ATVYKIMAS. Nukeliauti į Vilniaus geležinkelio stotį nėra sudėtinga. Ypač jei gyveni Vilniuje ir nori bent trumpam persikelti į pasaulį, kuris alsuoja traukinių išvykimo ir atvykimo ritmu, kuriame galioja savos taisyklės, o sutinkami žmonės palieka neišdildomą įspūdį. Populiariausias keliavimo į stotį būdas – viešasis transportas. Troleibusui sustojus Gėlių stotelėje, užrašas ant sienos praneš: „Paskutinė maršruto stotelė – Stotis.“ Metas pasirengti įžengti į niekada nemiegantį miestą mieste.
Troleibusui ar autobusui sustojus, privalu kuo skubiau išlipti, nes kitaip būsi įtrauktas atgal ir niekada nepasieksi tikslo. Pirmasis įspūdis – į Vilnių atvyksta daugiau negu išvyksta, o viešasis transportas važiuoja per retai, tad stotelėse susikaupia minios trokštančiųjų palikti šį rajoną. Tai suprantama, nes atsidūrus paribio būtybių apsupty tik ir norisi grįžti į jaukius ir apglobiančius senamiesčio skverus.
Prasibrovus pro keliautojus ir sustojus atsikvėpti, prieš akis iškyla stoties pastatas. Pirmasis jo variantas buvo pastatytas dar 1862 metais. Kaip rašo Laimonas Briedis knygoje „Vilnius – savas ir svetimas“, „modernybės ir XIX amžiaus simbolis – geležinkelis – perkirto Vilnių per rusų valdymo vidurį: 1851-aisiais imperatorius Nikolajus I buvo įsakęs pradėti Sankt Peterburgo–Varšuvos linijos (su vakarine atšaka per Kauną ir Virbalį ir Prūsijos pasienį) projektavimo ir statybos darbus. Geležinkelio tikslas buvo sujungti Rusijos sostapilį su Vakarų Europa ir kartu garantuoti politinę bei karinę Lenkijos ir vakarinių imperijos provincijų – Lietuvos – priklausomybę carui“.
Traukiniai seniai nebėra modernybės simbolis, o ir pastatas jau nebe tas. Užteks stoviniuoti ir vėpsoti, nes tuoj pat prisistatys dviejų rūšių kaulytojai. Tie, kuriems iki bilieto į ........ (atvykimo vietą įrašykite patys) visada trūksta kelių litų. Ir tie, kurie rankoje barškindami krūvą baltų centų kaip papūgos kartoja: „Gal turi cigaretę?“, „Gal parduosi cigaretę?“ Mintyse prie šių klausimų galima pridėti: „Geriau greičiau duok man, ko noriu, nes taip šiandien nėra nuotaikos tave nudurti.“ Įtartinos išvaizdos vyrai ir moterys neatstos ir įkyriai suks ratus aplink tave tol, kol nueisi, arba duosi taip trokštamą objektą. Stoties viduje taip pat nesi saugus, bet ten bent jau sukiojasi vieniši apsauginiai, retkarčiais pavaikantys kaulytojus.
STOTYJE. Įžengęs į Vilniaus geležinkelio stotį, esi sutinkamas garsų ir kvapų kakofonijos. Kvapai ypač sustiprėja žiemą, kai skudurais apsimuturiavusios būtybės atkeliauja pasišildyti. Tenka pamiršti paslaptingąjį 9 ¾ peroną, iš kurio išvyksta Hogvartso ekspresas, burtininkus, jų pelėdas ir burtų lazdeles. Pelėdas stotyje atstoja balandžiai, neišsigąstantys palubėje prismaigstytų virbų. Tik miniatiūrinis geležinkelio maketas privilioja savo magiškumu. Taip ir norisi tikėti, kad naktį, judėjimui aprimus, kai tik vieniši keleiviai lieka laukti traukinių, makete esantys traukinukai ir mažyčiai žmogeliukai atgyja.
Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Henrikas Radauskas. „Rytas geležinkelio stoty“
Naktį stotis įgyja kitą veidą. Laukimo salės ištuštėja, parduotuvėlės ir kioskai užsidaro. Traukiniai atvyksta ir išvyksta taip retai, kad jų bildesys sunkiai beišbudina apsnūdusius balandžius ir keleivius. Trumpas sujudimas, atvykėliai išskuba į šiltus namus, ir vėl stoja tyla. Gyvybė dar verda baruose, kuriuose alkoholiu prekiaujama visą parą, o ir alaus kaina juokinga – keli litai. Vis dėlto apgaulinga tyla slepia ir pavojus. Apgirtę stoties gyventojai, jaunuolių gaujos, kurios tik ir ieško, prie ko prikibti, nebeturintys kur eiti benamiai – neramios nakties būtybės. Bet išaušta rytas ir stotis vėl tęsia savo gyvenimą.
Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.
Ten pat
Vilniaus geležinkelio stotyje sutinkami trijų rūšių žmonės: atvykstantieji, išvykstantieji ir amžinai laukiantieji. Atvykėliai, tempdami paskui save lagaminus, maišus ir viso pasaulio rūpesčius, greitai perbėga stoties pastatą. Kartais į jį net neįžengia, nes atvykus į pirmąjį peroną tereikia pasukti už kampo, ir jau esi nebe stotyje. Tuos, kurie išvyksta, matai nekantriai lūkuriuojančius, žvilgčiojančius į informacines lentas ir rankose gniaužiančius brangius bilietus. Įdomiausi ir pavojingiausi yra amžinai laukiantieji. Jiems skiriami ištisi puslapiai šiuolaikinėje spaudoje. Policija ir stoties apsauga prieš juos bejėgė, nes tai tikrieji stoties valdovai. Dar 1996 m. spaudoje rašyta: „Jau geležinkelio stoties prieigose netrūksta išmaldos prašančių vyrų ir moterų. Daugelis jų atvirai demonstruoja tikrąjį ar tariamąjį luošumą. Šios elgetos užima pačią žemiausią stoties elgetyno pakopą. Jie susimoka rinkliavos dalį savo bosams, tuo metu išdidžiai bešmirinėjantiems po šiltesnes stoties vietas.“
Greta sportinėmis kelnėmis besididžiuojančių jaunuolių, stotyje šmirinėja ir vaikai. Jų būtinas atributas – lazda. Su ja galima apsiginti tiek nuo kitų valkatų, tiek nuo policininkų. Atskira slankiojančių žmonių rūšis – butelių rinkėjai. Ne paslaptis, kad pastarieji visą Vilnių yra pasidaliję į atskiras zonas, kurių nevalia peržengti. Pažeidėjams gresia ne tik prarasti dienos uždarbį, bet ir būti rimtai sužalotiems. O kas gi nėra girdėjęs apie stoties prostitutes? Apšiurusiame, prasčiausius sovietinius laikus primenančiame restorane renkasi įvairaus amžiaus naktinės plaštakės.
Vilniaus geležinkelio stoties gyvenimas sustoja ties buvusia Vilniaus gynybine siena. Paribio asmenybės lyg bangos nuolatos atsidaužia į menamą sieną, tačiau jos neperžengia. Kartais pavieniai keliautojai prasmunka pro Aušros vartus, tačiau, neradę šilumos ir jaukumo, kurie juos gaubia stotyje, grįžta atgal. Galbūt taip yra dėl to, kad stotis yra vartai į miestą, o prie vartų mėgstama būriuotis. Be jokio svarbaus tikslo. Tik tam, kad prisidėtum prie visuotinio žmonių srauto.
MUZIEJUJE. Iki traukinio išvykimo dar daug laiko. Kad neatkreiptum paribio būtybių dėmesio ir jaustumeisi bent kiek ramiau, užsuki į Geležinkelio muziejų. Smagu, kai kultūros institucijos tave pasiekia ir miesto pakraštyje. O ir laikas, slenkant iš vienos ekspozicijos salės į kitą, spoksant į traukinių modelius, maršrutų schemas ir ant keistų lentynų užkeltus dar keistesnius lagaminus, prabėga akimirksniu.
Ekspozicija prasideda nuo 1860 m., kai į Vilnių atriedėjo pirmasis traukinys iš Daugpilio. Vilniaus stotis tuo metu buvo viena stambiausių Lietuvoje. Tačiau pagal Rusijos imperijos susisiekimo nuostatus ji tegavo antro rango statusą. Lietuvos sostinei tai buvo tam tikras pažeminimas, nes akivaizdžiai įrodė biurokratinį miesto provincialumą (Varšuvos ir pasienio stotims buvo suteiktas pirmojo rango statusas). Nieko keista, nes plyname lauke pastatytas milžiniškas pastatas visai neįkvėpė apsilankyti. Pasak L. Briedžio, „tamsus tunelis ir gilūs geležinkelio apkasai paslėpė slėnyje besidriekiantį miestą, nesuteikdami nė menkiausios progos traukinio keleiviams, dar neįvažiavusiems į Vilniaus stotį, pasimėgauti grakščia jo kupolų ir bokštų kompozicija. Dėl to atvykimas į Vilnių tapo monotonišku, nuobodoku – įprastu – reginiu: miestas imperijos gniaužtuose galutinai prarado savo iliuzines, barokinio miražo ypatybes“.
Traukinių eismas per Vilnių nuolatos didėjo, stotis buvo praplėsta. 1881 m. Vilniaus geležinkelio stotis priėmė 222698 ir išleido 227846 keleivius. Skaitant pastaruosius skaičius, salės prižiūrėtoja pradeda komentuoti: „...o dabar vis mažėja keleivių, nors ir traukiniai geresni, ir susisiekimas greitesnis... Išlepę žmonės. Visi savo mašinom važinėja, traukinių nebegerbia...“
XIX a. pabaigoje Vilnius tapo tarpine stotele, miestu tarp dviejų – išvykimo ir atvykimo – taškų. Iš pradžių visi keleiviai, važiuojantys į Rusiją arba iš jos, Vilniuje turėdavo išlipti ir persėsti į kitą traukinį. Šis būtinas sustojimas keleiviams pagelbėdavo įsiminti miesto pavadinimą, bet keleiviai neturėdavo laiko miesto apžiūrėti. Ernestas Parulskis „Kasdienybės kuntskameroje“ rašo, kad ir dabar išliko ta pati problema: „Nuo tų laikų, kai buvo nutiestas Peterburgo–Varšuvos geležinkelis, pro Vilnių PRAVAŽIUOJAMA, o ne į jį atvažiuojama. Vilniaus geležinkelių stotis neturi bėgių atšakos, kuri baigtųsi mieste ir keliautojui tarsi būtų pranešama: „Viskas, tu jau atvažiavai. Tikslas pasiektas.“
Tarpine stotele Vilnius tapo ir F. Dostojevskiui bei jo jaunai žmonai Anai Grigorjevnai. 1867 m. pavasarį jie atkeliavo į Vilnių, kurį Ana smulkiai aprašė dienoraštyje. Stotis, kaip būtinas kelionės atributas, taip pat paminėta: „Stotyje teko labai ilgai laukti. Nusipirkome bilietus po 26 rublius ir 35 kapeikas tiesiai į Berlyną. Antrosios klasės vagone buvome vieninteliai keleiviai, tad galėjome gerai išsimiegoti.“ Laukimas tiek devynioliktajame, tiek dvidešimt pirmajame amžiuje buvo ir yra neatsiejamas stoties priedas.
Peršokusi nuobodžias ekspozicijos dalis sustoju ties Pirmojo pasaulinio karo metais. Šiek tiek nublankus traukinių naujumui ir įstabumui, geležinkelio stotis tapo kruopščiai reguliuojama nuolatinių, bet anoniminių atvykimų bei išvykimų vieta, karo dalyve: dienraštis „Wilna Zeitung“ kiekvieną savaitę spausdindavo geležinkelio stoties traukinių tvarkaraštį ir taip nurodydavo strateginę miesto funkciją – tai svarbus transporto mazgas, siejantis tėvynę su Rytų fronto apkasais.
Karo metais vokiečių kareiviams buvo leidžiamas gidas „Pasivaikščiojimai po Vilnių“. Kad kariai nepasiklystų, žinotų, kur geriausias maistas, skaniausias alus (aišku, kad „pas Šopeną“!) ir pigiausios moterys. Autorius Vilniaus geležinkelio stotį apibūdina kaip „didelę laukiamąją salę“, kuri išlaisvina nuo tėvynės ir šeimyninės priklausomybės.
Vis dėlto karo laikotarpiu geležinkelio stoties gyvenimą reguliuoja ne miesto, o karo ritmas. L. Briedis rašo: „Wilna stotis – tokia pat kaip ir bet kuri geležinkelio stotis karo metais – čia viskas tarnauja karui. Nėra nė žymės kokios nors sumaišties ar netvarkos: karinis bei civilinis judėjimas vyksta punktualiai, kaip numatyta. Minutės tikslumu atvyksta ir išvyksta traukiniai (...) Geležinkelio stotis nepriklauso miestui, nes ji paklūsta (...) karo taisyklėms. Ir vis dėlto savo kasdieniška tvarka ir ramybe stotis primena apie taiką.“
Karas baigėsi ir Lietuva 1918 m. paskelbė apie savo nepriklausomybę. Vilniaus kraštas, likęs Lenkijos valdžioje, neteko ekonominės reikšmės, tai ypač palietė krašto geležinkelius – tarpukario laikotarpiu transporto bei keleivių srautas labai susiaurėjo.
Pasibaigus vienam karui, netrukus atūžė antrasis. Nespėjusią atgauti traukinių išvykimo-atvykimo ritmo, Vilniaus geležinkelio stotį užgrobė ir karo reikmėms naudojo tiek Sovietų, tiek Vokietijos kariai. Pasikeitė išvykstančiųjų statusas – keliauta nebe savo noru. Žydai, lenkai, čigonai, neįtikusieji kuriai nors valdžiai būriuojasi geležinkelio stotyje. Stotis tampa nepageidaujama erdve, į kurią įžengęs gali ir nebegrįžti.
Pačios įdomiausios Vilniaus geležinkelio stoties istorijos vietos muziejuje taip ir nerandu. Nelabai patikimoje „Pipedijoje“ rašoma, kad 1944 m. rusams užgrobus Vilnių stotyje sprogo sovietų sąstatas, vežęs milžinišką kiekį šaudmenų. Aplink stotį buvę pastatai dingo per vieną naktį. Sprogimo banga išmušė langus netgi Gedimino (tuomet – Stalino) prospekte. Šimtai žuvusiųjų, daugybė sužeistųjų. Buvo visiškai nušluota ne tik pati stotis, bet ir kelių šimtų metrų spinduliu buvę pastatai, išskyrus tuos, kuriuos nuo sprogimo bangos apsaugojo vietovės reljefas. Štai todėl aplink Vilniaus geležinkelio stotį ir nėra už ją senesnių statinių – tiktai vėlesniais laikais statytieji. Rimantas Marčėnas literatūriškai pasakoja apie tai, kaip 1946 metų žiemą kažkur netoli Vilniaus geležinkelio pasigirdo galingas sprogimas: „Tolokai nuo geležinkelio stoties buvusiame mūsų bute, kaip ir didelėje senamiesčio dalyje išdužo visų namų langai. Tada aš, kelių metų berniukas, kartu su mama ir broliu akimoju atsidūręs namo rūsyje, pirmą kartą išgirdau man nežinomą pavadinimą. Žmonės pašnibždomis kalbėjo: „Amerikonai numetė atominę bombą“. Kaip vėliau supratau, tasai baugus, bet tuo pat metu ir viltingas šnabždesys buvo nelaimingų neišmanėlių reakcija. Tuo metu gal tik vienetai šį bei tą buvo girdėję apie tą baisųjį ginklą ir šiurpias jo pasekmes, nesirenkant kaltų ir nekaltų... Kaip po kurio laiko išaiškėjo, tą galingą sprogimą sukėlė iš Vokietijos gabenamų bombų ir kitokių sprogmenų prikrautas ešelonas, susidūręs su kitu prekiniu traukiniu.“
Tikrosios istorijos versijos neišgirstu ir iš Geležinkelių muziejaus prižiūrėtojos. Tik tai, kad pastatas buvo smarkiai apgriautas per Antrąjį pasaulinį karą. Atstatytas Lietuvai jau tapus SSRS dalimi; sename šaltinyje be pavadinimo randu parašyta: „Kaip ir daugelyje socialistinių respublikų sostinių, Vilniaus geležinkelio stoties atstatymas, vadintas „miesto vartų“ arba „miesto vestibiulio“ sutvarkymo darbais, pradėtas 1950 metais. Pokariu tokios reprezentacinės stočių rekonstrukcijos buvo labai svarbios, todėl Vilniaus geležinkelio stoties prieigoms tvarkyti skirta daug dėmesio: nugriauti aplinkiniai kvartalai ir jų vietoje suformuota aikštė su skveru ir J. Stalino paminklu – toks ansamblis būdingas socialistinio realizmo architektūrai. Simetriškos kompozicijos, stambių klasikinių formų pastato frontone buvo įkomponuotas LSSR herbas. Stoties interjeras (...) dekoruotas puošniai ir prabangiai: dirbtiniu marmuru, gipso lipdiniais, sienų tapyba liaudies tematika ir specialiai suprojektuotu stoties apšvietimu.“
Rekonstrukcijos ir remontai nesibaigia ir šiais laikais. Ateityje Vilniaus geležinkelio stotis turėtų stebinti pėsčiųjų galerija, kuri sujungtų centrinio pastato antrą aukštą bei peronus, modernia garso informacija ir jaukiomis salėmis. Bet atnaujinus pastatą, įdiegus naujų funkcijų, paleidus dviaukščius greituosius traukinius ar atsinaujins ir stoties turinys? Ar nebeliks „amžinai laukiančiųjų“ laukimo salėse? Ar brangiai parduodamų pigių smulkmenų krautuvėles pakeis stilingos parduotuvės, ar „Maxima“ pradės laikytis tvarkos ir švaros? Ekspozicijoje apie tai neužsimenama.
Iki traukinio išvykimo liko 10 minučių.
IŠVYKIMAS. Įlipus į traukinį, paskutinį kartą nužvelgiama stotis. Perone mojuoja tie, kurių pažįstami sėdi traukinyje. Pasidavusi visuotiniam mojavimo vajui, pamojuoju ir aš. Džiaugiuosi, kad nepasiklydau stoties tuneliuose, kuriuose, sakoma, gali išgirsti žiurkių cypimą. Traukinio suolas ne pats patogiausias, bet įsitaisau. Vagonas pustuštis, todėl nereikia bijoti, kad prie tavęs visą kelią glausis kitas keleivis.
Į vagoną įžengia neatskiriamas stoties atributas – moteris, prekiaujanti laikraščiais. Rusišku akcentu ji siūlo senas naujienas blizgančiais viršeliais. Traukinyje laiko suvokimas pasikeičia, jis įgyja keistų, tik kelionei pavaldžių laiko bruožų. Pirmiausia, jis pradedamas matuoti atstumais tarp stotelių, jų pavadinimais, o ne valandomis ar minutėmis. Nes 30 min. traukinyje nieko nebereiškia. O ir už traukinio esantis pasaulis išblunka, tampa nebesvarbus, todėl ir pasenusios naujienos gali prisikelti naujam gyvenimui.
Paskutiniai keleiviai sulipa į vagoną. Traukinys neramiai trūkteli, mašinistas kaip visada neaiškiai sumurma, kad traukinys išvyksta. Durys užsidaro, ir mes paliekame Vilniaus geležinkelio stotį. Kita stotelė – Pavilnys.