Balsu, žodžiais, tekstu įausti vokaliniai kūriniai – dainos –­ nepastebimai, bet ir neištrinamai įsirašiusios į kiekvieno gyvenimą įvairiomis formomis, įvairiais turiniais. Dažnai užmirštamos ir nemąstomos, nebegirdimos, bet vienaip ar kitaip mumyse esančios, kartais esančios mus. Muzika – ypač stipri galia ne tik sujaudinti, įkvėpti, prikaustyti, užjausti, bet ir išsaugoti savyje atmintį. Be sunkiai įvardijamo jausminio paveikumo, vokalinė muzika savyje turi tiesioginę, sąmoningai klausytojams siunčiamą žinią – tekstą. Jis, deja, dažnai taip ir prateka pro šalį, nepasiekęs mūsų vidinės klausos. Kodėl? Nes klausytis irgi reikia mokytis.
Vertėtų skirti poeziją ir dainų tekstus. Poezijoje itin koncentruota prasminė, emocinė plotmė, sąmoningai paliekama vietos tylai – intensyviam buvimui tarp. Tekstų semantika turininga –­ pagavumas, meninė vertė ir paveikumas priklauso nuo žodžio ir tylos santykio, kuris sukuria ir išlaiko jausminį kūrinio lauką. Dainose visa tai perimta muzikos – harmonijos ir melodijos, kurios mus pasiekia, pagauna pirmiausiai, tekstus išgirstame ir pradedame suvokti tik vėliau (jei apskritai pradedame).
Jeigu dainų tekstai neturėtų savo funkcijos (ar ją atlieka – kitas klausimas), jie apskritai nebūtų rašomi. Tie, kurių kūrybinės sąmonės tikrina tai, ką rašo, tai, ką perduoda ar gali perduoti, siekia kalbėtis – tai abipusis judesys: pasakyti ir sulaukti atsako, kitaip – susiliesti. Vieni tekstai skirti būti skaitomi, o ir apskritai būti, tyloje, tyliojoje literatūroje (raiškos, o ne turinio prasme), kiti sukurti būti per muziką ir pačia muzika. Norisi kalbėti, pirmiausia, apie sąmoningiausius ir sąžiningiausius dainų kūrėjus: toks – Andrius Kaniava.
Andriaus Kaniavos dainos veržlios, išraiškingos, neišvengiamai (teigiama prasme) teatrališkos ir dėl to labai įtaigios.  Būdamas scenoje Andrius (leidžiu sau prisiartinti) iš tiesų būna – atlikdamas kūrinius klausytojams nesuteikia progos suabejoti, kad tai, ką jis sako, ką perduoda savo muzika, yra tikra. O tikra gali būti tik tuomet, kada vienaip ar kitaip yra patirta – nebūtinai kūniškai, galbūt daugiau sąmoniškai, per kūrybinę sąmonės atvertį, atminties arba grįžimo judesį, manęs ir pasaulio (kaip kito) santykį.
Nesvarbu, ar Andrius scenoje su sunkiosios muzikos orkestru (o jau ir čia kokia žaismė!) „Musė“, kitais jam akompanuojančiais muzikantais, ar vienas – tai, ką ir kaip jis perduoda, kaip išlaiko atlikimo intensyvumą, todėl ir dėmesį, įtraukia. Kartais, tiesa, grodamas vienas (kalbant ne apie bendrą pasirodymą, o vien apie jį patį) išspinduliuoja dar daugiau energijos, gal net nejučiomis sąmonė ir kūnas mobilizuojasi – pasitelkia visas savo galias tai laiko ir buvimo atkarpai ant scenos.
Grįžkime. Prie ryškiausios krypties Andriaus muzikiniuose tekstuose – kito. Pirmiausia reikia suvokti, kad kito sąvoka yra dvejopa: kitas, kas nesu aš, pavyzdžiui, kitas žmogus, pasaulis, muzika, absoliučiai bet kas; ir kitas, kaip kitoks, kaip ne šitas, atskiriantis mano tikrovę nuo kitos, mane atitolinantis: „Kitas gyvenimas, nepažįstamoji, / Visai kitoks, nei tu galvojai [...] / Skirtas kitiems, nei tu svajojai, / Kurių viskas, ir kūnas, ir siela, gražu / Toli gražu ne tokiems, kaip aš ir tu“ („Kitas gyvenimas“), – brėžiama savęs ir kitų, bet svarbiausia – kitokių, skirtis. Justi ir vienišumas – kalbama su nepažįstamąja, su tam tikra artimo žmogaus projekcija, sąmoningai ar ne (bet, žinoma, sąmoniškai) ieškoma tokio paties, lygiai taip pat ne tokio, kaip kiti –­ tie, kuriems skirtas tas kitas gyvenimas, kurio lyg ir ilgimasi, kaip ko nors, kas jau prarasta, ar kokios gražesnio buvimo idėjos: „Lyg šešėlis kažko, ko seniai nebturi, / Jis tau šypsos rytiniam alaus butely.“ Tas pats atskirumo (o gal atsiskyrimo?) motyvas ,,Dainoje, kuri neturi pavadinimo“ apie mūzą –­ „efemerišką ir trapią būtybę“, taigi apie kūrybą ir kuriančio žmogaus vienišumą ir tik jo vienintelio kartais vos apčiuopiamą santykį su ja:

O ji dainavo dainas, kurias girdėjau tik aš
Ir gyslom srūvančios naktys.
Ji šoko gatvėj basa, paskendusi glėbyje
Savos vienatvės.
Ji deklamavo eiles, kurių nieks nesupras
Dar kokį tūkstantį metų...
Ji demonstravo madas. Atspėk, kas aš,
Ir amžinai būsiu tavo...
 
Galbūt daina neatsitiktinai neturi pavadinimo – atspėk, kas aš. Atspėti vardą – tarsi magiška mįslė. Čia Andriaus kūryba suartėja su liaudies kūrybine sąmone – prisiminkime padavimą apie užkeiktą skraidantį ežerą, kuris žmonėms pridarydavo daug bėdų, tereikėjo atspėti jo vardą – kitaip, prisijaukinti. Ir amžinai būsiu tavo... Kūryba yra kaip nuolatinis spėjimas, mėginimas atsakyti, prisijaukinti tiesas, suvokti, patirti.
Labai sveikintinas ir džiuginantis, netgi atgaivinantis Andriaus deklaruojamas požiūris į akivaizdžias šiandienos visuomenės (ypač kūrybinės) ligas. Andrius labai taikliai ir ironiškai apmąsto kai kurias šiandienos, dažniausiai jauno žmogaus, aktualijas. Dvi labai drąsios ir labai teisingos dainos yra „Internautas“ ir „Dvasios našlaičiai“. Pirmoji –­ apie žmogaus nebūtį arba būtį kitaip. Šaipomasi iš už kompiuterio ekranų besislepiančių „šešėlių karių“, žmonių, kurių sąmonės perkeltos į alternatyvią, skaitmeninę būtį, o kūnai apskritai nebegyvena. Nebelieka jokio tikro lietimosi (įvairiais požiūriais), kūnas nebetenka prasmės – sąmonė, kuri pasaulį patiria tik per kūną, šiuo atveju tai daro per kompiuterį:

Kiekvieną vakarą aš kaip į darbą kylu į karą,
Vienas mūšio lauke, ir žūstu nelygioj kovoj.
Prieš tai, ką jūs čia veikiate, ką kuriate, ką mylite, ką darot,
Prieš tai, kuo buvot vakar ir kuo būsit rytoj, o taip...

Nelieka jokio buvimo tarp – tik prie arba prieš. Labai liūdna, bet tokių internautų yra begalės – nebemąstančių, o tik automatiškai besipriešinančių kitam, neišdrįstančių būti iš tiesų. Iš absurdo suvokimo kyla ir ironija, ir ją lydintis kartėlis.  
 „Dvasios našlaičiai“ – jau vien kūrinio pavadinimas nurodo į tokius, kurių dvasinis pasaulis visiškai prarastas, sunykęs, kurie neturi jokių dvasinių šaknų, perduoto ir perimto pasaulio suvokimo, tuo labiau jokio savęs suvokimo (ypač savikritiškumo). Šioje dainoje drąsiai ir atvirai apie tuos, kurie nejunta (ir greičiausiai nesistengia pajusti) savęs ir realybės, kurioje gyvena, santykio, ryšio tiek su aplinka, tiek su savo vidiniu pasauliu, kurie ne tik kad neįvertina, bet apskritai nevertina savo galimybių, yra apakinti dabar tokio POPuliaraus amerikietiško troškimo užkariauti pasaulį:
     
Kairę! Kairę! Viens, du, trys, keturi!
Uždekite šviesą, duokite kelią,
Užčiaupkite mūzas, nuleiskit kartelę,
Aukokit mišias Katedros aikštėj –
Per Lietuvą šiandien žygiuoja našlaičiai!
Kairę! Kairę! Viens, du, trys, keturi!..

Šitas kūrinys visuomet pradedamas dainuoti sąmoningai neintonuojant, apeliuojant į publikos sąmonę, stebint reakciją, įtraukiant: „O, mama, kodėl man nedavei balso, / Kūno kalbos ir apčiuopiamo jausmo?..“ Taip (pagaliau!) garsiai išrėkiama visą muzikinį (kol kas apsiribokime tik šia sritimi) pasaulį užvaldžiusiu, nesustabdomai ir laimingai toliau parazituojančiu reiškiniu –­ kraštutine popkultūros atmaina –­ žiauriu popsu (kaip jį kitaip pavadinti?..). Sakytum, visko yra, visko reikia, bet tik ne tada, kai jaunam žmogui, knibždančiam įvairiausių naujų potyrių troškimais, mėginančiam surasti glaudžiausią savo ir pasaulio, savo ir kitų ryšį, ieškančiam, kaip būti, yra brukte brukama neva lengviausia galimybė būti – būti populiariam, gražiam, turtingam, dievinamam priešingos ar tos pačios lyties (tai irgi sėkmingai diegiama, daiginama).
Kūryba mums visiems yra duota kaip galimybė būti. Per vieną literatūros paskaitą Viktorija Daujotytė yra pasakiusi, kad instrumentai pratęsia žmogų. Lygiai taip ir per kūrybą mes galime tęstis, plėstis, įvardyti (atspėti jų vardus, todėl prisijaukinti) savo patirtis, jas perduoti kitiems, galbūt save ten atpažinsiantiems. Menas – tai, kas mus žadina, kas mus valo, kas mus daro geresnius. Kartais – tai vienintelė forma ir galimybė pasakyti tiesą ar apskritai kalbėti. O ką kalba, ką gali pasakyti „dvasios našlaičiai“? Žmonės, kurie televizijos, radijo, Amerrikooss (kuri, atmetus visą privalomo gražaus, turtingo ir lengvo gyvenimo iliuziją, turi, pabrėžiu, itin stiprias kultūrines, menines tradicijas, nors ir nesenas, ir aukščiausio lygio kūrėjus) yra atvirai bukinami, įtraukiami ir užburiami. Kokia magija belikus... Gal ne visada jie ir kalti – „aplinka kalta“.

O, mama, skaudu, kad net ašara trykšta,
Kai nieko neturi, o norisi visko.
Lai publika ploja, garsiakalbiai traška –
Iš mano naujo įvaizdžio išspausime vašką!

Tai žmonės, neturintys tapatybės, nežinantys, kaip identifikuotis: „O, mama, kodėl aš ne toks kaip kiti, / Ne toks kaip kažkas, o tiesiog kaip visi?..“
Andrius Kaniava ištikimas teatro, muzikos, kūrybos, o svarbiausia, savo požiūriui, kuris dainose atsikartoja, o ne prieštarauja, kalba apie tai, kas džiugina ir kas skauda, kalba nesumeluotai, kartais tyčia „negražiais“ žodžiais, savo patirtu ir tikrinamu kitokumo ir kitybės suvokimu, sąžiningumu. Būtent to menui reikia –­­ tiesos ir autentikos. Ir drąsos.