Viktoras Bachmetjevas. Žiniasklaidos rėmimas ir pilkosios zonos

Linos Fisheye nuotrauka
Linos Fisheye nuotrauka

Klausimas, ar valstybė turi finansiškai remti nepriklausomą žiniasklaidą, yra politinis. Kai sakau „politinis“, turiu omenyje, kad į jį nėra „teisingo“ atsakymo arba, dar kitaip, tai vertybinis ar ideologinis klausimas. Nepaisant to, kad į jį nėra teisingo atsakymo, norint svarstyti bet kokią valstybės politiką žinia­sklaidos ar visuomenės informavimo klausimais, kokį nors atsakymą į šį klausimą privalu turėti.

Mano atsakymas yra teigiamas, tačiau su išlygomis. Kitaip tariant, nesu tikras, jog visose valstybėse visada žiniasklaida turi būti remiama mokesčių mokėtojų lėšomis, tačiau manau, kad šiais laikais Lietuvoje toks rėmimas būtinas. Iš esmės dėl vienos paprastos priežasties (nors jų esama daugiau nei viena) – šiuolaikinė žiniasklaida išgyvena sunkų pereinamąjį laikotarpį į naująsias medijas: žinia­sklaidos vartotojas naujosiose medijose nėra pratęs mokėti už turinį; žiniasklaidos reklamos pinigus atima žiniasklaidinio turinio nekuriančios platformos („Google“, „Facebook“ ir pan.), o tai sukuria mirtinai pavojingą sprogstamąjį mišinį. Šis iš principo globalus reiškinys ypač pavojingas mažoje rinkoje, o Lietuvos žiniasklaidos rinka tokia ir yra.

Valstybė negali rizikuoti nepriklausoma žiniasklaida. Ji gyvybiškai svarbus demokratinės visuomenės elementas. Reikia pažymėti, jog Lietuvoje tai ne tik suprasta, bet ir įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatyme, kuris numato du valstybės finansinio dalyvavimo žiniasklaidoje instrumentus: visuomeninį transliuotoją (LRT), kurio misija – teikti objektyvią ir patikimą informaciją, bei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF), kuris iš pradžių buvo sukurtas kaip kultūrinės periodikos rėmimo instrumentas, o ilgainiui tapo „kultūrinių ir šviečiamųjų projektų žiniasklaidoje“ rėmėju. Nors de jure SRTRF ir toliau remia „kultūrinę“ žiniasklaidą, besiplečiančios jo programų ribos ir temos atspindi de facto kintantį Lietuvos žiniasklaidos žemėlapį ir žiniasklaidos rūšių, kurioms „reikia pagalbos iš valstybės“, spektrą. Taip fonde atsirado regioninei žiniasklaidai, vėliau – interneto žiniasklaidai skirtos programos, reaguojant jau į globalius procesus žiniasklaidoje, atsirado medijų raštingumo ugdymo rėmimas.

Nors per 20 SRTRF gyvavimo metų Lietuvos žinia­sklaidos kraštovaizdis pakito iš esmės, o ir pats SRTRF de facto jau įgyvendina platesnius uždavinius, nei buvo sumanyta pradžioje, SRTRF teisinis reguliavimas ir sąranga (dalininkų struktūra ir valdymo organai) liko nepakitę. Kai Kultūros ministerija 2018 m. siūlė SRTRF reformuoti į Lietuvos žiniasklaidos tarybą (LŽT), vienas svarbiausių „ideologinių“ siūlymų de jure įtvirtinti, kad valstybė remia ne tik kultūrinį ir šviečiamąjį turinį žiniasklaidoje. Greta kitų argumentų už šį pokytį buvo ir tai, kad de facto toks rėmimas jau egzistuoja, viena vertus, pačiame SRTRF, kita vertus – ir dar svarbiau – įvairių fondų, fondelių ir inciatyvų prie kitų ministerijų pavidalu. Iš esmės šiandien kiekvienas ministras turi kokią nors idėją, kaip pagelbėti žiniasklaidai ir kokio turinio joje trūksta, ir skirsto pinigus iš savo srities biudžeto pagal supratimą tam turiniui inicijuoti.

Taip neturėtų būti. T. y. visai įmanoma, jog, tarkime, Sveikatos apsaugos ministerija mato, kad reikia šviesti skaitytojus apie sveikos gyvensenos privalumus bei galimybes ir netgi randa tam lėšų Lietuvos sveikatinimo biudžete, tačiau jokiu būdu neturėtų pati ministerija tų pinigų skirstyti. Ne tik dėl to, kad neturi ir negali turėti tam tinkamų kompetencijų pagal apibrėžimą, ir ne tik dėl to, kad pinigų skirstymas turėtų būti maksimaliai depolitizuotas ir atiduotas nepriklausomiems bei skaidriems instrumentams, bet ir dėl to, kad toks instrumentas iš esmės valstybėje jau yra. Tai minėtasis SRTRF.

Būtent todėl siūlyta kurti depolitizuotą ir žinia­sklaidos savivaldos principais suformuotą LŽT, kuri galėtų tokias programas administruoti. Įdomu, jog tuo metu vienas didžiausių pasipriešinimo šaltinių tokiai reformai susiformavo pačioje (tiesa, jokiu būdu ne visoje) žiniasklaidoje, kuriai, kiek suprantu, tinka esamas modelis.

Esamo modelio pavyzdys yra Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurio šaukimai dabar kaip tik paskelbti ir turintieji laisvas dvi savaites dar gali suspėti pretenduoti į 1,25 mln. Eur (palyginimui – SRTRF biudžetas 2,7 mln. Eur) „socialinei informacinei kampanijai“.

Pernai sulaužyta daug iečių tariantis, kokia forma bus sudaroma Lietuvos žiniasklaidos taryba. Ministerija siūlė imti Lietuvos kultūros tarybą už pavyzdį ir galutinę tarybos sudėtį sudarinėti kultūros minist­rui kartu su Lietuvos medijų taryba, suformuota iš žiniasklaidos atstovų. Kritikai sakė, jog taip kultūros ministras turės per daug svertų, todėl naujoji institucija bus perdėm politizuota. Nepadėjo net argumentai, kad dabartinio SRTRF taryboje net du narius (iš septynių) ministrai skiria apskritai savo nuožiūra. Taip ir liko neaišku, kodėl ministro tarimasis su bend­ruomene bus politizuotas, o ministrui skyrus savo atstovą, bet su niekuo nesitarus, to politizavimo pavojus išnyksta. Galbūt tai tiesiog pokyčių baimė, galbūt esama kokios nors slaptos priežasties.

Turbūt dėl tos pačios paslaptingos priežasties ir Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo atveju žinia­sklaida politizavimo pavojaus nemato. Fondo tarybą skiria sveikatos apsaugos ministras įsakymu, joje nėra nė vieno žiniasklaidos atstovo. Gali būti, kad todėl net 100 tūkst. Eur numatyta „strategijai“, t. y. sugalvoti, kur ir kas turės būti paskelbta. Ši didelė suma nepasieks žiniasklaidos ir bus išleista tik todėl, kad fondas imasi veiklos, kuriai neturi kompetencijos. Kai kada panaši kompetencijos stoka dangstoma ir dar keistesniais būdais. Pavyzdžiui, pernai paaiškėjo, kad Premjerui tenka deleguoti savo atstovą žiniasklaidai į vienos valstybės įstaigos komisiją padėti priimti sprendimus. Turbūt nereikia sakyti, kad tokia praktika nėra gera ir dėl sudaromo įspūdžio apie supainiotus interesus, ir dėl paprasčiausios priežasties: Premjero atstovas žiniasklaidai, dirbdamas komisijos nariu, tuo metu nedirba savo tiesioginio darbo.

Reikia pripažinti: neretai žiniasklaidai pinigai skiriami prisidengus ne „rėmimu“, o „viešinimu“ , nors paskaičius konkursų dokumentus neretai akivaizdu, jog tai būtent rėmimas. Kaip atskirti? Iš esmės skirtumas paprastas: tai redakcinė nepriklausomybė. Viešinimo atveju užsakovas priima galutinį sprendimą, rėmimo atveju – redakcija.

Galiausiai reikia pasakyti, jog Sveikatos apsaugos ministerija ne išimtis. Plačiai nuskambėjo ir istorija, kai Vidaus reikalų ministerija nusprendė pažaisti žiniasklaidos rėmėją ir „Laisvės TV“ skyrė 100 tūkst. Eur „korupcijos prevencijai“. Tokių istorijų yra ir daugiau – dėl suprantamų priežasčių pačioje žinia­sklaidoje jos didelio dėmesio nesulaukia.

Net jei taip žiniasklaida remiama per įvairias valstybės įstaigas ir ministerijas be piktų kėslų, situacija nėra sveika nei valstybei (kurios lėšos švaistomos dubliuojant funkcijas ar tiesiog gaišinant Premjero patarėjus, kurie negali dirbti savo tiesioginio darbo), nei žiniasklaidai (kuri turi ieškoti landų skirtingose ministerijose, užuot skaidriai dalyvautų depolitizuotuose konkursuose).

SRTRF reforma ir LŽT steigimas, kurie potencialiai galėtų padėti spręsti tokių „pilkųjų“ zonų problemas, įstrigo Parlamento koridoriuose. Suprantama. Tokios reformos sudėtingos ir politikams, kuriems iš esmės jos yra išbandymas valdžia, ir pačiai žiniasklaidai, kuriai vienaip ar kitaip tai išgyvenimo klausimas. Reikia tik tikėtis, kad ir vieni, ir kiti ras jėgų tą žingsnį žengti.