Autorių teisės ir gretutinės teisės paprastai įsivaizduojamos kaip gana komplikuota platesnės intelektinės nuosavybės teisės sritis, kurią Lietuvoje aiškiau apibrėžė 1999 m. priimtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas (vėliau ne kartą taisytas ir pildytas). Rimčiau diskutuoti autorių teisių klausimais pradėta šaliai integruojantis į tarptautines struktūras. Lietuvai tapus ES dalimi susirūpinta, jog praktiškai autorinės teisės pas mus „neveikia"; kultūrinėje žiniasklaidoje prabilta ir apie konkrečių įstatymų naudą skirtingų krypčių meninės kūrybos atstovams. Ne sykį teigta, jog šaliai prisijungus prie tarptautinių konvencijų, priėmus konkrečius teisės aktus, autoriai gavo daugiau galimybių spręsti apie savo kūrinių naudojimą¹. Beje, pastaraisiais dešimtmečiais girdėjome skundų ir dėl to, jog Lietuvoje „neveikia" kultūros politika. Tačiau būtent autorių teisių požiūriu toks pasakymas netinka, kadangi ES direktyvomis paremta autorių teisių gynimo praktika egzistuoja ne tik ir netgi ne tiek kaip „teisinis mechanizmas", bet ir kaip politinius interesus liudijanti veikla. Galime net tarti, jog intelektinės nuosavybės klausimai šiandien kuo puikiausiai įrodo naujosios europinės kultūros politikos paveikumą.

Įdėmų autorių teisių agentūrų žvilgsnį į visa tai, kas publikuojama, reprodukuojama, transliuojama (ir kitaip pateikiama viešai), liudijo teismų maratonai, o konfrontacijų ir atvirų politinių konfliktų fone išgirdome nemažai filosofinio pobūdžio apmąstymų apie kultūros gamintojų ir vartotojų lūkesčius, kurie ne visada sutapdavo. Ne tik kūrėjai, bet ir ekonomistai bei teisininkai ginčijosi dėl viešosios gėrybės sąvokos. LATGA-A generalinio direktoriaus Edmundo Vaitekūno 2006 m. pabaigoje kalbėta apie politikų puolimą prieš agentūrą, komplikuotą vietinės rinkos situaciją, neretai kontroversinius santykius su autoriais, verslo grupuočių spaudimą bei kitus įstatymų įgyvendinimo sunkumus². Į šiuos sunkumus galima pažvelgti ir kur kas plačiau, mat intelektinė nuosavybė ir autorių teisės tampa bene pagrindiniu ramsčiu vadinamosios naujosios ekonomikos, žinių visuomenės ir kūrybinių industrijų retorikoje³. Pro šią prizmę norisi paanalizuoti ir kai kurias vietinės kultūros politikos aktualijas. Nesiekiant aptarti plačiai diskutuojamų teorinių ir teisinių autorystės sąvokos prielaidų, šiuo atveju atkreipsiu dėmesį į du mūsų žiniasklaidoje neretai iškylančius klausimus. Vienas jų siejasi su kultūros globalizacijos procesais ir populiariosios kultūros plėtros, tiks­liau – jos reprodukavimo problemomis. Kitas – su specifinėmis lokalinės istorijos aplinkybėmis ir skulptūra viešoje erdvėje.

„Sveiko proto ribos" ir pramogų industrijų interesai

Neretai pastebima, jog didieji pramogų industrijų magnatai konfrontuoja su vartotojais – intelektinės nuosavybės piratų išsivysčiusiose Vakarų šalyse teisinis persekiojimas iš tiesų kartais įgauna groteskines formas. Todėl kūrybinės ekonomikos teoretikai prabyla apie tai, jog perdėti draudimai tampa kliūtimi technologiniam progresui ir kultūrinei demokratijai, kadangi prieinamumas prie kultūrinės produkcijos gali vis mažėti. Kaip pagrįstai teigė Johnas Howkinsas, pati kūrybinė ekonomika yra veiklos sritis, kuri „sukuria vis daugiau autorių teisių, registruoja vis daugiau patentų ir dažnai stengiasi privatizuoti tai, kas tik ką buvo vieša ir priklausė visiems"⁴. Mat „visa autorių teisių ir patentų esmė – riboti priėjimą arba visiškai, arba už tam tikrą kainą. Kad vieni pasipelnytų, kiti turi likti be atlygio"5. Taigi, viena vertus, monopolijos visais įmanomais būdais stengiasi reguliuoti net ir asmeninį intelektinės produkcijos vartojimą, ką ir kalbėti apie skaitmeninį dauginimą. Kita vertus, ši kova „iš viršaus" nuolat skatina nonkonformistinius impulsus „iš apačios" – ne tik kuo didesnei prieigai prie informacijos, bet ir piratavimui pritariančius politinius judėjimus.

Nors didžiausi ginčai dėl intelektinės nuosavybės teisių ribų ir neretai keisti precedentai visų pirma matomi tokiose šalyse kaip JAV, jų atgarsiai pasiekia ir mūsų regioną. Todėl abstrakčiose autoritetingų lietuviškosios viešosios erdvės dalyvių pasamprotavimuose apie konkurencingą šalies ekonomiką ar sėkmingiausių tarptautinių industrijų plėtrą pastaruoju dešimtmečiu atsirado nuogąstavimų ir dėl biurokratijos plėtrą skatinančių įstatymų. Pvz., nuo praėjusio dešimtmečio vidurio Lietuvoje ne sykį kilo diskusijų dėl kompiuterinės įrangos laikmenų papildomo apmokestinimo, susijusio su atlyginimu už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių galimu panaudojimu; kalbėta apie neigiamą „tuščios laikmenos" poveikį žinių ekonomikos plėtrai ir t. t. Prieš naujuosius mokesčius ne kartą pasisakė ir vyriausybei rekomendacijas teikė įtakinga informacinių technologijų ir telekomunikacijų asociacija „Infobalt", prognozavusi, jog papildomų išmokų rinkimas už atminties laikmenas „išaugins" jų kainas⁶.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) atstovai taip pat neigiamai vertino kavinėse ir viešbučiuose skambančių muzikos įrašų, tuščių skaitmeninių laikmenų, mokyklų koncertuose mokinių atliekamų dainų ir pan. apmokestinimą. LLRI verslininkus „natūraliai" tapatino su vartotojais ir piliečiais, ogi pastarųjų gynimas nuo „nepagrįsto valstybės administravimo" (kurį neva vykdo LATGA-A) iliustravo pamatines šio instituto nuostatas. Instituto ekspertas, o vėliau ir prezidentas, Remigijus Šimašius gynė vartotojų (gal tiksliau reiktų sakyti –­ verslo subjektų) interesus, o intelektinės nuosavybės įstatymais įteisintą vartotojų teisių pažeidimą vadino absurdiška politika⁷. Skirtingai nei materialinės nuosavybės atveju, LLRI atstovams nuosavybės statusas intelektinių produktų srityje atrodė visiškai nepagrįstas – LLRI tokią nuosavybę ne sykį tapatino su valdžios primestomis taisyklėmis ir privilegijomis. LATGA-A neatsitiktinai įsivaizduota ir kaip puiki terpė galimai korupcinei veiklai arba, anot kitos LLRI ekspertės Daivos Kiršytės, – „nepagrįstiems apmokestinimams, ir dar neskaidresniam surinktų lėšų perskirstymui". Mat Lietuvoje „autorių teisių gynėjai savo darbo tikslu laiko atlyginimo autoriams surinkimą, o ne jų teisių apsaugą. O kai tikslas toks, tai Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme bus rastas dar ne vienas būdas ką nors apmokestinti peržengiant sveiko proto ribas."⁸

Galime matyti ir skirtingų kūrybinių industrijų atstovų nesutarimus, apie kuriuos paprastai nutyli lietuviškosios kūrybinės ekonomikos apologetai, galimybių studijose, žemėlapiuose ir rekomendacinio pobūdžio strategijose akcentuojantys vien bendrai šalyje sukuriamą pridėtinę vertę. Kai kurie pavyzdžiai rodė, jog komercinės arba masinės kultūros lauke (kur ir sukuriama daugiausia ekonomiškai apskaičiuojamos vertės) autorių teisės reiškia ne tik pelną, bet ir nuostolius. Pvz., 2005 m. kilo LNK televizijos ir autorių teisių gynėjų ginčas dėl realybės šou „Kelias į žvaigždes" atliekamų užsienio atlikėjų kūrinių, kuriuos projekto dalyviai perkūrė (sudainavo lietuviškai). LATGA-A atstovai apkaltino privatų televizijos kanalą vagyste – anot jų, čia buvo pažeistos neturtinės autorių teisės. Savo ruožtu, pasak LNK atstovų, kaltinimas vagyste iš LATGA-A pusės buvo itin skaudus LNK televizijai, kuri vien 2005 m. sumokėjo autorių teises ginančiai agentūrai daugiau kaip milijoną litų už transliuotus muzikos kūrinius (taigi turtinės užsienio autorių teisės nebuvo pažeistos). LNK taip pat pridūrė, jog LATGA-A neturėtų užsiimti neturtinių teisių gynimu, kadangi dėl pastarųjų televizija su užsienio atlikėjais arba jų atstovais tarėsi tiesiogiai. Šio pobūdžio ginčų ilgainiui vis daugėjo.

2006 m. LATGA-A atstovai teigė, jog tais metais agentūra laimėjo antrą civilinę bylą teisme (pirmoji laimėta 2005 m.) prieš privačias bendroves dėl kūrinių reprografinio atgaminimo. 2007 m. pabaigoje pasiekta pirmoji Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) pergalė prieš Vilniaus statybos bendrovę „Viti", kuri ligi tol nemokėjo mokesčių už radijo bangomis transliuojamą muziką sostinės prekybos centre „Statybų alėja". Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog nesumokėdama atlygio atlikėjams ir fonogramų gamintojams, „Viti" pažeidė intelektinės nuosavybės teises, o AGATA atstovai džiaugėsi precedentu, „pagal kurį ir iš kitų prekybos centrų, kuriuose transliuojamos radijo stotys, bus galima reikalauti atlygio"⁹. Nors ekonominė naujųjų kultūros politikos priemonių poveikio išraiška konkrečiu atveju ir nebuvo įspūdinga („Viti" buvo įpareigota sumokėti beveik 4 tūkst. litų), šis precedentas visų pirma vertintinas kaip svarbus politinis postūmis.

Vietinės populiariosios kultūros kūrėjai autorinių teisių įstatymus ir juos ginančių agentūrų veiklą, beje, vertino nevienareikšmiškai. Pvz., 2010 m. išgirdome, jog už lietuviško filmo „Zero II" nelegalų platinimą internete buvo nubaustas „linkomanija.net" vartotojas (taigi, buvo apginti kūrėjų finansiniai interesai). Kita vertus, populiariosios muzikos dainininkai neslėpė nusivylimo LATGA-A. 2012 m. pradžioje 95 atlikėjai pareiškė viešą susirūpinimą dėl galimai neskaidrios agentūros veiklos; prie atlikėjų kaltinimų tuoj pat prisijungė ir politikai¹⁰. Nepasitenkinimas LATGA 2012 m. paskatino muzikos kūrėjus steigti naują autorių teisių gynimo agentūrą NATA, o neilgai trukus išgirdome apie nesutarimus tarp LATGA (ir AGATA) bei naujosios agentūros NATA. Gana komplikuoti LATGA santykiai buvo ir su kai kuriais vizualiojo meno vartotojais, reprodukuojančiais viešoje erdvėje esančių skulptūrų atvaizdus ar besinaudojančiais jomis komerciniais tikslais.

Skulptūrų autoriai, interpretuotojai ir vartotojai

Už kūrinio viešoje erdvėje sukūrimą autoriui yra sumokamas honoraras, todėl įstatymai leidžia be autoriaus sutikimo (ir nemokant papildomo honoraro) fotografuoti ar filmuoti kūrinius, sukurtus viešoms erdvėms. Tačiau, šalia kai kurių kitų niuansų, tokio kūrinio ir jo vartotojo santykį apibrėžia ir tai, jog autoriaus teisių mokestį paprastai reikia mokėti už objekto viešą reprodukavimą tada, kai kūrinys tampa ne bendro vaizdo detale, bet pagrindiniu akcentu. Taigi įvairių interpretacijų ir nesutarimų dėl to, kas yra ir kas nėra „panoraminis vaizdas", „pagrindinis elementas" ar komercinis/nekomercinis panaudojimas, neišvengiama. Pasak dažnai žiniasklaidoje šiais klausimais pasisakančios LATGA vaizduojamojo meno skyriaus vadovės Gabrielės Naprušienės, autorinis atlygis viešosiose erdvėse esančių kūrinių kūrėjams yra labai mažas, tačiau į asociaciją autoriai dažniau kreipiasi ne dėl piniginio atlygio, bet dėl įvairiais ne asmeninio naudojimo tikslais platinamose reprodukcijose nenurodytos kūrinių autorystės (būtent pastarasis aspektas menininkus labiausiai žeidžia).

Šiandien nesutariant dėl Vilniaus Žaliojo tilto skulptūrų likimo paprastai minimos naujos geopolitinės aplinkybės, lėmusios suaktyvėjusius svarstymus apie istorinę atmintį ir ginčus apie tai, ar šis kultūros paveldas yra „mūsų" ar „rusų". Tačiau daugiau nei prieš dešimtmetį emocijas aitrino ne reikalavimai kuo greičiau nuversti „balvonus", bet autorių teisės. Precedentas kilo 2003 m., kai Broniaus Vyšniausko ir Napoleono Petrulio kurtą darbininkų skulptūros „Pramonė ir statyba" fotografiją Lietuvos gėjų lyga (LGL) panaudojo savo organizacijos leidinio viršeliui (dizaino dailininkė Akvilė Anglickaitė), o žiniasklaida netrukus paskelbė, jog LGL gali tapti pirmąja autorių teises pažeidusia visuomenine organizacija. Už ES programos lėšas leistas leidinys apie homoseksualių darbuotojų teises, LGL atstovų nuomone, buvo itin vykusiai reprezentuotas „homoerotikos elementų" turinčios vyrų poros atvaizdu. Kita vertus, šias homoseksualines konotacijas kūrinio autorius Vyšniauskas pavadino itin nevykusiu ir jį įžeidžiančiu pokštu. G. Naprušienė surašė pretenzijų raštą, kuriame siūlė atlyginti skulptoriui padarytą žalą daugiau nei tūkstančiu litų. Neatlyginus žalos grasinta kreiptis į teismą, kur moralinė žala būtų įvertinama jau kur kas didesnėmis sumomis. Autorių teisių agentūra teigė, jog skulptūra leidinio viršelio interpretacijoje panaudota kaip „pagrindinis objektas" ir tai daryta „siekiant netiesioginės komercinės naudos". Savo ruožtu, LGL atstovai tokias pretenzijas traktavo kaip mėginimą susidoroti¹¹.

Kadangi dabartiniai skulptūrų politiniai vertinimai suaktualino būtent „blogojo" totalitarinio paveldo klausimus, vargu ar šiandien kas drįstų „į dienos šviesą" traukti skulptūrų autorių teises. Didžioji dauguma Žaliojo tilto skulptūrų autorių jau mirę, taigi nuomonių dėl skulptūrų likimo iš jų taip pat neišgirsime¹². Beje, viešojoje erdvėje panaudoto kūrinio autentiškumo, t. y. „pirminio sumanymo" klausimas buvo svarbus ir vėlyvuoju sovietmečiu. Kai Konstantinas Bogdanas ir Dovydas Zundelovičius 1987 m. transformavo Juozo Mikėno skulptūrą „Pirmosios kregždės", žiniasklaidoje buvo diskutuojama apie kontroversiškai išdidintos moters figūros autorystės teises ir jos atsiradimo tuometinio Revoliucijos muziejaus pašonėje oficialias priežastis.

Kitaip yra dėl gyvų autorių kūrinių. Š. m. lapkričio mėn. „lrytas.lt" žurnalistė pastebėjo, jog įstatymas numato autorių teisių mokestį už žymiosios Neries pakrantės skulptūros „Krantinės arka" vaizdavimą televizijoje, vadovėlių leidyboje ir pan. Įdomus nutikimas įvyko ir vasaros pabaigoje, kai simpatizuodami periodinio puolimo neišvengiančiam „vamzdžiui", Anoniminio sūpynių fondo atstovai vieną naktį ant jo pakabino sūpynes (sūpynių ant „Krantinės arkos" vaizdas išplito ir socialiniuose tinkluose). Deja, siekis interaktyviai „pralinksminti" žiniasklaidos skandalų lydimo kūrinio vartotojus atsigręžė prieš interpretatorius, mat „Krantinės arka" buvo pakeista be autoriaus leidimo. Į asociaciją kreipėsi pats V. Urbanavičius –­ pasak G. Naprušienės, dailininkas nerimavo dėl to, „jog skulptūra buvo projektuojama nenumatant, kad kada nors ant jos bus kabinamos sūpynės, tad tokie dalykai gali būti net pavojingi gyvybei"¹³. Netikėčiausia čia buvo būtent ta aplinkybė, jog autorių teisės pažeistos iš begalinės meilės kūriniui (tokią meilę sūpynių fondas deklaravo viešai).

Bene daugiausiai rūpesčių autorių teisių požiūriu kilo dėl totalitarinio paveldo Grūto parke, kai parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas praėjusio dešimtmečio viduryje nutarė nepai­syti minėto autorių teisių įstatymo mokėti menininkams atlygį už skulptūrų panaudojimą. Kadangi valstybei priklausančių skulptūrų rodymas yra komercinė veikla (iš parko lankytojų imamas mokestis), pagal įstatymą dalis pajamų turėjo atitekti LATGA agentūrai ir kai kuriems kūrinių autoriams. 2006 m. Grūto parko savininkas gavo LATGA-A siūlymą pasirašyti licencinę sutartį dėl kai kurių eksponatų, kurių autoriai yra sudarę su agentūra sutartis. Vis dėlto siūlymui mokėti papildomą mokestį parko savininkas pasipriešino, o ideologiniu požiūriu itin nepatrauklus reikalavimas „susimokėti" už ideologinius sovietmečio „stabus" padėjo Malinauskui mobilizuoti nemažas politikų ir plačiosios visuomenės pajėgas.

2007 m. rugsėjo mėn. dėl galimo autorių teisių pažeidimo Apeliacinis teismas uždraudė Grūto parkui eksploatuoti beveik dvi dešimtis skulptūrų; tuo tarpu LR Seime pasigirdo siūlymų keisti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo taikymo normas. Lietuvos muziejų asociacija taip pat teigė, jog „literatūros, mokslo ir meno formos objektams, šlovinusiems nacistinę ir socialistinę ideologiją", neturėtų būti taikoma autorių teisė¹⁴. Kilo aštrių ginčų spaudoje ir televizijoje, nuomonę šiuo klausimu pareiškė įvairios organizacijos (kaip visada, LATGA-A veiksmus neigiamai vertino LLRI), skirtingai tą pačią teisės sritį interpretuojantys teisininkai, politikai ir t. t. Nors LATGA-A vadovai apeliavo į „europietiško mąstymo" standartus ir „teisinės valstybės įvaizdį", agentūros oponentai čia įžvelgė cinišką požiūrį į praeitį ir savivaliavimą. Šalia jau įprastų įtarimų dėl neskaidrios autorių teises ginančių biurokratų veiklos, tuo metu gausiai pasipylė ir moralinio pobūdžio kaltinimų, turėjusių paskatinti susirūpinimą dėl tarptautinio šalies, neva „uždirbančios iš komunizmo stabų", įvaizdžio¹⁵. Savo ruožtu, LATGA-A poziciją palaikė ne tik vietiniai agentūros šalininkai, bet ir tarptautinės organizacijos – pvz., Tarptautinės autorių ir kompozitorių bendrijų konfederacijos (CISAC) Europos komitetas.

Grūto parko istorija, kurioje susidūrė abstrakti jokių skrupulų dėl sovietmečio „nejaučianti" teisinė sistema ir etiniai trauminės praeities vertinimo kriterijai, yra iškalbinga platesniu istoriniu požiūriu. Mat vertinant vien „techniniu" aspektu, autoriams už jų kūrybos panaudojimą numatyta suma nebuvo kuo nors išskirtinė. Galų gale minėtieji, bet ir daug kitų pavyzdžių, iliustruoja, jog autorių teisių klausimai retai sprendžiami „tik" teisinėmis priemonėmis. Tą rodo ne tik emocingi pasisakymai apie smulkmeniškus ir naujo gyvenimo aktualijose neva nesigaudančius valdininkus ar egoistiškus savivaliautojus, bet ir globalaus pobūdžio įtampos bei nuolatinė skirtingų kultūrinių industrijų interesų dinamika. Kūrėjų, kūrybinės produkcijos vartotojų ir neretai abiem šioms kategorijoms atstovaujančių aktyvistų nuomonės ir veiksmai šiandien rodo, jog autorių teisių taikymas neišvengiamai lieka ir politinės kovos reikalu.

¹ Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A) internetinio puslapio naujienų archyve galima aptikti ne tik su teisine baze susijusios informacijos, bet ir nuorodų apie agentūros veiklą pastaraisiais metais bei su konkrečiais atvejais susijusias problemas, politinių ginčų ir kontroversijų atgarsius. Žr.: www.latga.lt.
² „LATGA-A: kas matoma ir nematoma" (pokalbis su Edmundu Vaitekūnu), LATGA-A naujienos, 2006, Nr. 3, spalis.
³ Ne vienas kūrybinės ekonomikos tyrinėtojas pastaraisiais dešimtmečiais atkreipia dėmesį į tai, jog inovacijos ir spontaniška kūryba nėra tai, kas „savaime" akumuliuoja didžiausią šios ekonomikos pelną; didžiausias pajamas generuoja vis labiau griežtėjantys ir vis labiau sofistikuoti intelektinės nuosavybės priežiūros įstatymai, dėl kurių kūrybos procesai ir produktai vis labiau suprekinami.
⁴ John Howkins, „Kūrybos ekonomika". – Vilnius: „Technika", 2010, p. xxiii.
⁵ Ten pat, p. 157.
⁶ Ypač kontroversiškai visuotinio interneto naudojimo epochoje atrodė 2011-ųjų pabaigoje LR Seimo skubos tvarka priimtos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos – čia buvo numatyta papildomai apmokestinti visas skaitmenines laikmenas ir jas turinčius įrenginius – muzikos grotuvus, televizorių priedėlius, telefonus, muzikos grotuvus ir t. t.
⁷ Remigijus Šimašius, „Intelektualinė (ne)nuosavybė ir jos gimimas", Veidas, 2004-02-19.
⁸ Daiva Kiršytė, „LATGA-A dar ras neperžengtų sveiko proto ribų", www.delfi.lt, 2007-03-14.
⁹ „Teismas privertė prekybos centrą susimokėti už muziką per radiją", www.balsas.lt, 2007-10-16.
¹⁰ Seimo narys V. Mazuronis, siekdamas inicijuoti LATGA-A finansinį ir veiklos auditą, teigė: „Nenormalu, kai nei visuomenė, nei žymiausi Lietuvos atlikėjai nežino, kaip autorių teisių gynėjai renka pinigus, kaip jie juos skirsto ir išleidžia. Tokia nežinia meta neskaidrumo šešėlį, todėl mes manome, jog šį klausimą kuo skubiau būtina apsvarstyti Seimo frakcijoje, dalyvaujant atsakingiems asmenims: kultūros ministrui, agentūros generaliniam direktoriui ir atlikėjų atstovams." Žr.: ‚„Tvarkiečiai" į susitikimą kviečia ministrą A. Gelūną, LATGA-A vadovą ir autorių bei atlikėjų atstovus", ELTA ir lrytas.lt, 2011-06-13.
¹¹ „Ant Žaliojo tilto stovinti skulptūra tapo gėjų simboliu", BNS, 2003-10-06.
¹² Formalūs autorių teisių pažeidimai Žaliojo tilto skulptūrų atveju nuolat galėtų būti fiksuojami ne tik dėl to, jog skulptūros dažnai fotografuojamos ir filmuojamos pačiais netikėčiausiais rakursais (t. y. jas iškraipant), bet ir dėl to, jog jų fizinis pavidalas kartais būna „keičiamas". Vienas įsimintiniausių pokyčių buvo 1995 m. Soroso metinės parodos proga ant Žaliojo tilto skulptūrų galvų sumontuoti veidrodiniai kubai (Gedimino Urbono kūrinys „Ateini ar išeini"). O vienas paskutiniųjų inicidentų, susijęs su itin dažnai vandalų „papuošiama" kareivių grupe, kilo š. m. lapkričio viduryje, kai ant ištiestos kareivio rankos su žiūronais buvo užkabintos grandinės su antrankiais, taip suteikiant kūriniui naujų prasmių, kurių tikrai nebuvo pirminiame projekte.
¹³ Indrė Vainalavičiūtė, „Kaip nusifotografuoti prie „vamzdžio", kad netektų susimokėti?", www.lrytas.lt, 2014-11-08.
¹⁴ Vilija Jankutė, „Kolaborantų relikvijos Lietuvos teismui vis dar vertingos", Verslo žinios, 2007-09-18.
¹⁵ „Ginčas dėl komunizmo stabų uždirbamų pinigų Lietuvai gali užtraukti gėdą", www.balsas.lt, 2007-02-12.

Straipsnis spausdinamas vykdant Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programos projektą „Autorinės teisės: situacija ir praktika"