Specialiai „Literatūrai ir menui“

 

2023-ųjų vasario 5–6 d. žemės drebėjimas, supurtęs Turkijos ir Sirijos pasienį neįtikėtina jėga – 7,7 balo pagal Richterio skalę, – buvo kažkas nauja ir dar niekad nepatirta. Šį jausmą geriausiai nusako žodžiai ar veikiau tyla tiesioginės liudininkės, net dvi paras išbuvusios po griuvėsiais. Moterį ištraukė vietiniai, kaip ir ji, netekę praktiškai visko. „Nežinau, ką tau pasakoti. Ar įmanoma nupasakoti tamsą?“ Paklausta, kiek jai metų, nenoriai sumurma: „Neatmenu.“ Kurdė, regis, į aštuntą dešimtmetį įkopusi senolė, išgyvenusioji. 

 

 

Esame visai netoli Kachramanmarašo miesto, epicentro, davusio pradžią siaubingų seisminių smūgių virtinei, kuri truko net kelias savaites. „Kone kasdien žemė silpniau ar stipriau virpteli, tik pažvelk“, – rodo mergina, neseniai persikėlusi į savadarbę stovyklą, kokių apylinkėse pridygę apsčiai. Trisdešimtmetė galėtų saugiai sau gyventi Adanoje, nuostoliai ten gerokai menkesni nei gretimuose miestuose. Dalies miestelių apskritai nebelikę. Jauna moteris, taip pat kurdė, kaip ir beveik visi stovyklos bei apylinkių gyventojai, nusprendė persikelti tarp namus praradusių žmonių ir kasdien priima norinčius apsikirpti, kartais atvykusius net iš toli, daugiausia moteris – čia ji vienintelė likusi kirpėja. Žemės drebėjimas keliolikos kilometrų atstumu nušlavė ištisas paslaugų infrastruktūras, ką ir kalbėti apie grožio salonus. 

Tai tik viena iš daugelio istorijų, išgirstų palei kiek ilgesnį nei 200 km kelio ruožą, skiriantį Kachramanmarašo ir Samandahio apskritis. Kachramanmarašas priklauso pietinei Turkijai, ne per toliausiai nuo sienos su Sirija, tiksliau, su Rožava – regionu, kuriame kurdai įveikė „Islamo valstybės“ kovotojus, bet kurio Recepo Tayyipo Erdoğano Turkija nesirengia pripažinti ir niokoja toliau, ypač Efrino apskritį ir Idlibą, Sirijos karo išniekintą miestą. Idlibas – pagrindinis mazgas, per kurį driekiasi keliai į Raka, Damaską ir šiaurės rytų regionus, taip pat pagrindinė prieiga prie jūros Basharo al-Assado šaliai. 

Žemės drebėjimas nušlavė ištisus miestų, taip pat ir Defnės, kvartalus. Čia likę gyventojai miega palapinėse, laimingesnieji – pritaikytuose konteineriuose. Aplink, kiek akys užmato, stūkso baugūs griuvėsiai. Mokytoja kurdė, likusi Defnėje, sako: „Kaip tik dabar manęs čia reikia labiausiai, juk mokyklų nebėra. Vaikams, apgyvendintiems būstuose ar stovyklose, mokykla – svarbi atrama, net ir be pastato.“ Moteris pastebi, kad žemės drebėjimo neatlaikę statiniai iškilo mažiau nei prieš 20 metų, o senesnieji namai prasčiau ar geriau smūgius atlaikė.

Traukiame į parką, čia įrengta daugybė palapinių ir vienas kitas gyvenamasis konteineris. Mokytoja su viena bičiule ir dar dviem moterimis, taip pat trisdešimties, įsikūrusios kavinėje, pačiame viešojo parko centre. Žemas ir apskritas pastatas su veikiančiu baru. Moterys ruošia arbatą (ar tiksliau chai) ir turkišką kavą. Nemokamai. „Negi prašysi pinigų? Manau, ir taip mokame per aukštą kainą – šypteli viena iš kavinėje patarnaujančių moterų. – Savininkas pakvietė čia apsigyventi, taip saugiau.“ Mums už nugarų – vaiduokliški daugiabučiai, grasinantys bet kurią akimirką subliūkšti. 

„Nenorėčiau, kad tai būtų politinis sprendimas, kad mums nepadeda todėl, kad mes – kurdai. Žemės drebėjimas atėmė balsavimo teisę, kalbu apie išgyvenusius, mažų mažiausiai iš pusės milijono potencialių rinkėjų. Šie žmonės niekam nerūpi, taip pat ir mūsų vyriausybei. Nors, tikėtina, būtų balsavę už Erdoğaną, – sarkastiškai pastebi pusamžė moteris, o jai kalbant aplinkiniai prityla. – Šiandien mūsų prezidentas veda derybas ir ieško sprendimų Ukrainai, kad užbaigtų karą. O savo šalyje? Argi pas mus nevyko karas? Nežinia, kiek žmonių žuvo. Niekada to nesužinosim. Kodėl manome, kad mums nepadeda tyčia? Nes dauguma vietinių – kurdai, ir visi puikiai žinome, ką tai reiškia šioje šalyje nuo pat jos ištakų. Bet po griuvėsiais atsidūrėme ne mes vieni. Čia gyvena ir armėnai, ir tikrieji, pagal jo sampratą, turkai.“ Akivaizdu, ji kalba apie R. T. Erdoğaną. „Visi turėtume būti lygūs piliečiai, tačiau vyriausybė kažkodėl mums kurčia. Čia dar niekas iš jų neapsireiškė, o juk Defnė – svarbus miestas. Galbūt parankesni jiems esame mirę ir žemės drebėjimą naudoja kaip dar vieną ginklą prieš mus? Lai pasako tą tiesiai į akis.“

Defnėje Hdp (Tautų demokratinė partija, turk. Halk­ların Demokratik Partisi), dominuojanti Turkijos pietuose (kurdų vadinamuose Bakuru), kasdien išdalija apie 500 maisto davinių nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo. Šioje bendruomenėje, kaip ir po kiekvieno sukrėtimo ar stichinės nelaimės, įsijungia kooperavimo mechanizmas: abipusės pagalbos principas giliai įsišak­nijęs kurdų kultūroje, jie pratę išlikti ir nuolat gintis. Į gelbėjimo darbus įsitraukė daugybė žmonių, suvažiavusių iš skirtingų vietovių. Kažkuris vietos fabrikas ėmėsi gaminti gyvenamuosius konteinerius, mat importuoti kainuoja dvigubai brangiau nei suręsti: nevyriausybinėms organizacijoms ar asociacijoms, ypač svetimšalėms, Turkija apskritai draudžia juos įvežti. Ne mažiau svarbus maisto, medikamentų ir higienos reikmenų tiekimo tinklas, taip pat susikūręs savanorystės pagrindu. Kiekvienas įsitraukia kaip gali, galbūt paskolindamas savo rankų jėgą ir laiką. 

 

Ivano „Grozno“ Compasso nuotraukos

 

„Viską turėjom organizuoti patys“, – pasakoja vyrai, iškraunantys humanitarinę siuntą, kuri bus paskirstyta ir išdalyta. Net ir norint padėti, tai nėra taip paprasta. Tuo galėjo įsitikinti italų asociacija iš Paduvos „L’orto di Marco“, įgijusi ir pervežusi 7 regione pagamintus gyvenamuosius konteinerius, ir čia veikianti vokiečių asociacija „Mardef“. Jų humanitarinė pagalba pirmoji pasiekė šias apylinkes ir atokesnius kaimus. „Tai pirmas kartas, kai kažkas pas mus užsuka, – prabyla vyresnio amžiaus kurdas, regis, itin gerbiamas vietinių. – Žurnalistų nė kvapo. Tarsi būtume pranykę, išsisklaidę dulkių debesyje, kuris pakilo po žemės drebėjimo. Pamenu, dangų nudažė violetinė šviesa, anksčiau nesu tokios matęs. Bet esame čia ir ruošiamės žiemai žinodami, kokia atšiauri ji būna šiuose vietovėse. Laiku nesuteikus pagalbos, mirs dar daugiau žmonių. Tūkstančiai gyvena be vandens ir elektros. Be namų. Mums liko tik ši sužalota žemė.“ Vyriškas suima saujon žiupsnį dulkių. 

Į Samandahio miestą, dar vieną ghost town, mus lydi Hasanas, su keliais bičiuliais ėmęsis Kachramanmaraše konteinerių verslo, tačiau čia jis priverstas sustabdyti automobilį – kelias nepravažiuojamas. Sukdami atgal šnekučiuojamės. Pasakoja, kad Irako Kurdistano lyderis Mosudas Barzani išsiuntė nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems žmonėms 7000 palapinių. Irako kurdai, per pastaruosius dešimtmečius patys patyrę ne vieną sukrėtimą, yra neblogai apsirūpinę. Nepaisant to, kad humanitarinės pagalbos poreikis didžiulis, Turkija palapinių nepriėmė, nes šios pažymėtos šalies simboliu – kurdų autonomijos vėliava. Logiška: argi turkų valdantieji galėtų praleisti vėliavą, šiose apylinkėse turinčią aiškią žinią? Verčiau palikti žmones miegoti gatvėje. „Jei viskas nebūtų taip dramatiška, būtų juokinga, – sako Hasanas. – Jei kurdų vėliava taip juos erzina, galėjo paprasčiausiai ją nuplėšti, nebūtų pirmas kartas.“ Ir karčiai nusijuokia. Tada staiga pakeičia temą: čia gaminami dondurma – skaniausi turkiški ledai visoje šalyje, o ir pasaulyje.

Kiek toliau įkalnėn ropščiasi Dulkadirohlu miestelis. Dauguma pastatų, priklausiusių į Europą dirbti išvykusiems vietiniams, smūgių neatlaikė – emigrantai neturės kur grįžti. Visur vieni griuvėsiai. Matyti nuo smūgio perskilusio kalno, pasiglemžusio ištisus miško gabalus, žymės. Pirmas sutiktas žmogus – šešiasdešimtmetė moteris. Pėstute griuvėsių pusėn ji tempia vandens sklidinus kibirus. Užkalbinta pasakoja: „Išsigelbėjo tik mano gėlynas, vargšai augalėliai. Ir kaip jiems pavyko? Kasdien ateinu jų palaistyti.“ Susijaudina. „Čia gyvenom su vyru, mūsų dukros seniai persikėlė į miestą. Taip geriau, ten joms saugu. O mudu likom kaip stovim. Turėjom truputį žemės, gyvulių, visi iki vieno sutraiškyti, kaip ir žmonės, nespėję išbėgti prieš stogui ant jų užvirstant.“ 

Gatvės gale vyriškis stumia karutį. „Jau penki mėnesiai, kai stumdau jį pirmyn ir atgal, išvežu nuolaužas. Norėčiau atkapstyt bent kokią smulkmeną iš namų. Nežinau, ar tai prasminga, bet ką dar galėčiau veikti?“ Išgyvenusieji žemės drebėjimą, susibūrė į vienintelį atlaikiusį viešąjį pastatą. „Visi bijo miegoti viduje, geriau palapinėje ar po atviru dangumi. Kol nešalta, kol neužslinko žiema.“

Naktis. Sustojame Defnėje, vaizdą apšviečia automobilio priekiniai žibintai – dar vienas vaiduokliškas pastatas su vienas ant kito įgriuvusiais aukštais. Jokie darbai nepradėti. „Vieni žuvo iškart, prispausti. Kiti užduso vėliau. Daug, pernelyg daug mirė sušalę“, – Hasanas sunkiai tramdo jaudulį. – Dienų dienas nepasirodė niekas, jokia pagalba nepasiekė šių miestelių, kaimų. Kai pagaliau pasirodė, atvažiavo ne gelbėti, o patik­rinti. Kiek žuvusiųjų? Norėjo suskaičiuoti. O kaip juos suskaičiuoti?“ Hasano žodžiai tik patvirtina nuojautą, ką slepia griuvėsiai. „Žmonės miegojo. Buvo ketvirta ryto. Kas, tavo galva, gali gulėti po šiais griuvėsiais? Ištisos šeimos... Kai jie viską čia nugriaus, šių žmonių palaikai neišvengiamai susimaišys su nuolaužomis. Dalį jų buvo galima išgelbėti, tačiau neatvažiavo niekas.“ 

 

2023 m. liepos 3–9 d.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

 

Ivanas „Grozny“ Compasso – italų žurnalistas, rašytojas, dokumentinio kino kūrėjas. Rašo „La Repubblica“, „Il Manifesto“ dienraščiams, „Left“ ir kt. leidiniams, parengė daugybę reportažų iš Sirijos, Turkijos, Irako, Brazilijos, Meksikos, Argentinos.