1. Kaip jaučiatės žiniasklaidos tapomo visuomenės gyvenimo ir brukamų pramogų pasaulyje? Ar jis veikia Jūsų kūrybą? O gal esate atsiribojusi? Vengiate kišti savo trigrašį į nesibaigiančias politines diskusijas ar bandote kaip nors jose dalyvauti?

Neįsivaizduoju, kas man tas pramogas galėtų brukti ir kaip. Televizoriaus senokai nebežiūriu, laikraštienos ir žurnalienos neskaitau. Kultūros spaudos bibliotekoje – iki soties. Lietuvos radijas – labiausiai „Klasika" –­ trans­liuoja man tinkamas laidas. Sakytum, gyvenk, alsuok ir džiaukis. Bet... Politikai negaliu likti abejinga. Trigrašio viešai ir garsiai nekaišioju, į partijas nestoju, už jas bei jų lyderius neagituoju. Tačiau privačiose diskusijose leidžiu sau pasireikšti.

Rašau ne tik vaikams, bet ir vaikams. Su jais bendraudama (o bendrauju dažnai) patiriu klausimų liū­tį –­ kuo įvairiausių. Nejau galėčiau sakyti: ai, vaikai, man ta politika nerūpi, aš, matote, aukščiau, o jūs patys kaip nors... Nemeluoti sau ir savo artimiausiems – toks mano politikos pradžiamokslis.

2. Kaip jaučiatės savo kuriamo meno aplinkoje, tarp kolegų? Ar jaučiate konkurenciją? Ar imatės kokių nors veiksmų propaguoti savo kūrybą?

Gerai jaučiuosi, dabar jau taip. Senais senais laikais, kai pasukau iš žurnalistikos į literatūrą, būta visko. Neapsakomai svarbūs man tie rašytojai, kurie ir drąsino, ir skatino, net stumtelėjo. Sutikau ir oponentų – kaip nesutiksi? Ar kitaip gali būti?

Apie konkurenciją ne kažin ką galiu papasakoti. Kas nors iš šalies į mus –­ į rašytojus žvelgiantis – pasakytų daugiau ir įdomiau. Konkurencijos iliuziją kuria žmonės, sumanę premijų ir premijyčių liūtį, o dar tie, kurie sudaro knygų ir jų autorių penketukus, dešimtukus, dvyliktukus... šimtukus... tūkstantukus... Į tūkstantuką juk visi, knygas berašą, pateksime?

Savo kūrybos nepropaguoju net savo kūrybos rytmečiuose, popietėse ar vakaruose. Laimei, esu radusi dosnią temą – rašau knygas apie rašytojus. Apie tuos, kuriuos skaitydama tapau savimi. Man neįdomu kalbėti apie tai, kur ir kada gimiau, kaip ir ką kūriau bei sukūriau – juk visa tai labai gerai savaime žinau. Neapsakomai įdomu pasakoti apie primirštus rašytojus.

3. Ar skaitote kultūros leidinius? Jei taip, tai kur – popieriuje ar internete? Gal jau laikas kultūrinei spaudai apskritai keltis į internetą?

Skaitau, dar ir kaip skaitau. Ypač traukiniuose, kuriais mėgstu keliauti. Jei traukinyje Vilnius–Turmantas rasite paliktus „Šiaurės Atėnus", tai greičiausiai manuosius, pakeliui perskaitytus. Koks malonumas: geležinkelio stoties kiosko kava, savaitraštis –­ ir dundu iš Vilniaus į Ignaliną. „Literatūros ir meno" traukinyje nepalieku – apimtis didesnė, ne visada spėju perskaityti.

Man mieloje Ignalinos viešojoje bibliotekoje šeštadienio popietę nušluojame stendus – į namus parsinešame gausybę kultūros spaudos savaitgaliui. Ne viskas man patinka ir įtinka, kai kam popieriaus iš tiesų gaila.

Į internetą laikas keltis dienraščiams, pateikiantiems skubias žinias –­ jie tai ir daro. Nė trupučio neapgailestavau sužinojusi, kad pirmadieniais Lietuvoje popierinių dienraščių nebeliks – man jų ir nereikėjo, juk turiu radijo imtuvą, internetą.

Baigdama šį ilgoką atsakymą, dar priminsiu seną istoriją, pasakotą gerokai vyresnių nei aš žmonių. Anais, tarpukario laikais, kai į kaimus atkeliavo radija, ginčytasi: ar gazietos išliks? Išliks – nutarė žmonės. Į gazietą galime silkę suvynioti, į radiją – ne.

4. Dabar miestuose, ypač sostinėje, vienas renginys lipa ant kito. Ar turite mėgstamą renginį, festivalį? Ko reikėtų, kad profesionalusis menas efektyviau konkuruotų su pramogų kultūra?

Tai jau tikrai – Vilniuje tie renginiai lipa ir užlipa. Bet mano festivaliai –­ miškuose ir paežerėse prie Ignalinos. Šiuos atsakymus rašau Vilniuje, Žirmūnuose, vėlyvą vakarą – negaliu negirdėti, kaip miestas gaudžia ūžia. O man stinga ignalinsko jausmo, kad ežeras čia pat, kad pirmasis ryto „darbas" – eiti miškan ir klausytis pašėlusio paukščių giedojimo. Kita vertus, ir Ignalinai, ir kitiems miesteliams linkiu, kad Vilnius tais festivaliais pasidalytų. Kad pagaliau atvyktų tikras teatras, tikras orkestras, tikras kinas.
Apie efektyvias kovas ir pramogų kultūros dusinimą klauskite ne manęs. Nesu kovotoja. Nesu ir pramogų žinovė.

5. Naujai įsteigta Kultūros taryba žada tolygiau remti visas kultūros sritis. Kokiai sričiai, Jūsų nuomone, dabar labiausiai reikia paramos (finansinės, moralinės, reklaminės)?

Kad žinotumėte, kaip giliai širdyje (bet labai labai giliai) norisi spygtelti: taigi man reikia tos paramos, man, mano darbams ir reikalams! O dar ir mano artimam – mudviejų idėjoms. Tiek prisisvajota...

O jei rimčiau... Atrodo, kad į šį klausimą jau atsakiau: provincijai (ak, atsiprašau, regionams, ką aš čia...) verkiant reikia ne tik mėgėjiško, bet ir profesionalaus meno. Anų metų rudenį vienoje miškuose skendinčioje mokykloje nustėrau: bendravau su penktokais, šeštokais, kurie niekada – nė vieno karto – nėra buvę teatre.

6. Kokia pastaruoju metu perskaityta knyga, dailės, muzikos, teatro kūrinys ar šiaip įvykis, reiškinys nustebino? Kokį kūrinį per paskutinį penkmetį įvertintumėte kaip išskirtinį, liksiantį istorijoje?

O, kaip man patinka šis klausimas. Privertėte mane atsigręžti atgalios. Ir nemanykite, kad nerasiu, apie ką pasakoti. Gal net per daug pripasakosiu.

Džiaugiuosi Kasiulio muziejumi Vilniuje. Kai buvau studentė, mėgdavome traukiniu vykti į Kauną, į Žilinsko galeriją. Ir ten Kasiulio būta –­ nedaug. Kaip man jis patiko... Bet kad Kasiulis sugrįš? Ir būtent į tą, į itin keblios biografijos namą? Lyg ir sarmata prisipažinti, lyg ir juokinga: ten man užrišo pionierės kaklaraištį. O anų metų Kalėdas pasitikau Kasiulio muziejuje klausydama Sigutės Stonytės koncerto – jos pirmosios garso plokštelės pristatymo. Sunku patikėti: net bilietų nereikėjo pirkti –­ ir koncerto klausėmės, ir po sales sukiojomės dovanai.

Jei apie knygas... Arūno Eduardo Paslaičio „Dvarų piešiniai" – štai knyga, kurią varto, sklaido, peržvelgia ar įsižiūri mūsų namų svečiai. Dėl knygos ir pats Paslaitis tapo mūsų namų svečiu – tokiu, su kuriuo aistringai... diskutuojame? Mes nediskutuojame. Mes – būna – baramės! Šiaip ar taip, Arūnas namams grąžino aistrą: karštai kalbėtis apie menus. Gal kančia, o gal palaima: lyginti architektūrą ir literatūrą.

Nežinau, ar telpa į Jūsų siūlomą penkmetį Laimos Adomaitienės „Raudonkepuraitė" Rusų dramos teatre. Vėlokai pamačiau – teatro gurmanai jau senų seniausiai ją aptarė. Na, pavėlavau – bet juk regėjau?

Per menkai gurmanų aptartas Vyčio Jankausko šokio teatras. Pastarasis spektaklis – „Aritmijos" – pakibo ties mano sąžine: norėčiau aprašyti, interpretuoti, kas draustų. Ir ko gi man stinga? Greičiausiai drąsos. Tačiau visiems laikams įsiminiau šokėją Rikką Ihalainen – jos nemeluotą jausmą.

Atradimu tapo „Palėpės" teatras. Atholo Fuhardo „Čia gyvena žmonės" – iki skausmo atpažįstama, sava pjesė. Pagaliau regėjau tikrą, nuogą spektaklį – be triukų, be eksperimentų, be bandymų įtikti – ne snobams, tai jau ne. Pamilau „Palėpę".

Jei dar apie meilę... Negaliu atitraukti akių nuo Gedimino pilies kalno – tik toks jis turi būti: savaip kuprotas, pasviręs. Dabar jau tikrai –­ kalnas.

Bet jeigu apie karščiausią meilę... Kai buvau studentė, prasmegdavau Filharmonijoje. Vėliau ilgokai sukiojausi po įvairiausias menų pakampes –­ o dar labiau po madingas, pompastiškas sales, tas fiestas.

Apsukau ratą ir grįžau: į Filharmoniją.

Jei apie pastarąsias dienas... Gyvenu Griškabūdžio nuotaikomis – Albino Bernoto minėjimu.
Stebėti-nustebti-stebėtis – taip gy­venti siūlė – seniai, o kaip seniai –­ Vokietijoje, Hiutenfelde, kunigas Jonas Dėdinas. Tą pamoką įsiminiau, taip ir gyvenu.

7. Kokia Jūsų, kaip kūrėjos, dienotvarkė? Galbūt turite savo įpročių, ritualų kūrybinei sėkmei prišaukti?

Turiu. Ką tik grįžau iš jau minėtos Filharmonijos – atpėdinau nuo Senamiesčio iki Žirmūnų Richardo Strausso ritmu. Išgėriau stiprios arbatos, surūkiau cigaretę, atsakiau į Jūsų klausimus. Dabar jau leisiu sau ir vyno taurę, ir dar cigaretę. Gal dar ką parašysiu, gal ir ne. O mano sėkmė manęs kantriai palauks.