Rašydama apie Japoniją dažniausiai pasakoju apie jos kultūrą ar nuo sostinės nutolusius, keliautojų dėmesį traukiančius šalies kampelius – kalbėti apie Tokiją atrodo nuobodu. Tačiau Lietuvos savivaldybių rinkimų fonas, nepaliaujančios šnekos apie miestų plėtrą ir skirtingos jos vizijos paskatino atidžiau pažvelgti į laikinais namais man tapusio miesto kasdienybę. Nors Tokijas yra didžiausias pasaulio megapolis, gyvenimo kokybė jame, pasak įvairių indeksų, taip pat viena geriausių. Tad kaip šis per 37 mln. gyventojų turintis miestas sugeba užtikrinti jų komfortą? Kviečiu drauge paieškoti atsakymo, drauge pasivaikščioti visiškai eilinio, turistų nepastebimo Tokijo rajono gatvėmis. Nišikasai rajonas niekuo neišsiskiria iš kitų šimtų panašių, nuo centrinės miesto dalies nutolusių vietų, tad priežastis, kodėl pasakoju būtent apie jį, paprasta – jau trečius metus patupdyta viename iš daugiabučių viršutinių aukštų kasdien stebiu jo ritmą.

 

Nariaus Kairio nuotrauka

 

Įsivaizduokime, kad metro traukiniu atvykstate į Nišikasai stotį. Bėgiai čia iškelti ant tilto, tad išlipę pirmiausiai kartu su minia eskalatoriais nusileidžiate iki gatvės lygio. Čia jus pasitinku, aprodau japonų sumaniai išnaudojamą erdvę po bėgiais, kur įrengtas parduotuvių ir kavinių pasažas. Nors betoninis metro tiltas kiek bjauroja aplinkinį vaizdą, apsidairę išvystate margaspalves iškabas, kurios puošia centrinę aikštę juosiančius daugiaaukščius. Visuose jų aukštuose įsikūrę svarbiausių kasdienių paslaugų tiekėjai: telekomunikacijų salonai, bankų skyriai, privatūs medicinos kabinetai ir odontologijos klinikos, darželiai, vaistinės, akinių parduotuvės, kirpyklos, paštas, nekilnojamojo turto pardavimo agentūros. Aukštu aukščiau ar žemiau telkiasi pramogų ir poilsio vietos: sporto centrai, knygynai, barai, masažo kabinetai ir striptizo klubai, pačinko lošimo automatų ar karaokės salonai ir net, jūsų nuostabai, vis dar neišnykę filmų ar kompiuterinių žaidimų nuomos punktai. Atvykėliai iš stoties skuba apsipirkti, pramogauti, pasiimti vaikų iš darželio, pėsčiomis kulniuoja namo arba tęsia kelionę čia pat esančioje autobusų stotyje. Iš požeminių dviračių stovėjimo aikštelių mamachari vadinamus elektrinius dviračius su dviem vaikams skirtomis sėdynėmis vežasi mamos; į Tokijo muzikos, šokių ir kino mokyklą skuba studentai; iš mokyklų grįžta uniformuoti moksleiviai.

Nišikasai – tebesivystantis, perspektyvus Tokijo rajonas. Nuo miesto centre įsikūrusių imperatoriaus sodų į rytus jis nutolęs tik 20 minučių kelionės met­ro atstumu, tačiau iki XX a. antrosios pusės nebuvo rimčiau plėtojamas. Iki to laiko sparčiausiai vystėsi vakarinė Tokijo dalis – ten esantys Šindžiuku ir Šibuja miestai-rajonai tapo komerciniais, administraciniais ir pramogų centrais. Vakarinėje dalyje galima rasti visa, kas stereotipiškai siejama su Tokiju: dangoraižių jūrą, tamsoje šviečiančias neonines iškabas, į visas puses kryžmai perėjomis žingsniuojančias minias. Vakarų Tokijo struktūra ir architektūrinė išraiška iš tiesų daug labiau primena Vakarų miestus, o štai rytinėje miesto dalyje vis dar galima rasti pavienių didįjį Kanto drebėjimą ir Antrojo pasaulinio karo bombardavimus atlaikiusių XX a. pradžios tradicinių japoniškų namų bei kelias seniausias Tokijo šventyklas.

Pernelyg nesigilinant į sudėtingą Tokijo metropoliteno administracinį skirstymą, Nišikasai rajonas priklauso vienam iš 26 pagrindinių, savivaldą turinčių Tokijo vienetų – Edogavai. Nišikasai yra viena tankiausiai apgyvendintų Edogavos vietų – 2 kv. kilometrus užimančiame rajone 2017 m. duomenimis gyveno per 45 000 gyventojų. Apskritai ši miesto dalis labai jauna, urbanizuota tik 1972 m., ekonominio Japonijos pakilimo metu, kai Tokijas ėmė augti lyg ant mielių. Iki XX a. 4 dešimtmečio čia tebuvo dažnai potvynių semiami laukai, vietiniai gyventojai daugiausiai vertėsi žvejyba ir jūros dumblių auginimu. Tik XX a. viduryje pastatyti į jūrą sutekančių Arakavos ir Edo upių potvynius suvaldantys pylimai, imtasi melioracijos, suformuoti nauji sausumos plotai. Pastačius traukinių stotį, buvusio Kasai kaimo vakarinė (japoniškai – niši) dalis galutinai susiformavo kaip savarankiškas rajonas Nišikasai.

Toliau vaikštinėdami aplink rajono centrą simbolizuojančią stotį, netrukus pastebėtumėte akis badantį leitmotyvą – maisto ir būtiniausių buities prekių parduotuvėles, japonų vadinamas kombiniais. Jų rasite prie kiekvieno namo kampo, neretai net toje pačioje gatvėje rikiuojasi kelios to paties prekės ženklo parduotuvės. Kombinių verslo strategija paprasta – visada būti šalia. Potencialiems klientams neturi reikėti pereiti gatvės ar paėjėti papildomų poros šimtų metrų, antraip jie užklys pas konkurentus. Taigi bet kurioje Tokijo vietoje kiaurą parą galite nusipirkti ryžių onigirių. Jeigu esate vienas iš daugelio padorios virtuvės savo bute neturinčių japonų, vienišius ar šiaip maisto gaminimui nerandate laiko, kombinių iš anksto paruošto maisto asortimentas gali sudaryti visą jūsų racioną.

Vaikštinėdami aplink stotį vienoje kitoje vietoje greičiausiai užuosite svilėsių kvapą – gardesni iš restoranų sklindantys kvapai lieka tvyroti patalpose, o štai svylančius riebalus kažkaip tenka išvėdinti. Kadangi valgyti restoranuose Tokijuje daug pigiau nei Vilniuje (statistika ir asmeninė patirtis rodo, kad papietauti čia net 35 % pigiau), aprodyčiau jums mėgstamiausius japoniškos virtuvės restoranus. Tarp jų – šviežios žuvies restoranas, tiekiantis dienos pietus, vakare vėl atsidarantis kaip baras; makaronų soba, gaminamų iš viso grūdo grikių miltų, restoranas, užsislėpęs tolėliau nuo stoties; po metro bėgiais įsikūręs keptos žuvies restoranėlis. Jeigu mūsų skoniai nesutampa, ne bėda – galėtumėte paragauti riebaus kiaulienos sultinio su makaronais – ramenų; meksikietiškos ar korėjietiškos virtuvės; japonų skoniui adaptuotos itališkos virtuvės; amerikietiškų „McDonald’s“ ar „Denny’s“ užkandžių.

Kiekvienas eilinis rajonas vis dėlto turi ir kokį nors išskirtinį, vietinės reikšmės bruožą. Galbūt kuriame nors iš jų stovi puiki visterijomis apsodinta šventykla, kitur – neįprastai didelė knygynų ar sendaikčių krautuvių koncentracija. Nišikasai rajonas išsiskiria didele čia gyvenančių indų bendruomene, dėl to pagal anglakalbių šalių tradiciją net pačių indų pravardžiuojamas Mažąja Indija. Japonijoje tai gana retas reiškinys, imigrantų čia priimama sąlyginai mažai, dažniausiai tik aukštos kvalifikacijos specialistai ir jų šeimos. Kadangi Nišikasai gyvena apie 3 000 indų (tai 10 % visos Japonijoje esančios indų populiacijos), čia lengvai rasite paragauti tikro kario, šviežiai keptos duonelės, nano, ar indiškų saldumynų. Asmeniškai esu ypač patenkinta indiškų maisto parduotuvėlių gausa – jose randu ne tik įgrisusių ryžių, bet ir kitų grūdinių kultūrų: lęšių, žirnių, avinžirnių, japoniškose parduotuvėse retai aptinkamų prieskonių ir arbatų rūšių.

Tačiau gana sukiotis rajono centre, apeikime jo perimetrą – dideliems transporto srautams paliktas arterijas. Šiose gatvėse prekybos vietų mažiau, jos neskirtos užsibūti – ten dažniau išvysite automobilių pardavimo salonus, plovyklas ar degalines. Dėl puikiai išvystyto viešojo transporto ir didelių nuosavo automobilio išlaikymo kaštų didžiosiomis gatvėmis, galiausiai sueinančiomis į iškeltus virš miesto mokamus greitkelius, važinėja mažuma Tokijo gyventojų. Brangiausiai kainuoja net ne pats automobilis, o stovėjimo vietos nuoma. Tam skirtos lietuviškai akiai neįprastos daugiaaukštės stovėjimo aikštelės, siauros ir ilgos it pieštukai – į viršų automobiliai ten keliami specialiais liftais. Prie namų pasitaiko ir kelios vietos pavieniams automobiliams, tačiau valandinis mokestis smarkiai kerta per kišenę. Šiaip ar taip, ir poreikį vykti už rajono ribų turi toli gražu ne kiekvienas. Jeigu darbas netoli namų (o keisdamas darbą kraustosi dažnas japonas), priežasčių, kodėl reikėtų palikti gyvenamąjį rajoną, ne tiek ir daug. Viena jų – kultūrinių vietų stoka, dėl kurių tenka važiuoti į centrinį ar vakarinį Tokiją.

Žingsniuojant prie Arakavos upės, ženklinančios rajono ribą, gatvelės siauros, menkai važiuojamos automobilių, parduotuvių nebėra, nebent – pigesnes patalpas nuomojančios skalbyklos. Daugiausiai čia rasite siaurų, bendru plotu nedaug viršijančių buto dydį privačių namų. Jų įėjimai jaukiai apstatyti gėlių vazonais, tačiau lauko staliukų ar sūpynių nepamatysite – nesvarbu, vakaras ar savaitgalis, gyvenimas čia vyksta tik už namų sienų. Yra ir išimčių – nuo stoties nutolus vos 50 metrų, prieš akis stoja 30 kvadratinių metrų kopūstais ir ridikais užsėtas žemės sklypas, kurio kampe – tradicinėmis japoniškomis čerpėmis dengtas dviaukštis namas. Galima numatyti, kad pelną užuodžiantys nekilnojamojo turto agentai ne sykį nesėkmingai mynė šių namų savininkų slenkstį, tačiau jie laikosi, kasmet augina daržoves ir žemės neužleidžia. Vis dėlto tai tik laiko klausimas – anksčiau ar vėliau žemę paveldės vaikai, jau sukūrę gyvenimus visai kitose miesto vietose, sklypas bus parduotas ir jo vietoje iškils naujas dvylikaaukštis. Rajono augimo tendencijos akivaizdžiai juntamos – vien per pastaruosius kelerius metus vietoje kelių privačių valdų iškilo dešimtis butų talpinantys namai.

Priėję rajono pakraštį, atsidurtumėte prie aukšto pylimo, kilus potvyniams turėsiančio gelbėti žemiau jūros lygio išaugusią miesto dalį. Nišikasai nuolat pasiruošęs gamtos stichijoms, tačiau gyvena ramiai, prie upių ir kanalų siūlo rytiniams pasivaikščiojimams ar bėgioti tinkamas krantines. Tačiau tai ne vienintelės rekreacinės erdvės. Nedidelių medžiais apsodintų vaikų žaidimų aikštelių galima rasti daugelyje gatvių. Ten pat, žinoma, ir mokyklos su vaikų šūksnių sklidinais stadionais. Yra ir nedidelis japoniškas sodas, apsodintas sakuromis ir kitais įvairiais metų laikais džiuginančiais medžiais. Šalia sodo įrengtos pramogos įvairaus amžiaus gyventojams: vyresniems – įžuvintas tvenkinys, kuriame laimikį pagavę senjorai, pasižymėję specialiame sąvade, jį čia pat paleidžia; jaunesniems – miesto išlaikomas nemokamas zoologijos sodas, į kurį pasižiūrėti beždžionių, kengūrų ir įvairių paukščių (pavyzdžiui, egzotiškųjų gandrų) mokyklos autobusais veža mokyklinukus net iš aplinkinių rajonų.

Pailsėję parke, pamažėle leidžiamės atgal į stotį. Trumpai apibendrinu Nišikasai ar kurio kito Tokijo rajono sėkmės receptą: kuo mažiau automobilių, patogi viešojo transporto ir dviračių infrastruktūra, nedideliu atstumu nuo namų išsidėsčiusios būtiniausios paslaugos ir truputis pramogų, žalių oazių vaikams pažaisti ar suaugusiems knygą paskaityti gausa. „Nejaugi viskas taip paprasta?“ – stebitės jūs. „Šį paprastumą sunku pasiekti“, – šypteliu ir pamoju jums iki kitų susitikimų.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė – menotyrininkė, domisi XX a. antrosios pusės lietuvių daile ir grafiniu dizainu. Šiuo metu gyvena Tokijuje ir rašo tinklaraštį apie gyvenimą ir keliones Japonijoje.