Dažnas pokalbis su tyliu vyru

Sena ruda višta ir senas mėlynas dangus,
Tarp jų mes gyvename ir mirštame –
Sulūžęs vežimas ant kalvos.

Regis, jūros akivaizdoj, būtume
Išdžiovinę tinklus ir sulopę bures
Ir kalbėję apie tai, kas niekad nesibaigia,

Apie nepraeinančią audrą valios,
Vienos ar daugelio, apie vėją,
Apie begalę reikšmių lapuose,

Iš kurių teliko viena, šnaranti pakraigėj,
Ta audra – tai kelrodis į sodžių,
Grandinė tarp žalsmelsvės vištos ir dangaus

Ir rato, kurs lūžo vežimui riedant.
Pakraigėj girdėti ne balsas.
Ir ne kalbą mes girdim

Šiame pokalby, bet daiktų
Garsą ir judesį: kitas vyras,
Žalsvai melsva pabaisa, vaikščiojanti aplinkui.

 

10 valandos nusivylimas

Namuose vaidenasi
Baltos pižamos.
Nė vienos žalios,
Ar violetinės su žaliais apskritimais,
Ar žalios su geltonais apskritimais,
Ar geltonos su mėlynais apskritimais.
Nėra nė vienos keistos,
Su nėriniuotom kojinėm
Ir karolių juostelėm.
Žmonės nesapnuos
Babuinų ar pakrančių sraigių.
Tik senas jūreivis, kažkur
Girtas užmigęs su auliniais,
Gaudo tigrus
Raudonose dausose.

 

Tatuiruotė

Šviesa yra lyg voras.
Ji ropoja vandens paviršiumi.
Ji ropoja sniego briaunomis.
Ji ropoja po tavo akių vokais.
Ir mezga ten savo tinklus –
Du tinklus.

Tavo akių tinklai
Pritvirtinti
Prie tavojo kūno ir kaulų
Lyg prie gegnių ar žolės.

Tavo akių gijos
Vandens paviršiuje
Ir sniego briaunose.

 

Namai buvo tylūs, ir pasaulis buvo ramus

Namai buvo tylūs, ir pasaulis buvo ramus.
Skaitytojas tapo knyga; o vasaros naktis

Buvo tarsi sąmoninga būtybė iš knygos.
Namai buvo tylūs, ir pasaulis buvo ramus.

Žodžiai buvo tariami taip, lyg jokios knygos ten
nė nebūtų,
Tik skaitytojas sėdėjo palenkęs galvą virš puslapio,

Troško ją lenkti, troško – labiau nei ko kito –
Būt mokiniu, kuriam ši knyga byloja tiesą, kuriam

Vasaros naktis yra lyg patsai minties išbaigtumas.
Namai buvo tylūs, nes tokie ir turėjo būti.

Tyli buvo dalelė prasmės, dalelė proto:
Tobulas priėjimas prie to, kas parašyta.

Ir pasaulis buvo ramus. Tiesa ramiame pasaulyje,
Kur nėra jokios kitos prasmės, jis pats

Yra ramus, jis pats yra vasara ir naktis, jis pats
Yra skaitytojas, pasilenkęs vėlų metą, skaitantis namuos.

 

Triušis kaip dvasių karalius

Tikra sunkybė yra mąstyti dienai baigiantis,
Kai beformis šešėlis uždengia saulę,
Ir nelieka nieko, išskyrus šviesą, ant tavo kailio –

Katė kiaurą dieną laistė savo pieną,
Stora katė, jos raudonas liežuvis, žalia sąmonė,
baltas pienas
Ir rugpjūtis – patsai ramiausias mėnuo.

Būni žolėje tuo ramiausiuoju laiku,
Be ano katės monumento,
Katės, užmirštos mėnesienoje;

Ir pajauti, kad šviesa ateina iš triušio,
Joje visa yra skirta tau,
Ir nieko nereikia paaiškinti;

Tada nebelieka nė apie ką mąstyti. Ateina savaime;
Ir rytai plūsta į vakarus, ir vakarai plūsta pragarmėn,
Nesvarbu. Žolė kupina visaties

Ir kupina tavęs. Karūnuoti medžiai yra tau,
Visa nakties platuma yra tau,
Esybė, čiuopianti visus pakraščius,

Tampi esybe, kuri užpildo keturias nakties kertes.
Raudona katė pasislepia kailio šviesoje,
Ir tave iškelia aukštai, iškelia viršun,

Kelia aukštyn ir aukštyn, juodą it akmuo.
Tu sėdi, ir tavo galva – lyg medžio raižinys kosmose,
Ir maža žalia katė yra vabalas žolėje.

 

Apie daiktų paviršių

I

Mano kambary pasaulis lieka už manojo supratimo ribų;
Bet kai išeinu pasivaikščiot, matau, kad jis susideda
iš trijų ar keturių kalvų
ir debesies.

II

Stovėdamas balkone, tyrinėju geltoną orą,
Skaitydamas savo parašytą eilutę,
„Pavasaris – tai lyg nusirenginėjanti gražuolė.“

III

Auksinis medis yra mėlynas.
Giedotojas apsisiaustė galvą skraiste.
Mėnulis kybo skraistės klostėse.

 

Užuolaidos metafiziko namuose

Regis, kad šių užuolaidų vilnijimas
Yra kupinas ilgų lėtų judesių; lyg masyvūs
Nuotolių plėtimaisi; arba debesys
Neatskiriami nuo savųjų popiečių;
Arba šviesos kismas, tylos
Lašėjimas, nakties miego platumos
Ir vienatvė, nakties, kurioje bet koks judėjimas
Nuo mūsų paslėptas, kai dangaus skliautas,
Iškylantis ir puolantis, apnuogina
Nepaprastą didybę, akį rėžiančią.

 

Kur glūdi brangakmeniai*

Vieta, kur glūdi brangakmeniai,
Tebūnie vieta amžino bangavimo.

Ar tai būtų vidur jūros,
Tamsiuos, žaliuos vandens verpetuos,
Ar paplūdimy,
Judesys negali sustoti,
Negali nei jis, nei jo garsas,
Garsui privalu atgimti
Ir sklisti daugialypiam tęstinume;

Ir – ypač – negali sustoti minties judesys
Ir jos beatilsis pasikartojimas

Ten, kur glūdi brangakmeniai,
Kur tebūnie vieta amžino bangavimo.

 

* Poetas vartoja žodį „solitaire“, kurio reikšmė yra „brangakmenis“, tačiau tai gali būti ir žodžio „solitary“ derivatyvas, reiškiantis vienišąjį, ir tai galima suprasti kaip vienišųjų – menininkų ar mąstytojų – palyginimą su brangakmeniais. Taip pat autorius omenyje gali turėti ir kortų žaidimą „Solitaire“, kuriame žaidėjas dėlioja atverstas kortas pagal mostį ir spalvą tam, kad atidengtų dalį užverstų kortų. Tokia interpretacija irgi galima, kadangi Stevensas poeziją dažnai suvokia ir pateikia kaip nenuspėjamą vaizduotės žaidimą.

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas