Indrė Bručkutė. Utopijos ir antiutopijos mokykloje, arba Kodėl vaikai neskaito

Pastaruoju metu įvairiuose kultūros, švietimo leidiniuose pastebėjau diskusijų apie atnaujintos Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos bendrosios prog­ramos projektą. Skaičiau įvairių nuomonių –­ K. Urbos, A. Martišiūtės ir kitų. Nusprendžiau, kad pats laikas pareikšti savo nuomonę iš kitos pozicijos – žmogaus, kuris neseniai baigė mokyklą.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mokiausi dviejose labai stipriose Klaipėdos gimnazijose ir, kadangi mano ma­ma – mokytoja, su pedagogų aktualijomis esu susipažinusi ne iš nuogirdų. Sakyti, jog mokytojai turi sugebėti įdiegti meilę lietuvių literatūrai, yra viena, bet žinoti, koks procentas iš tiesų tai sugeba padaryti, – kita. Jeigu ne mamos įtaka, Nacionalinė moksleivių akademija ir savarankiškas domėjimasis, jausčiau tokį pat abejingumą literatūrai, kokį matau tarp savo bendraamžių, kurie yra baigę pačias įvairiausias gimnazijas.

Žvelgiant į programas aišku, kad ugdyti malonumą skaityti ir bendrą suvokimą apie šiuolaikinę literatūrą lieka tik tėvų pareiga, tačiau ne visi vaikai turi tėvus, kurie patys domisi literatūra ir nori sudominti savo atžalas. Tuomet skaitytojas prarastas. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad mokykloje, nagrinėjant lietuvių klasiką, nebėra vietos diskusijoms –­ kūrinių temos, o ypač formos ir stilius, dažnai nebejaudina jaunų žmonių. Mokinys verčiamas ne tik keliauti į jam neatpažįstamą pasaulį, bet ir uždraudžiama ieškoti jame ko nors pažįstamo. Nenorėčiau pradėti diskusijos apie dalies pedagogų ar programų rengėjų išsilavinimą. Tačiau kartais kyla klausimas: ar mes mokomės tik lietuvių klasikos todėl, kad visi tie rašytojai yra tokie svarbūs, ar todėl, kad dažnai išsilavinimas taip ir baigiasi su mokykline programa? Atsakius į šį klausimą galbūt paaiškėtų, kodėl dalis pedagogų entuziastingai pritaria naujajam projektui.

Tokia situacija, kai pedagogai tik įduoda knygą, pameta ant mokyklinio suolo vieną ar kitą straipsnį, turintį išaiškinti mokiniui, apie ką ji parašyta, ir dar liepia pasiremti kažkieno nuomone samprotavimo rašinyje, atrodo labai liūdna. Gana ironiškai tuomet skamba tas „samprotavimo" rašinys. Kiek mokykloje iš tiesų skiriama dėmesio tam, kad mokinys pats suprastų tekstą, norėtų ir įstengtų apie jį samprotauti? Čia klasikos autoriai yra Vidurinio ugdymo programos pagrindas. Baisu pagalvoti, ką suvoks apie tuos autorius 5–10 klasių mokiniai. Kad literatūra – kažkas nesuprantamo ir nuobodaus? Kad svarbu kaip papūgai pakartoti mokytojos ar vadovėlio žodžius? Dažnai girdžiu, kad jaunoji karta vis labiau degraduoja, jos mąstymas nebe toks gilus, tačiau ar švietimo sistema su tokiomis programomis „nepakiša kiaulės"? Samprotavimo rašiniuose dauguma mano bendraamžių tiesiog perfrazuodavo kurio nors kritiko analizę ir pateikdavo kaip savo nuomonę, nes diskutuoti pamokose būdavo laikoma laiko gaišimu (turbūt dėl iš tiesų perkrautos programos) ir, žinoma, bet kokia kritiko nuomonė nepalaužiama, palyginus su vargšo mokinuko, kuris pats stengiasi suprasti tekstą. Ar mes norime ugdyti jaunimą, kuris sugebėtų cituoti Maironio eilėraščius, nors jų nesupranta? Kokia šių literatūros pamokų prasmė: tai, kad jaunuolis mintinai žinotų faktus apie lietuvių autorius, ar tai, kad jis toliau norėtų skaityti knygas, sugebėtų diskutuoti apie pasaulinę literatūrą? Tai įsisenėjusios bėdos vyresnėse klasėse, tad galima tik įsivaizduoti, kiek tokia autorių gausa ir toks atnaujintos programos turinys sukels problemų pagrindinėje mokykloje.

Projekto sudarytojai itin akcentuoja tautinės savimonės ugdymą. Apie tautinę savimonę ir klasikinės lietuvių literatūros svarbą sąmoningas jaunuolis susimąsto tikrai vėliau, negu ji dabar pradedama dėstyti. Tautinę savimonę mėginame ugdyti tik klasikine literatūra, bet užmirštame, kad galime didžiuotis ne tik savo šalies kultūrine praeitimi, bet ir dabartimi, kad galime jau mokykloje parodyti, kaip literatūra vystosi ir kur link eina. Nesupažindindami mokinių su šių dienų realijomis išugdome konservatyvų požiūrį, neįsileidžiantį naujovių. Puikiai matau situaciją tarp mokinių, o ir tarp vyresnių žmonių – didelė dalis jų negali įvardyti net kelių dabar kuriančių lietuvių rašytojų. Negi tikrai nėra patriotinės tematikos kūrėjų tarp šiuolaikinių rašytojų? Manau, kad klasikos pagrindu sudarytas atnaujintos Pagrindinio ugdymo lietuvių kalbos bendrosios programos projektas ne išspręs kylančias skaudžias problemas, o tik dar labiau jas pagilins.

Aš irgi norėčiau taip entuziastingai šnekėti apie tai, kaip mes galime dėstyti vaikams Donelaitį, Mažvydą, Vaižgantą, Žemaitę, Maironį, tačiau tiek daug praeities, kuri vaikams yra tolima ir nepažįstama, juos gąsdina, o dažnai ir atbaido. Aš, žinoma, turiu omeny jų kiekį, ne svarbą. Baigęs mokyklą abiturientas jaučiasi taip, lyg joje užtektinai sužinojo apie literatūrą, ir nustoja domėtis, nes jam neakcentuojama, kad literatūra, kaip ir kiti menai, toliau vystosi, auga, keičiasi ir tai kiekvienas intelektualus žmogus turi stebėti. Istorijos pamokose mokomės ir tai, kas įvyko per paskutiniuosius 10–15 metų. Kažkodėl akivaizdu, kad istorija vyksta ir dabar, jog istorija yra keičiama ir lygiai taip pat svarbu, kas ir kaip ją keičia šiuo metu. Kodėl į literatūrą žiūrima kitaip? Ar mes norime išmokyti jaunimą, kad menas yra praeitis? Kad mes turime didžiuotis savo šalimi tik dėl to, ką turėjome praeityje?
Man išties keista ir būtų įdomu sužinoti, kiek, sudarant programą, yra domimasi dabartine abituriento situacija, o ne vien pedagogų pozicija. Aš rašau būtent iš šios perspektyvos, nes man skaudu, kai su retu bendraamžiu galiu šnekėti apie literatūrą. Pirmiausia dėl to, jog mokykloje analizuotąją jis perskaitė ir pamiršo – ji jam neartima, o ir sudominti niekas pernelyg nesistengė. Antra, jis daugiau ir nenorėjo skaityti. Trečia, jeigu jau stebuklingai skaito, tai bereikšmį ir bevertį skaitalą, kuris visur reklamuojamas. Nežinodamas jis renkasi tai, apie ką jį pasiekia daugiausiai informacijos. Jis taip pavargsta nuo nesuprantamos praeities, jog kuo greičiau renkasi lengvą paprastą skaitalą.

Kyla abejonių ir dėl nacionalinės ir pasaulinės literatūros proporcijų. Suprantu, kad valstybės prioritetas yra nacionalinė literatūra, tačiau ar jos pakanka? Juk mes taip pat norėtume, kad žmonės iš kitų valstybių turėtų šiokį tokį supratimą apie mūsų kultūrą, bet dabar pastebiu, kad daugeliui dingsta noras domėtis pasauline literatūra. Toks požiūris uždaro menkiausias galimybes turėti bent minimalų santykį su pasauliu – apie ką tuomet šnekėsime su bendraamžiais iš kitų šalių? Atimama galimybė užmegzti santykį ne tik su literatūra, bet ir vienam su kitu.

Petras Rakštikas. „Šemetaičių tilto turėkluose prižėlusi Ventos užtvanka ir hidroelektrinė“, 2014

Girdžiu, kad naujosios programos sudarytojai nuoširdžiai nori kalbėtis ir diskutuoti šia tema. Tuomet kodėl tiek nedaug dėmesio kreipiama į pedagogus? Kodėl neatkreipiamas dėmesys į tuos, kurie neseniai baigė mokyklą ir savo aplinkoje gali matyti, kaip tokios literatūros programos veikia ir lavina jauną žmogų? Atrodo, jog šios programos sudaromos teoriniame lygmenyje, tarsi skaitytum Th. More'o „Utopiją" ar T. Campanellos „Saulės miestą" – gal kai kurios idėjos ir įdomios – su tuo būtų sunku pasiginčyti, – bet ar 5–10 klasių mokinys joms pasiruošęs? Ar tokios permainos nepadarys dar didesnės žalos? Ar programos autoriai mato įvairias perspektyvas, ar tiesiog žavisi savo kūriniu ir idėja, negalvodami apie jos realizavimą, pasekmes visiems sistemos dalyviams?

Pabaigoje norėčiau parašyti ir iš menininko (studijuoju kino dramaturgiją LMTA), rašančio žmogaus pusės. Kokiai auditorijai turi kurti šiuolaikinis rašytojas, tapytojas, skulptorius, režisierius, jeigu iš jo taip nežmoniškai atimama jo paties karta? Negi jis turi kurti galvodamas, jog galbūt auditorija jį atras tik po mirties? Nes būtent tada mes pradedame domėtis menininkais – kai jie miršta, kai praeina daug metų, kai mes jų darbus jau galime pavadinti klasika. Apie kokią kultūrą kalbama, jeigu menininkas nebeturi auditorijos? Jeigu nebėra santykio tarp kūrėjo ir žiūrovo? Ar šiuolaikinių menininkų kūrybą analizuos tada, kai jie jau nebebus tokie aktualūs ir artimi? Tą patį galima pasakyti ir apie paauglių literatūrą. Kam kuria G. Morkūnas, J. Erlickas, V. Račickas, K. Gudonytė, U. Kaunaitė ir kiti rašytojai, jei ne dabar augantiems paaugliams? Kodėl iš paauglių atimama teisė aptarti jiems artimas, skaudžias problemas nagrinėjant grožinius tekstus ir suvokiant, kad literatūra – tai pasaulis, kuris gali praturtinti, paguosti, formuoti ir stiprinti?

Ir galiausiai – puikiai suprantu, kad viskas nėra taip paprasta, tačiau taip griežtai pasisakau, nes man ši tema svarbi ir skaudi. Neturėtų būti normalu iš bendraamžių susilaukti sutrikusių minų, paminėjus G. Grajauską, A. Marčėną ar M. Buroką. Kai meno temomis gali šnekėti tik su tais žmonėmis, kurie jį kuria, supranti, kad švietimo sistemoje kažkas ne taip.