Negaliu įsivaizduoti, kokia bus situacija pasaulyje ir Lietuvoje, kai pasirodys šis tekstas. Viskas keičiasi kas sekundę ir, jei seki informaciją, tai veikia kaip stiprūs narkotikai. Net ir tokio įvykio nesugebėjome ištraukti iš ekrano. Pavėlavome, nes kol stebėjome skaičiukus, nesuvokėme, jog besimainanti sergančiųjų ir mirštančiųjų matematika yra tikrovė. Skaičiai virsta žmonėmis ir kovoja su šia stichine nelaime. Dabar greičiausiai bus pasipylę tūkstančiai įvairiausios temperatūros nuomonių, kaip ir ką reikia daryti, gal net imsim galvoti: o kas toliau? Tačiau jau dabar aišku: norint išlikti, labiau nei bet kada reikalinga tvirta struktūra ir susitelkimas. Turime pabūti kareiviais, kunigais ir frilanceriais net niekieno neverčiami.

Virusas Islandiją į savo gniaužtus ėmė labai lėtai ir tik prieš pat išvažiuodamas pamačiau, kad parduotuvių darbuotojai pradėjo vaikščioti su kaukėmis ir ilgomis guminėmis pirštinėmis. Kambario nuomotojas Sigurduras kelis kartus pasiteiravo, ar nebijau viruso. Žinoma, jokios baimės nebuvo, nes tuo metu viskas atrodė gana stabilu. Galiausiai net ir NBA paskelbė stabdanti varžybas. Nevalingai pasitikrinau, kada skrydis, ir pajutau, kad kažin kaip man ir vėl nusišypsojo islandų sėkmės deivė Gefiona.

Paskutinę naktį prieš grįžtant į Lietuvą ir kelios dienos prieš užsidarant Europos sienoms gulėjau pigiame Rygos hostelyje ir klausiausi, kaip su krentančiomis lovos dugno lentomis kovoja bendraamžis iš Egipto. Draugiškai paplepėjome apie koronaviruso paveiktų žmonių ypatumus ir sąmokslo teorijas, iš kur virusas galėjo atsirasti. Jis papasakojo, kad taksistai jo gimtinėje išlaipina kosinčius keleivius ir kad vietiniai staiga ėmė įtariai žiūrėti į kinų turistus. Nenutuokėme, jog mums labai pasisekė, nes vis dar galime kirsti valstybių sienas be jokių trukdžių. Bendravome angliškai, bet savo kalba mąstėme apie šio viruso poveikį mums ir mūsų artimiesiems.

Interpretuodami Williamo Burroughso mintį, kad žodis yra virusas, galime identifikuoti ant­rinę grėsmę, su kuria kiekvienas asmeniškai kovojame. Tai yra tyla. Valstybių, miestų, gatvių, namų, šeimos ir kiekvieno atskirai. Šiomis ypatingomis sąlygomis ji itin paaštrėja. Bet šiuolaikinis žmogus nebežino, kas yra tyla. Jam tai visiškai svetima gyvybės forma. Jis jos paprasčiausiai nebeatpažįsta, kaip neatpažintų savo nukirstos rankos pirštų. Tad išgyvendami šią akistatą su savimi pabandykime sustabdyti vidinę kalbą. Žinoma, W. Burroughsas pasakytų, kad net ir 10 sekundžių vidinės tylos prikels viduje tūnantį ir besipriešinantį padarą, kuris kaip tik ir verčia mus nuolat kalbėti.

Šis virusas daugiaubriaunis. Veikdamas mūsų kūnus, jis veikia ir iš pirmo žvilgsnio nepajudinamas idėjas. Verčia kelti klausimą, kas svarbiau: ar laisvas judėjimas ir pasirinkimas, ar griežtų, pamatines laisves ribojančių sprendimų taikymas. Čia pakliūvame į kalbos spąstus, nes ji, pati veikiama infekcijos, mus verčia šitaip elgtis. Kalba, dėl kurios tapome vieningi, dabar ima veikti mūsų nenaudai. Kompromituojama viskas, kuo iki šiol tikėjome. Karantinas, pažeisdamas mūsų teises, suteikia galimybę išlikti ir veikia panašiu principu. Esame infekuoti idėjiškai, nes kitos išeities paprasčiausiai nebėra. Kai kurie siūlo imtis dar griežtesnių priemonių. Labai geru pavyzdžiu laikoma Kinija. Jau nebegalime užimti visagalių teisiųjų pozicijos ir liepti rinktis moraliausią sprendimą, nes tai gali kainuoti ne tik mūsų pačių, bet ir kitų gyvybes. Šalis, aktyviai diegianti piliečius persekiojančias sistemas ir engianti mažumas, staiga tampa pavyzdžiu, nes jų sistema mirties akivaizdoje veikia daug geriau nei mūsiškė, grįsta kiekvieno apsisprendimo laisve. Pasirodo, dauguma mūsų negali priimti sprendimo arba sprendžia neteisingai. Pasak Alfonso Nykos-Nyliūno, laivas galiu būti tik aš, o ne mes. O čia neišvengiamai esame „mes“ ir jokių „aš“ nebelieka.

Tikiu, visuotinė tyla gali veikti ne tik kaip grėsmė, bet ir kaip priešnuodis, suteikiantis galimybę sustoti ir neperžengti tam tikros ribos, kurią peržengus kelio atgal gali ir nebebūti. Nepamirškime, kad galiausiai grįšime prie sau įprastų gyvenimo formų – kai tik šis chaosas pasitrauks bent per žingsnį. Tačiau mūsų sprendimai liks su mumis, net kai įprotis ir ritmas mus įveiks, o įveiks net ir tvirčiausius.