkis Kustardojus. Jei dabar jį pamatysite, pasakykite jam, kad negrįžtų prie šio stalo, kad vakare man paskambintų mobiliuoju, pasakykit, dabar nenoriu jo matyti. Man regis, jūs puikiai supratote, kokia bėda mus užgriuvo. Ir ką gi mums daryti? Sakiau, kad esu tik ginklas. O ginklas pats nešauna, neturi valios, nesprendžia, ar šauti jam, ar ne. Pasikliauju jūsų nuovoka ir blaiviu protu, ir tiek. O dabar turiu susitikti su kitu žmogumi, jis gali ateiti anksčiau, būtų geriau, kad nesusidurtumėte, juo labiau kad žinote, ko jam reikia. Kai tik dingsite iš mano akių, beregint mane pamiršite, gerai? Nemanau, kad mudviem kada nors teks susitikti.

Sulig tais žodžiais atsistojo, paėmė nuo krėslo mano paltą ir metė man ant rankos. Ketinau atsiskaityti, bet pagalvojau, kad gali supykti, jei dar užtruksiu kviesdamas padavėją ir laukdamas grąžos, tikriausiai nori, kad kuo greičiau nešdinčiausi, kad jam vieni niekai užmokėti už butelį kokakolos. Ne švaistūnas, kaip pats pasisakė, ir ne šykštuolis, pagalvojau.

– Nesirūpinkit, – atsakiau.

Buvau beatkišąs ranką atsisveikinti, bet jis nusisuko ir atskleidė laikraštį. Jau buvo atsisveikinęs.

– Ir dėkui, – pridūriau, bet ponas Garajus neatsisuko.

Išėjau iš baro neatsigręždamas, apsižvalgiau po koridorius, ar nepastebėsiu kur Kustardojaus, taip pat norėjau su juo šnektelėti. Niekur nepastebėjau. Kyštelėjau galvą į kitus viešbučio barus, restoranus. Žmonės gurkšnojo aperityvus, buvo pusė antros. Į pirmąjį barą nedrįsau grįžti, nors gal mano prašapėlis vaikystės draugas spėjo grįžti, kol jo ieškojau, įsmuko pro kitas duris, gal prasilenkėme. Tiek to, susisieksiu vėliau, nedera erzinti Garajaus, juk pasakė, kad nenori manęs matyti. Tad išėjau pro didžiąsias duris, nusileidau laiptais į gatvę ir pasukau į kairę, kur stovėjo taksi. Jau buvau beatidarąs dureles, bet netikėtai už kelių žingsnių pamačiau profiliu, bet labai aiškiai, pasišiaušusiais žilais plaukais, mažytėmis grėsmingomis akimis verslininką Chauraldę, skubiai lipantį rūmų laiptais ir dingstantį viduje. Dirstelėjau į laikrodį.

Buvo prabėgusios trisdešimt penkios minutės nuo to laiko, kai Garajus, pirmąsyk žvilgtelėjęs į savo laikrodį, pasakė: „Turiu čia susitikti su vienu žmogumi po trisdešimt penkių minučių, paskaitysiu laikraštį belaukdamas.“

– Važiuojat ar nevažiuojat? – nekantraudamas paklausė taksi vairuotojas.

– Važiuoju, atsiprašau, – atsakiau ir įsėdau į automobilį.

Prabėgo daugiau sekundžių, nei derėjo, nes vėl išgirdau jį klausiant:

– Kur?

„Negali būti, – dingtelėjo mintis. – Daug kas susitinka rūmuose, ten visada apstu pažįstamų žmonių, įtakingų, sudarančių sandėrius ir ruošiančių strategijas, pats savo akimis esu ne kartą matęs Chauraldę. Negali būti, tikrai negali būti, nieku gyvu.“ Bet vis dėlto negalėjau nuvyti tos minties prieš pasakydamas taksi vairuotojui adresą, negalėjau negalvoti, gal stropiajam ponui Garajui pagaliau pasitaikė puiki proga nepalikti pėdsakų, nepaisyti jokių pavojų, gal pagaliau ginklas paklius į tinkamas rankas ir kas nors nukreips jį į mane, ir tuomet, priešingai, nei tikėjausi, susitiksime dar kartą. Ir nieko kita negalėjau sau patarti, tik bandžiau griebtis jo siūlytos, taip karštai pirštos priemonės – žūtbūt atsisakyti tos minties.


Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

Javier Marías. „Un inmenso favor“