Kažin kas sekantis eilėje?

Girdėjau, „Poezijos pavasario“, kurio paukštės sparnus užlaužė koronija ir nubloškė vasaron, laureatu valdininkai paskelbs Alį Balbierių už knygą „Ekvilibriumas“. Apskritai tą PP etašė, įvaizdį – paukštę – reikia negrįžtamai uždaryti į karantiną, išsiųsti į kokį Vievio paukštyną. XIX a. trenkia ir dezinfekciniu skysčiu. Premija skiriama „už geriausią metų poezijos knygą“. Ar A. Balbieriaus geriausia – šuniškai labai abejoju. Peršasi jau seniai akivaizdi logika, mintis: „eilėje atstovėjo“, nors tas Balbierius greičiausiai nestovėjo jokioj eilėj... Lyg ir ne tas, kuris stovėtų ir rūpintųsi premijytėmis (o tokių skersai išilgai pilna, tik išsirūpina kokią Nacionalinę ir deda į krūmus). Kitaip tariant, stagnuoti visada pasiryžę... Visų smegenis valdo dama Inercija. Nei stuburiuko, nei principėlio. Ir taip jau daug metų. PP – ne gyvybės pusėje. O gaila, nes dabar ir taip daug negyvų.

Padėkit šalia kad ir Ernesto Noreikos knygą „Apollo“ ir suprasit, kad ši pramuša stratosferą ir išeina į atvirą kosmosą. Skrenda. Jį laureatu ir paskelbčiau. Už energiją, procesą, gyvybę. Už DABARTĮ.

Kažin kas sekantis laukia eilėje? Ar laikotės saugaus atstumo? Nes zombiais gali tu užsikrėsti.

Sulaukėjus kalė salieruose

 

„Poezijos pavasario“ paukštė: nuspalvink pats. Rimvydo Strielkūno iliustracija.

 

Ukraina dar prieš Kristų!

Nubėgau į Vilniaus muziejų, kuris pavadintas Taikomosios dailės ir dizaino muziejumi, pažiūrėti parodos, kuri pavadinta „Ukrainos civilizacijos“.

O, toji valstybės muziejų ir galerijų vardų painiava! Nepakartojama. Tiksliau, nuobodžiai pasikartojantis reiškinys. Mielosios naujosios šluotos, ponia Kačkute ir ponas Gelūnai, pažiūrėkit, kiek išlošia MO dėl to, kad gavo žmonišką vardą! Gal jums, valstybiniams, nevalia žmoniškėti ir žaisti? Reikia tvarkingai sugulti ataskaitų popieriuose? Na, šiaip ar taip, dauguma mano draugų muziejų Vilniaus Arsenalo gatvėje 3A vadina tiesiog Arsenalu. Taigi nubėgau aš į Arsenalą...

Įleido mane kasininkė su mano dykinėtojos spaudos pažymėjimu nė akimirksnio nedvejojusi. Žinojo, kas yra kas. Malonu ir net nepatogu pasidarė po šiltai prikvėpuota kauke. Prie pono Budrio Chodkevičiai, būdavo, sudvejodavo, o Radvilos išvis atsikalbinėdavo, liaudiškai trumpai šnekant.

Arčiau prie reikalo. Užlipau tyliai į trečią Arsenalo aukštą ir parodos prieangyje, po žalsvai išmargintais gobelenais, pamačiau du romiai sėdinčius irgi žalsvai uniformuotus karius. Pasakiau, kad labas ir kad labai jūs čia spalvas gerai suderinote. Atsakė kimiais balsais: nieko mes nederinome, mes esame mumijos. Nuostabybė.

Juodai užtamsintame Ukrainos civilizacijų viduje iškart surimtėjau. Tuo labiau kad Maidane esu buvusi, paskutiniąją civilizaciją šiek tiek čiupinėjau ir suvokiau jos siekius beigi erdves. Ukrainos didybę.

Todėl parodos eksponatai iš pradžių veikia netikėtai ir priešingai. Maži didybės daiktai! Ištraukti iš senkapių ir visokiausių lobių dar prieš poną Kristų ir nesudūlėję! Gyvi elektros apšvietimo spindulyje, kai kurie net tyliai ant pjedestalo besisukantys, tau sava abėcėle kažką kalbantys! Tu gali tik klausytis ir tylėti, tylėti.

Hm, bet ką čia ant kaklo užsirišus ar šalia savęs vis dėlto pasidėjus, jeigu ir tau staiga iškristų amžinybė?..

Ožka Ragožka

 

„Maidano šalmas“ Iš Lietuvos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje veiksiančios parodos „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“. Gyčio Norvilo nuotrauka.

 
Naminiai pokštai vėlyvą vakarą

Su savo mažuoju ožiuku užsidaręs namely karantino rytus pasitikdavau peržiūrėdamas amerikiečių vėlyvo vakaro šou satyrikų monologus, vis linksmiau. Uždarius televizijos studijas komikų programos nenutrūko – visi tęsė darbus iš namų. Bet ne visiems sekėsi vienodai.
Daugelis vieni kitiems guodėsi nejaučiantys savo sąmojų, kai negali jų patikrinti pagal auditorijos juoką. Tiesą sakant, kai kurie, netekę savo publikos, iš tikrųjų virto parūgusiais pranešėjais be polėkio.

Atskirtis labiausiai nuskriaudė Stepheną Colbertą („The Late Show with Stephen Colbert“). Pirmąją karantino savaitę jis mekeno į mėgėjišką kamerą be mik­rofono, vieną kartą netgi savo terasoje pučiant vėjui išsižergęs lyg gimnastinis ožys. Vėliau, turbūt supratę, kad taip suvulgarėjęs Colbertas sužlugdys formatą, laidos režisieriai įtaisė vedėją viename namų kampelyje, iš kurio jis rengia transliacijas iki šiol. Bet vis tiek nejuokinga. Komiką nustojau sekti dar iki karantino, nes jis neranda kitų atpirkimo ožių be Donaldo Trumpo, atsibodo, o iš namų apie D. Trumpą mekena dar daugiau. Netgi vienintelis dėmesio vertas likęs jo monologas „Meanwhile“, šiuodu mėnesius pervadintas į „Quarantinewhile“, neretai nustebindavęs paraboliniais intelektualiniais sąmojais, dabar vos sukelia šypseną. Sunku scenos vilkui Colbertui be savo ožiatorijos.

Sethas Mayersas („Late Night with Seth Meyers“) ir iš namų pina tokius pačius ištęstus sąmojus, kad sulaukęs jų atomazgos jau būni pamiršęs, nuo ko prasidėjo. Jam namai tinka taip pat kaip studija, Mayersas visur ir visada vienodas. Antrąjį mėnesį jau net pamiršau, kad toks egzistuoja.

Užtat iš naujo pamilau Jimmy Kimmelį („Jimmy Kimmel Live!“). Komikui namudiniai drabužiai ir tokia pat aplinka tinka labiau negu kostiumas ir prožektorių šviesos. Kiekvieną rytą, pasitelkdamas graudžią ironiją, jis reflektuoja savo būtį ir kasdienybę su vaikais. Žiūrovai netgi buvo įtarę, kad jis kuria laidas prie žaliojo ekrano, ant jo uždėdamas svetainės foną, todėl žmogus netgi lipo pro langą įrodinėdamas, kad tai tikrai jo namai. Komiko mažamečiai dukra ir sūnus sukūrė mielas laidos vinjetes, keliančias žavesį ir mano ožiukui.

Kimmelio bendravardžio Jimmy Fallono („The Tonight Show Starring Jimmy Fallon“) programą karantinas pavertė į marmalienę. Jau du mėnesius jis savo monologą, nepasivarginęs susirasti kokybiškesnio mikrofono, skaito vienodu tembru iš popieriaus lapo. Dažnai į kadrą įtraukia savo vaikus ir žmoną, bet tuomet tai primena gyvenimo būdo laidą, ne satyrą. Nuolatinį darbą su šeimos nariais nuolat reflektuoja ir Mayersas su Kimmeliu, neretai skirdami jiems šiokius tokius vaidmenis kadre. Ir tik Colbertas pasirinko laikyti savo žmoną ir vaikus griežtai už kadro, tarytum jų gėdytųsi. Užtat savo šunį ir burboną rodo nuolat. Netgi dviratį, kaip taiso, rodė.

O uždarytas savo bute Niujorke jaunasis Trevoras Noah („The Daily Show with Trevor Noah“) tiesiog žėri, žydi. Jam tarp keturių sienų sekasi netgi geriau negu auditorijoje. Turbūt todėl, kad bevaikis, niekas barzdelės netampo. Pats pripažino – gerai Trevorui ir be kitų. Kai kurios jo mizanscenos, tokie tarytum primityvūs, užtat žavūs ir taiklus pokštai kaskart išverčia iš kanopų. Pavyzdžiui, jis per porą sekundžių pavaizduoja darbo valandas ir laisvalaikį po darbų tiesiog persėsdamas su kompiuteriu į kitą fotelį. Tarytum nieko ypatingo, bet Noah išraiška ir energija, atitinkamai sumontavus, įskelia linksmą kibirkštį. Kartais norisi atsukti atgal ir pakartoti.

Labai šauni ir jo kolegė Desi Lydic, kuriai iš namų darbas pavyksta taip pat gerai, kaip nuo rampų. Epizodas, kuriame ji nuotoliniu būdu vaizduoja kenčianti nuo vaiko priežiūros ir išsiduoda nuolat girtaujanti, privertė užstaugti vilko balsu. Žiūrėjau dar kartą ir net rodžiau savo ožkienei. Kada Lydic turės savo laidą?

Kitaip nei dauguma kolegų, Samantha Bee („Full Frontal with Samatha Bee“) kuria ne iš namų, o iš miško. Sekasi banguotai lyg pagal vėjo kryptį, kartais ji tiesiog per daug maivosi. Prie pilkos lyg mano kailis sienos įsikurdinęs Johnas Oliveris („Last Week Tonight with John Oliver“) toks pat išsamus ir solidus kaip visada, vis dėlto kartais pritrūkstantis kalibro.

Beje, daugumai jų taip dažnai juokaujant apie onanistus Niujorko metro ir internetines transliacijas nemūvint kelnių, jau nebesuprantu, negi komikams per karantiną pritrūko kitų bajerių, o gal tai iš tikrųjų rimtos socialinės problemos? Metro masturbacija turbūt yra kažin kokia niujorkietiška antropologinė specifika, bet negi kam nors rimtai rūpi, ar tavo pašnekovas per skaipą arba zūmą bendrauja vilkėdamas vien apatiniais?

Vakaro Ožkelis