Leszekas Kołakowskis (1927–2009) – lenkų filosofas, daugiausia domėjęsis filosofijos istorija, idėjų istorija ir religijos filosofija. Rašė ir grožinę literatūrą, kurioje taip pat gvildeno filosofinius klausimus. Dėstė Varšuvos universitete, buvo Šiuolaikinės filosofijos istorijos katedros vedėjas. Dažnai kritikavo Lenkijos valdžią, o po 1968 m. streiko jam buvo uždrausta dėstyti, tad teko emigruoti. Po metus pagyvenęs Kanadoje ir JAV, 1970 m. apsistojo Didžiojoje Britanijoje, profesoriavo Oksfordo universitete. 1993 m. lietuviškai išėjo jo knyga „Metafizinis siaubas“.

1997 m. parašytoje esė „Mūsų linksmoji apokalipsė“ L. Kołakowskis išsako susirūpinimą pasaulio padėtimi XX a. pabaigoje. Daugelis problemų išliko iki šiol, bet kai ko filosofas nenuspėjo.

Vertėjas

 

Mūsų linksmoji apokalipsė

Pamokslas amžiaus pabaigai

Pirmoji transporto priemonė su vidaus degimo varikliu pasiekdavo maždaug gero žirgo greitį. Garo lokomotyvas buvo šiek tiek greitesnis. Dabar skaitome apie kuriamą automobilį, viršysiantį garso greitį. (Kam? Nežinia; juk apskaičiuota, jog vidutinis transporto greitis Londono gatvėse per piką yra toks pats kaip karalienės Viktorijos laikais, kai važinėjo tik arklių kinkiniai ir karietos.) Nuo žmonijos atsiradimo iki XIX a. vidurio judėjimo greitis nesikeitė, ėmė didėti tik šimtmečio pabaigoje, kad pasiektų tai, kas dabar vyksta. Panašų pagreitį matome įvairiose civilizacijos srityse. Stebime, dažniau nerimaudami nei džiaugdamiesi, įvairiausias augimo kreives – kai kurios iš jų eksponentinės, – susijusias su skirtingomis gyvenimo sritimis: pasaulio gyventojų skaičius, kenksmingų medžiagų kiekis ore ir vandenyje, smurtinis ir ne­smurtinis nusikalstamumas, transporto greitis, knygų, periodinės spaudos, filmų leidybos apimtys, televizijos kanalų skaičius, neįmanomi administruoti milžiniški metropoliai ir milžiniški universitetai, gigantiški oro uostai, ir imame jaudintis dėl ateities. Žinoma, ekstrapoliuoti lengva, bet nelabai verta, nes negali būti tikras, kad tos kreivės neaugs – daugeliu atvejų – be galo; jos gali pavirsti S formos kreive arba katastrofiškai užlūžti. Apskritai nežinome, kuri iš šių dviejų galimybių tikėtinesnė, kad ir kaip būtų, demografų ir chemikų prognozės neguodžiančios.

Paprastas pavyzdys: įsivaizduokime, kad vieną dieną Kinija ir Indija gyvenimo lygiu bei piliečių teisėmis pasivys Vakarų Europą ir visi šių dviejų šalių gyventojai (dabar apie 2 milijardus) užsimanys kartą gyvenime aplankyti Angliją – noras neatrodo ekstravagantiškas. Dabar apskaičiuokime, kiek Hitrou dydžio oro uostų reikėtų pastatyti, kad troškimas taptų realybe. Vis dėlto tie oro uostai nebus pastatyti, tai neįgyvendinama, tad kinų ir indų svajonei išsipildyti nelemta.

Kadaise Bertrand’as Russellas sakė, kad jo vaikai niekada nesužinos, kas yra laimė, nes gimė XX amžiuje. Į tokią pastabą mums norisi atsakyti, kad galbūt „laimė“ yra tinkamas žodis aristokratijos gyvenimui Viktorijos laikų Anglijoje apibūdinti, bet abejotina, kad prastuomenė tą metą prisimintų taip pat nostalgiškai. Šitoks atsakymas būtų natūralus ir netgi banalus, bet labiau įsigilinus, ko gero, ne visai įtikinamas. Be abejo, nei laimė, nei kančia neišmatuojamos kiekybiškai – nesvarbu, ar suprantame laimę kaip teigiamą dvasios būseną, ar kaip, anot Schopenhauerio, kančios nebuvimą. Kad ir kaip būtų, trumpas žvilgsnis į besibaigiantį šimtmetį sveikam protui nesufleruoja, jog globali kančios masė, palyginus su ankstesniu amžiumi, sumažėjo, net jeigu įsivaizduojamoje lygtyje atsižvelgsime į medicinos mokslų pasiekimus malšinant fizinį skausmą. Beveik neabejojant galima teigti, kad nė vienas amžius nematė tiek žudynėse užmuštų žmonių, – imant ne tik absoliutų, bet ir santykinį skaičių, – nužudytų per du pasaulinius karus ir per šimtus kitų, naikinimo stovyklose ar per didžiuosius badus. Genocidas – ne mūsų amžiaus išradimas, bet žodis sukurtas šiajame, kai žudymo technika nepaprastai ištobulėjo. Didelio masto skerdynėms nė nereikia tokių priemonių kaip dujų kameros ar dirbtinai sukeltas badas – pakanka primityvių instrumentų kaip mačetės Afrikoje. Kankinimo menas vis dar klesti, tai liudija ir pranešimai iš Kinijos koncentracijos stovyklų bei kalėjimų.

Kodėl pradėjau savo refleksiją nuo pastabos apie judėjimo greičio pažangą? Galima manyti, kad būtent pažanga priskirtina aplinkybėms, lėmusioms šiuolaikinių visuomenių ir pavienių asmenų mentaliteto permainas, ir itin prisidėjo prie dabar visų apraudamos „bendrystės“ praradimo – praradimo, kurio rezultatu pagrįstai laikomos ir įvairios mūsų civilizacijos katastrofos, ir įvairūs garbingi pasiekimai. Dejonės, įsidėmėkite, trunka jau daugiau kaip du šimtmečius, o prasidėjo tais laikais, kai labiausiai išsivysčiusių pasaulio vietų gyventojai judėjo dar tokiu pat greičiu kaip jų neolitiniai protėviai. Pastarieji du dešimtmečiai dejones praturtino nauju žodžiu „komunitarizmas“, kuris yra ne kas kita kaip bendras skundų pavadinimas, kai baigmuo „-izmas“ miglotai (ir apgaulingai) rodo, jog tie, kurie žodį vartoja, žino, kaip atsukti laiką ir atkurti praeities grožį. Skundai suprantami ir visiškai pagrįsti, bet praradimas, atrodo, negrįžtamas. Esame susipažinę su antimoksline fantastika, kurios autoriai svajoja susigrąžinti įprastą gyvenimą iki elektros išradimo (amišų sekta Pensilvanijoje, olandų menonitų radikalioji atšaka, iš tikrųjų gyvena be automobilių ir traktorių, dirba laukus rankiniais įnagiais ir gyvena visai pakenčiamai, nors jų mentalitetas greičiausiai taip pat liko XVII amžiuje). Prisimename gerus Jacques’o Tati filmus, išjuokiančius pažangą: viename jų rodomas laiškininkas, kuriam išaiškinta, kad reikia kartoti amerikiečių pasiekimus, ir kuris, nemirtingai mindamas dviračio pedalus, nepailstamai kartoja: „Rapidité! Rapidité!“

Taigi būtent greitis, manau, sugriauna mitologinę erdvę, sakralinę erdvę, įspraustą į reikšmines struktūras: be šios erdvės, kaip aiškino mūsų mokytojas Mircea Eliade, visata negali žmonėms atskleisti savo slaptosios prasmės. Dėl mitinės erdvės laikomasi įstatymo, o fundamentalios gyvenimo normos, pvz., įstatymai, įrašyti į pačią būties konstituciją, yra kuriamos be žmonių valios. Gyvename Descartes’o erdvėje, mano kaimas nebėra visatos centras.

Tikėjimą prigimtine teise irgi praradome (arba taip pat sugriovėme). Vis dėlto praradome jį daug anksčiau, dar prieš technikos pažangai padovanojant svaiginamą greitį, kuriuo giriamės. Apšvieta sugriovė šį tikėjimą mums iš po kojų patraukdama moralinio saugumo, o netrukus ir kognityvinio saugumo pagrindą; ir viena, ir kita išklibino skeptiškasis racionalizmas.

Taigi ar turime smerkti Apšvietą? Daug kas smerkia visų pirma, nors nebūtinai, iš krikščioniškosios perspektyvos (Ericas Vogelinas yra turbūt garsiausias ir radikaliausias arba negailestingiausias iš tokių kritikų). Iš šios perspektyvos Apšvieta apibrėžiama per priešiškumą krikščioniškajai tradicijai. Tai buvo, anot priešų, stabmeldiškas, pusiau gnostinis žmogaus šiapusinio saviišganymo projektas; Apšvietos susitaikymas su krikščionybe neįmanomas. Apšvieta, potencialiai suteikdama žmogui visagalio kūrėjo rangą, iš tiesų jį degradavo iki gyvulio lygio; gėrio ir blogio skirtį pakeitė utilitariniai kriterijai. Esminiai saitai, palaikę žmonių bendrystę, – šeima, religija – buvo išjuokti arba prievarta sutraukyti. Trumpai tariant, Apšvieta – didžiulė kultūrinė katastrofa. Žmogiškoji būtybė sumenkinta vien iki jos pradinio apibrėžimo, todėl žmonės tapo laisvai pamainomi lyg plytos sienoje: galų gale tai padėjo XX a. totalitarizmo pamatus.

Kad ir kaip būtų, įprotis ieškoti Apšvietoje visų mūsų amžiaus baisybių ir nelaimių šaltinių yra gana dažnas,  neįgavo monopolio netgi krikščioniškoje literatūroje. Ne sykį pabrėžta, jog pagrindinės Apšvietos idėjos, nors išsakytos ir skelbtos nekrikščioniškajame ar antikrikščioniškajame kontekste, yra krikščioniškos kilmės. Joms priklauso žmogaus teisių ir lyčių lygybės idėjos; vis dėlto sunku tokias šaknis įžvelgti religinės laisvės ar žodžio laisvės idėjose. Šių dviejų tradicijų konfrontacija – tikrai priešiška, nors be neapy­kantos – verčia, remiantis tokia interpretacija, manyti, kad būtent Romos bažnyčia iš esmės atsisakė tradicijos, pagrindiniu priešu laikiusios liberalizmą.

Ar taip yra iš tiesų? Tiksliai nežinotume, net jeigu būtų daugiau geros valios, kurios dažnai pristinga. Jeigu supaprastinsime Apšvietos apibrėžimą iki kantiškojo minimumo, iki, regis, nekaltos frazės sapere aude, aptiksime jau seniai vykstančio, nepagydomo konflikto šerdį. Frazė, jei į ją nuosekliai ir iki galo įsigilinsime, teigia ne tik tai, kad protas turi teisę skverbtis visur, kur užsimanys, bet ir tai, kad turi monopolį vertinti visų klausimų ir visų atsakymų, galinčių iškilti mūsų mintyse, kompetenciją, taip pat kad kompetencijos kriterijai nustatomi remiantis mokslo pagrindais, kaip yra šiuo metu. Teisybė, kad scientistinės (nes negalima sakyti: mokslinės) doktrinos reikėjo suklestėti moksliniam žinojimui naujaisiais laikais, bet taip pat ji buvo, akivaizdu, nukreipta prieš krikščionybę, prieš bet kokią religiją, kadangi religija ir visos jos atmainos sėmėsi galių bei kompetencijos iš paveldėtos tradicijos ir Dievo apreiškimo. Racionaliosios religijos nėra, o jeigu ir egzistuoja, tai ji yra ne kas kita kaip Apšvieta.

Vadinamoji sekuliarizacija, arba visuotinis abejingumas tikėjimo atžvilgiu, nesiduoda paaiškinama, manyčiau, dėl mokslo turinio ir tikėjimo turinio konflikto. Tiesa ta, kad tokie susipriešinimai, dėl kurių dabar Bažnyčia apgailestauja, grėsmingai radosi praeityje, nors nesame, bent dauguma mūsų, protai, kurių mąstymas persmelktas scientizmo taisyklių, esame prietaringi, o įvairūs absurdiški arba bauginančiai nesaugūs tikėjimai be jokių kliūčių plinta po pasaulį, taip pat ir išsimokslinusiuose visuomenės sluoksniuose. Kita vertus, skaitome daugybę knygų, parašytų mokslo žmonių, tikrų fizikų, mums aiškinančių, jog šiuolaikinė fizika ir kosmologija Dievo egzistavimo jokiu būdu neneigia, veikiau netgi pateikia argumentus jo naudai. Turint omeny šį abejingumą, tikriausiai viskas yra gerokai paprasčiau. Pasikeitė poreikių ir jų tenkinimo hierarchija. Mokslas mums teikia apčiuopiamas ir išmatuojamas gėrybes, o tikėjimas duoda dvasines, nematomas gėrybes – pasikliovimą gyvenimu, tikrumą, kad esame saugomi Apvaizdos, tačiau neužtikrina geresnio aprūpinimo žemiškomis gėrybėmis. Tokia dvasinė mutacija tikrai reikalauja šiokių tokių išlaidų, bet mes pasirengę už jas susimokėti.

Ir vis dėlto matome, kad Apšvieta atsisuka prieš save pačią. Retrospektyviai šį savižudišką veiksmą stebime jau nuo XVIII a., jau nuo Davido Hume’o: jo išdėstyti empirizmo principai galop tapo pagrindu epistemologiniam nihilizmui, kuriam nėra jokių priežasčių ginti tradicinę tiesos sąvoką. Jeigu vien tik praktiniais sumetimais pateikiame nuomonę apie pasaulį, kuri peržengia individualaus suvokimo ribas, tada tiesos idėja yra niekinė; utilitarinių kriterijų gausu tiek moksle, tiek kasdieniame gyvenime. Tačiau Apšvieta, kaip pati save suvokė, buvo drąsus ir nepalenkiamas tiesos – galutinės tiesos, kurios tas pats D. Hume’as troško, – siekis, tiesos, kuri prieštaravo religiniams prietarams, krikščioniškiesiems mitams, tradicijai ir net istorijai kaip tik­rumo šaltiniams. Tai rodo, kad šis mūšis dėl tiesos pasaulietinėje kultūroje pasiekė kultūrinę aklavietę, joje turime plikomis rankomis kovoti su naująja situa­cija: prieš tiesos nebuvimą, pragmatizmo lemtą jos degradavimą iki senojo prietaro. Ši filosofija, numarinusi tiesą, skelbia begalinę toleranciją bet kokiems „kalbos žaidimams“ (t. y. nuomonėms, tikėjimams, doktrinoms), kurie žmonėms atrodo naudingi. Rezultatą galime išskaityti Karlo Krauso posakyje: Alles ist wahr und auch das Gegenteil – viskas yra teisinga, taip pat ir priešingai.

 

Žilvino Jagėlos piešinys.

 

Ar tiesa mirė? Neskubėkime skelbti tokio verdikto. Daugybė mūsų civilizacijos sudedamųjų dalių ne tik buvo pasmerkta mirti, bet ir efektyviai giljotinuota, o paskui pamatėme, kad gyvuoja ir netgi spindi gera sveikata. Kiek jau sykių mums tragiška mina sakyta, kad romanas išleido dvasią? Bet ne: po egzekucijos nuolat atsiranda naujų romanų ir kai kurie tikrai geri. Ar kadų kadaise nesakyta, kad figūrinė tapyba mirė smurtine mirtimi, buvo nudurta fotografijos? Iš tiesų taip neatsitiko – fotografija virto nauja meno rūšimi. O ką galima pasakyti apie filosofiją, metafiziką? Bandyta nušluoti, sunaikinti dėl įvairiausių priežasčių: XVIII a. empiristų, Hegelio, Marxo, visų pakraipų pozityvistų, Wittgensteino ir t. t. Ir štai vargšė mergaitė, tieksyk nužudyta, keliasi iš kapo, nesuprasdama, kad seniai mirė, ir toliau žygiuoja (tiesa, niekas nežino kur, bet tai jau kiti reikalai).

Ir dar ne viskas. Mums sakoma – šįkart išsilavinusia, eruditiška, mokslininkiška (aiškus reikalas) veido išraiška, – kad žmogus jau neegzistuoja, kad liko tik struktūros; arba kad žodis „aš“ neturi designato, kad jis nieko neatitinka. Istorijos pabaiga, meilės pabaiga, ideologijos pabaiga... visur lavonai, visur kapinės, bet paskui vis dėlto – prisikėlimas. Net Dievas, prieš gerą amžių pribaigtas Zaratustros ir vis tiek vėliau dar tūkstantį kartų užmuštas Nietzsche’s, nepanašus į seniai seniai palaidotus palaikus; priešingai, retsykiais vis dar pasinaudoja žmonėmis, kad išnaikintų savo priešus.

Kartais mums sakoma: romano ar figūrinės tapybos mirtis nereiškia, kad niekas neberašys romanų arba nebetapys paveikslų, o reiškia, kad nebebus floberų ir prustų, kaip nebebus velaskesų ir rembrantų. Kad Flaubert’as, Proustas ir Rembrandtas jau mirę, sutinku. Vis dėlto nebuvo įrodyta ir nepavyks įrodyti, kad meno kūriniai daugiau niekada nebus lyginami su jais vaizduotės galia. Negalima sekti Flaubert’u ar Rembrandtu – taip būtų sukurtas pagal apibrėžimą prastas produktas, nes kiekvienas didis menininkas yra vienetinis. Tačiau meninė vaizduotė veikia, kad didieji talentai skintųsi kelią tarp vidutinybių, net jei susiduria su sunkumais.Trumpai tariant, mūsų kultūrinis gyvenimas yra intensyvus, kupinas gyvybingumo, įdomus. Taigi iš kur mūsų nerimas, mūsų liūdesys, chaoso jausmas, mūsų malaise. Bažnyčios sako: „Taip yra, nes Dievą pamiršote.“ Vis dėlto nėra iki galo aišku, kas yra priežastis, o kas – rezultatas. „Pamiršote Dievą, – sakoma mums, – nes Dievas jus gėdina, yra nepatogus, primeta jums prievoles, kurios jums atrodo per sunkios, nors iš tiesų nė kiek nėra nepakeliamos.“ – „Betgi ne, – galime replikuoti, – Dievas visai nėra nepatogus, atvirkščiai. Dovanoja mums dvasinę ramybę, suteikia tikrumo jausmą, gyvenimo prasmę pasaulyje, kurio tikslas yra gėris, netgi jei sunku tai pažinti per patirtis. O dėl prievolių, teisybė, visi esame nusidėjėliai, kaip ir mūsų protėviai. Vis dėlto jie sprendė šiuos reikalus ne prasčiausiai, pavykdavo jiems šį bei tą su dangumi susitarti, ir mes galėtume taip padaryti: tikėti Dievą, bet ne taip – tikėtume, kad visi Jo reikalavimai mus rimtai įpareigoja.“

Dievas pamirštas akivaizdžiai mažiau, nei sakoma. Sociologai daugsyk kritikavo pergalingo ir neišvengiamo vadinamosios sekuliarizacijos judėjimo idėją, atskleidę, kad didelių šio proceso mastų, išskyrus Vakarų Europą, nepastebima, kad visur vyrauja antitendencijos, kurios retkarčiais, bet nebūtinai, priešinasi modernumui, ir dažniausiai pripažįstamos tradicinės religingumo formos, o ne besistengiančios nuolaidžiauti Apšvietai.

Vis dėlto mūsų dvasinis chaosas ir baimės yra tikri. Tik galbūt patys nežinome, ko bijome. Net atidėjus į šalį visas gerai žinomas šių laikų negandas – dirvos ir vandens taršą, nusikalstamumą, triukšmą, prarastą politinio elito ir partijų autoritetą, valdžios korupciją, narkotikus, – neatrodo, kad mūsų intelektinis gyvenimas tvirtai stovėtų ant kojų, jis nuolat susiduria su išbandymais. Religija, net jeigu tikima, nebėra patikima paspirtis; mokslas tapo nesuprantamas didžiajai daliai ir nelogiškas; istorijoje viskas atrodo netvirta ir pasmerkta revizijai. Užtat svaiginantis greitis visose gyvenimo srityse mums suteikia galimybę pabėgti. Paklausite: kam reikia 70 televizijos kanalų? Į spontanišką atsakymą, kad niekam nereikia, bus tuojau pat atkirsta: priešingai, beveik kiekvienam reikia, nes tai būdas pasprukti nuo nežinia ko prie nežinia ko arba, tarkim, nuo absurdo prie absurdo.

Neapibrėžtumas yra mūsų laikų stigma. Stigma – ir kaip gėdingas įdagas nusikaltėlio kaktoje, ir kaip mistinė žaizda.

Patyrėme totalitarinius režimus. Ne genocidas, net ne ideologinis genocidas buvo nauja, o, sakyčiau, veiksminga totalinės žmonių protų ekspropriacijos technika. Tai buvo įmanoma tik su sąlyga, kad tironija sugebės tobulai savo rankose sukoncentruoti politinę, ekonominę ir kultūrinę valdžią, įskaitant informacijos ir švietimo sistemas, meną, literatūrą ir t. t. Toks despotizmas anksčiau tikrai nebuvo įmanomas: viduramžių Europa, nepaisant pusiau teokratinių Bažnyčios pretenzijų, išlaikė civilinės ir dvasinės valdžios padalinimą ir neišrado, laimei, centrinio planavimo – jeigu būtų sugalvota tokia institucija, naujieji laikai, įskaitant Apšvietą, tikriausiai nebūtų išaušę.

Tačiau sunku rasti įtikinamą atsakymą į klausimą, kodėl totalitariniai režimai atsirado mūsų šimtmetyje. Galima daryti prielaidą, kad viena iš būtinų sąlygų jiems atsirasti buvo permainos, suteikusios galimybę masėms dalyvauti politiniuose procesuose, ir per ankstesnį laikotarpį išsivysčius demokratinėms priemonėms, galėjo atsirasti antidemokratinė pabaisa.

Nuolat sau užduodame klausimą, ar galime dar kartą patirti totalitarizmą, ar tai buvo kažin kas išskirtinio mūsų žiauriajame šimtmetyje. Viena vertus, toks pasikartojimas atrodo neįtikėtinas, nes visiškos informacijos sistemų kontrolės – tai neginčytina totalitarizmo sąlyga – nebepavyks įvesti, kadangi visi vadinamosios informacinės revoliucijos instrumentai dekoncentruoti, yra ne vienose rankose. Be to, pripratome tikėti, kad laisva rinka ir demokratijos institucijos, įskaitant politinį ir religinį pliuralizmą, eina koja kojon, ir neįsivaizduojame jų atskirai. Tiesa, priešingas pavyzdys – Kinija, kur barbariškas despotizmas gyvuoja drauge su rinka, vis dėlto save raminame, jog tik kelerių metų klausimas, kol rinka ilgainiui galbūt sukels demokratines permainas. Galbūt. Kol kas matome, kad pasaulinė laisvoji rinka dirba Kinijai: daugybė vergų kinų gulage gamina visokiausias prekes beveik nemokamai, todėl šių prekių neįmanoma nukonkuruoti. Šitaip laisva rinka dirba despotizmui ir vergijai.

Jeigu į šį faktą ir nekreipsime dėmesio, tvirtas įsitikinimas, jog totalitarizmas mums galutinai nebegresia, gali būti šiek tiek per drąsus. Tiesa, pastarųjų metų demokratijos pergalės Vidurio ir Rytų Europoje, taip pat Lotynų Amerikoje suteikia mums vilties: štai kelias, kuriuo eis žmonija! Gali būti, bet nesame tikri. Visi žinome, kad mūsų laikai žiaurūs, bet taip pat žinome, kad jie hedonistiniai; lengvai pamirštame, kad laisvė niekam nėra užtikrinta amžiams, ji reikalauja būti nuolat budriems ir turėti drąsos ją ginti. Mūsų visuomenėse visada slypėjo jėgos, pasirengusios ją sunaikinti: šią akimirką jos gali atrodyti nelabai svarbios, tačiau, ištikus kokiai nors didelei ekonominei ar socialinei katastrofai, sugeba žaibiškai išaugti – matėme tokių procesų. O kataklizmai gali ištikti dėl įvairių priežasčių. Pripratome prie globojančios šalies dosnumo, trokštame vis daugiau prekių ir paslaugų, kuriomis ji turi mus paremti. Tačiau mums sakoma, jog šią naštą bus vis sunkiau pakelti, kad ir dėl demografinių priežasčių, o netolimoje ateityje teks pastebimai apriboti dosnumą. Sunku rasti protingų sprendimų, kaip sutramdyti milžiniškus ir vis dar augančius miestus, sprogstamąjį trečiojo pasaulio radikalaus skurdo koncentratą. Augantis žmonijos spaudimas dėl senkančių vandens ir erdvės išteklių gali bet kada įplieksti karus. Rinkų plėtimas taip pat sukuria, esant tam tikroms sąlygoms, baisią nelygybę, taigi ir pavojingą masę pavydo, vieno iš jausmų, kurie išskiria itin daug destrukcinės energijos.

Pati ideologija nėra svarbi, viskas priklauso nuo atsitiktinių aplinkybių. Juk jau pasimokėme, kad iš bet kokios ideologinės medžiagos galima pagaminti pagalį žmonėms žudyti: tai gali būti Senojo Testamento Dievas arba net – sunkiau, bet įmanoma – Jėzus Kristus, Koranas, žinoma, lygybės idėja, šviesus socialistinis rytojus, rasė, gentis, tauta (tauta virš visko, kasdien tai matome). Protas taip pat sėkmingai galėjo būti revoliucinio teroro pateisinimu tiek jakobinams, tiek bolševikams. Apšvieta, romantizmas, religija – viskas tinka. Patys simboliai gali būti nekalti: nieko blogo nereiškia pjautuvas ir kūjis, amžių amžius kaimiečių ir darbininkų naudoti paprasti įrankiai, bet ypatingomis sąlygomis šie simboliai tapo sovietų tironijos ženklu. Nieko blogo nereiškia svastika, įvairiose senosiose civilizacijose – tiek priešheleninėje, tiek ikikolumbinėje – aptinkamas ženklas, vis dėlto mums šis simbolis neišvengiamai siejasi su hitlerizmo žvėriškumu.

Todėl kartoju: ideologijos ir simboliai nėra svarbūs. Ideologijos paprastai būna silpnesnės už savo skleidėjus, už tų skleidėjų aspiracijas ir interesus. Mūsų dangus nuolat debesuotas, kaip galų gale visada buvo ir ką žmonės visada žinojo. Nesakau, jog lekiame pabaigos link. Veikiau – jog, kaip „Alisoje stebuklų šalyje“, turime sukaupti jėgas ir greitai lėkti, kad liktume toje pačioje vietoje.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Leszek Kołakowski. „Moje słuszne poglądy na wszystko“. – Kraków: „Znak“, 1999.