Dalius Jonkus. Pažaiskime indėnus

Dalius Jonkus. Pažaiskime indėnus

 

Nežinau, ar dabar vaikai žaidžia indėnus. Maniškiams, kurie jau suaugę, toks žaidimas nerūpėjo. Tačiau ant­ropologės Ievos Paberžytės siūlymas uždrausti žais­ti indėnus (nara.lt/lt/articles-lt/nebezaiskime-indenu) mane papiktino. Esą žaisdami indėnus vaikai įžeidžia Amerikos autochtonus, nes šis žaidimas esą įvykdo kultūrinę apropriaciją. Net ir pats žodis „indėnas“ esąs įtartinas, nes jį sugalvojo ateiviai europiečiai, o ne Amerikos čiabuviai. Šį įtarumą galima aiškinti antropologams būdingu noru išsaugoti autochtonų kultūras nepaliestas. Bet koks kontaktas su šiuolaikiniu techninio progreso pasauliu yra suprantamas kaip grėsmė prarasti kultūrinį savitumą. Neatsitiktinai Jeanas Baudrillard’as knygoje „Simuliakrai ir simuliacija“ pasakoja anekdotinę situaciją, kai antropologai džiunglėse surastą tautelę, dar neturėjusią sąlyčio su moderniuoju pasauliu, pasiūlė izoliuoti ir stebėti taip, kad nebūtų jokio nepageidaujamo kontakto.

Manau, siūlomu draudimu pasireiškia perdėtas politinis korektiškumas. Pirmiausia, draudimai ap­skritai mažai veiksmingi. Kita vertus, jie nepadeda suprasti žaidimų ir jų kultūrinės prasmės. Tokio pobūdžio draudimai grindžiami prielaida, kad žaidimais mes supaprastiname ir vadovaudamiesi savos kultūros prietarais vaizduojame indėnus ne tokius, kokie jie yra iš tikrųjų.

Tačiau pats teiginys, kad žaidimai turi reprezentuoti tikrovę, skamba naiviai. Žaidimai gali išnaudoti vaizduotės kuriamas alternatyvas. Be abejo, žaidimai gali būti skirtingi. Štai kai kurie draugai iš Vakarų šalių pasakojo žaisdavę, kaip kaubojai žudo indėnus. Indėnai tuose žaidimuose buvę blogiukai. Negatyvų indėnų įvaizdį dažnai perša holivudiniai vesternai. Kitaip buvo žaidžiama mūsuose. Indėnai buvo gerieji. Jie reprezentavo drąsą, kilnumą, išmanumą ir pasiaukojamą (nors ir beviltišką) kovą už laisvę. Įdomu, kad indėnus žaidžia ne tik vaikai. Buvusio Rytų bloko šalyse indėnai tapo laisvo ir alternatyvaus gyvenimo simboliu. Iki šiol egzistuoja stovyklos, kuriose suaugusieji gyvena pačių pasidarytuose vigvamuose, nešioja indėniškus rūbus, muša būgnus ir šoka indėniškus šokius. Lietuvoje egzistuoja netgi Indianistų asociacija, kuri sieja indėnišku gyvenimo būdu ir buvimu arčiau gamtos besižavinčius žmones.

Neatsitiktinai indėnus žaidžia ir menininkai. Sauliaus Paukščio fotografijų cikle indėnais virsta pats Saulius Paukštys, Linas Katinas, Saulius Cizikas, Ernestas Parulskis, Gytis Umbrasas ir daugelis kitų. Dainininkas Vytautas Kernagis inicijavo muzikinį projektą „Indėnų vasara“, jo teigimu, tiems, kurie siekia atrasti indėną savyje. Šis apibūdinimas man pasirodė esminis. Ką gi reiškia atrasti indėną savyje? Žaisdami indėnus magiškai transformuojame save ir mokomės atrasti tai, kas glūdi mumyse, bet yra užmiršta. Žaisdami indėnus mokomės stebėti gamtą, orientuotis nepažįstamoje vietovėje, atpažinti augalus, užkurti ugnį, sekti pėdsakais ir paslėpti savuosius, sėlinti nesukeliant triukšmo, pajusti, iš kurios pusės pučia vėjas, kad kvapas nenubaidytų sekamo žvėries. Kai kas pasakys, kad tokie indėnai neegzistuoja ir tai yra tik mūsų svajonės apie kitokį gyvenimą.

Idealizuotas indėnų vaizdinys gali būti susijęs su vaikystėje skaitytomis knygomis ir matytais filmais. Man didelį įspūdį paliko Vokietijos Demokratinės Respub­likos studijoje „Defa“ sukurti filmai, kuriuose pagrindinius vaidmenis atliko legendinis aktorius Gojko Mitićius: „Didžiosios Lokės sūnūs“, „Čingačgukas – Didžioji Gyvatė“, „Oceola“, „Sakalo pėdsakas“, „Baltieji vilkai“, „Tekumzė“, „Ulzana“, „Kraujo broliai“. Jau vėliau sužinojau, kad juos filmuojant buvo vykdomas ideologinis užsakymas sukurti socialistinę alternatyvą amerikietiškiems vesternams. Indėnai šiuose filmuose, skirtingai nuo amerikietiškų vesternų, buvo vaizduojami tik kaip pozityvūs herojai, besipriešinantys agresyviems (imperialistiniams) baltųjų amerikiečių užkariavimams. Žavėjo ne tik karingi, narsūs vyrai, bet ir žavios indėnės. Tik dabar sužinojau, kad tą žavią būtybę „Ulzanoje“, mano brendimo laikotarpiu kėlusią stiprią erotinės simpatijos bangą, vaidino Vokietijos Demokratinės Respublikos žvaigždė Renate Blume, kuri vėliau ištekėjo už ne mažiau garsaus gerojo kaubojaus Deano Reedo.

 

Dalius Jonkus. Pažaiskime indėnus
„Čingačgukas – Didžioji Gyvatė“

 

Ne mažesnę įtaką darė ir knygos apie indėnus, o leidžiama jų buvo daugybė. Tuo laiku populiariausias buvo Rytų Vokietijos rašytojos ir mokslininkės Lizelote’s Welskopf-Henrich 6 romanų ciklas „Didžiosios Lokės sūnūs“. Autorė romanuose rėmėsi antropologinėmis Amerikos autochtonų studijomis ir siekė paneigti iki tol egzistavusius populiarius stereotipus apie indėnus. Dėl rašytojos pastangų sukurti teigiamą dakotų genties gyvenimo ir tradicijų vaizdą šios genties žmonės jai suteikė „Lakota-Tashina“ („Dakotų gynėjos“) vardą. Susidomėjęs indėnais perskaičiau ne tik paaugliams skirtus romanus, bet ir enciklopedinio pobūdžio Miloslavo Stinglo knygą „Indėnai be tomahaukų“, kurioje išsamiai pateikiama ne tik Šiaurės Amerikos, bet ir Centrinės bei Pietų Amerikos indėnų istorija, žinios apie jų papročius ir mitologiją. Tad negalima sakyti, kad žaisdami indėnus juos įsivaizdavom tik kaip laukinius prerijų medžiotojus.

Ginčas, ar reikėtų drausti žaisti indėnus, mums turėtų priminti du dalykus. Pirmiausia, šis žaidimas nesiekia imituoti Amerikos čiabuvių papročių ir gyvenimo būdo. Tai labiau mitologinio indėnų gyvenimo būdo, kaip įsivaizduojamos alternatyvos vakarietiškai technocivilizacijai, kultivavimas. Todėl žiūrint antropologiškai, svarbiau ne šių žaidimų santykis su realybe, o tai, kad indėnai yra tam tikra mitologija, atliekanti svarbų vaidmenį Rytų Europos čiabuvių gyvenime.

Idealizuotas indėnų paveikslas turėtų priminti ir kitą svarbią humanistinę tradiciją kuriant gerojo laukinio įvaizdį. Susidūrimas su Naujojo pasaulio gyventojais, kurie buvo pavadinti indėnais, aktualizavo klausimą apie žmogaus žmogiškumą. Šalia įsigalinčios tendencijos pateisinti kolonijinius užkariavimus tvirtinant, kad autochtonai yra laukiniai ir juos reikia civilizuoti, atsirado humanistų teigiančių, kad šie gamtos vaikai yra žmonės ir iš jų europiečiai gali pasimokyti daugelio dalykų. Dažniausiai mokslininkai mini Michelio de Montaigne’io esė „Apie kanibalus“, kurioje suformuluoti teiginiai tapo moderniųjų laikų antropologijos, socialinės ir politinės filosofijos pagrindu. M. de Montaigne’is, remdamasis Brazilijos indėnų pavyzdžiu, siekia apmąstyti klausimą, kokios turėtų būti minimalios socialinių ryšių sąlygos. Juk jie neturi jokio rašto, jokių sąskaitų, jokios viršenybės kitų atžvilgiu, jokios vergovės, jokio turto ar neturto, jokio paveldėjimo, jokio nuosavybės dalinimosi, jokių rūbų. Ši žmogiška kultūra gyvuoja harmonijoje su gamta ir be jokių dirbtinių ribojimų. Ji įkūnija natūralų būvį, kuris gali būti laikomas sektinu pavyzdžiu. Jea­no-Jacques’o Rousseau politinė-socialinė filosofija tęsia šias M. de Montaigne’io įžvalgas, kai formuluoja modernios visuomenės kritiką ir siūlo visuomenės be nelygybės ir be nuosavybės programą.

Tad indėnai humanistams įkūnija teigiamo žmogiškumo pavyzdžius, galimybės gyventi harmonijoje su gamta ir su kitais visuomenės nariais viltį. Tai dar viena priežastis, kodėl reikia nepaliaujamai ieškoti indėno savyje. Tik tapdami indėnais išmoksime kritiškai žiūrėti į dabartinio pasaulio skubėjimą ir dirbtinio prog­reso siekį.