Autorės nuotrauka

 

Pačiame viduržiemyje Vilniuje virš LNOBT pakibo Jacques’o Offenbacho muzikos debesis „Hofmano istorijos“ (sausio 28 d., LNOBT). Ir man keturias valandas po juo pasėdėjus nublanko visos aktualijos, tiksliau, gyvenimas virto egzistencija, operos dovanota būtimi, guodžiančia, kovinga, viltinga.

Aplankė keista, bet tą vakarą neginčytina mintis, kad štai tokia totali opera – ne literatūra, ne kinas, ne dramos ar šokio teatras – yra jėga, dar įstengianti pradurti užgulusią tamsą. Opera su XX a. antroje pusėje prie jos priaugusia ryškia režisūra, su neišsenkančių balsų sūkuriais nusususių menų panteone dominuoja ir pasiteisina, nors ano amžiaus pradžioje taip visai neatrodė. Richardą Wagnerį nūnai žiūri ir klausosi ne vien jo muzika besigėrintys, bet ir ją atstumiantys – po lietumi! – ir staiga kažką suvokia.

Premjerinė ilgų ilgiausia, libretiškai paini, dargi neužbaigta opera, kuri mums vis kloja sluoksnius menininko Hofmano kliedesių, yra sugeriama kaip gyvybės vanduo, suvalgoma kaip dangaus mana. Hm, gal labai jau aš čia patetiškai? Betgi smegenys ir širdis šitaip be jokio susidrovėjimo man liepia.

Olimpija, Antonija, Džuljeta, visas sujungianti Stela, tos barbės, undinės, mūzos, perkeičia ir Hofmaną, ir pačios save (pagal idealų autoriaus sumanymą reikėtų vienos atlikėjos, vieno soprano). J. Offenbachas pats stovi Hofmanui už nugaros, jo, iš tikrųjų pavyzdingo šeimos tėvo, vaizduotėje operetinis kankanas laisvai dera su dieviškąja barkarole – skambant pastarajai į sceną išleidžiami... odiniais diržais persijuosę erotomaniški šokėjai. Bet publika jau pirmame veiksme buvo paruošta tokiems akibrokštams – soprano Monikos Pleškytės Olimpija, guminė sekso lėlė, įveikė visą vaidmens amplitudę ir atkeršijo Hofmanui automatiškai ir neautomatiškai.     

Režisūrinis Federico Grazzini’o scenarijus, atrinktas iš daugelio pasiūlymų, mano galva, pasiteisina, nors kai kurios iš jo turtingos puokštės „gėlyčių“ (Kauno „Žalgirio“ salė ir krepšinio lankas; išnarstyto kūno dalys) pakimba kaip operomanijos išsišokimai. Bet juk pavadinime užrašytos ne Hofmano pasakos, o istorijos (džiaukimės, kad ne anekdotai), ir pats Hofmanas nebėra patrauklus personažas. Kai kurios suaktualintos istorijos (pripučiamų butelių pavidalu) sukelia popremjerinį skandalą ir piktina sveikos gyvensenos žiūrovus ir teisuolius psichologus – ką gi, reiškiu užuojautą, linkiu jiems patiems, kaip ir Hofmanui 4 veiksme, neprarasti savo žmogiško atspindžio, bent teatre išgerti šampano ir nevirsti dirbtiniu intelektu.

 

///

 

Sausio padangių tamsybėse LRT parodė mums dar 2022 m. sukurtus dokumentinius filmus apie du šviesius žmones – Tomą Venclovą ir Antaną Sutkų. Du bendraamžiai mohikanai – iškilūs nykstančio laiko atstovai – vienas atkakliai pėdindamas, kitas jau sėdėdamas vėžimėlyje pristatė save ir savo laiką. Ak, darsyk pademonstravo, kad yra į tą laiką inkrustuoti brangakmeniai. Ir net nesvarbu, kokia briauna juos pasuksi – tinkama dabartinio laiko skersvėjams ar besipjaunančia (tų, kas atsimena, kaip tada buvo iš tikrųjų, nuomone; hm, o kaipgi buvo iš tikrųjų?..), vis tiek poetas ir fotografas sublyksi, paskleidžia žavesį.

Net jeigu – kritiko požiūriu – filmai, tos naujojo laiko inkrustacijos (lot. aptepimai), nelygios, netobulos.

Filmą apie T. Venclovą „Dekadentas Nr. 2419“ režisavo albanas Saimiras Bajo (mūsų poetas atostogauja Juodkalnijoje, Viduržemio jūros kultūra jam artima). Manau, žvilgsnis į Lietuvą ir jos poetą iš tolimo šono labai vertingas, nors mums gali pasirodyti keistas. 

Laikas tiesiogiai surišamas su vieta (scenarijus – režisieriaus ir Linos Žukauskaitės), jos filme aplankomos net ir po 60 metų, per jas sunkiai dėliodamas žingsnius eina tas pats berniukas ir jaunuolis iš privilegijuotos tarybinės šeimos, vyriškis, apkerėjęs ne vieną moterį (su paskutiniąja, matome, tuokiasi cerkvėje), įvairių šalių virtuvių, salonų, katedrų intelektualas, pagaliau garbus senolis sulenkta, bet neperlaužta nugara. Greta tos vietos, pavyzdžiui, gimtojo buto Klaipėdoje, yra tuoj prisukama kronikos „rozetė“ – Hitleris teatro balkone ir kt.; persikėlus į Kauną, laikas ir vieta papuošiami „jaunyste amžina“, boksininku Algirdu Šociku ir kt.; Vilniaus Pamėnkalnio gatvėje, memorialiniame bute-muziejuje (nūdienių pionierių dar neuždarytame), kai profesorius Tomas pasodinamas prie senutėlio stalo, archyvai pasiūlo kadrą su tėvu Antanu Venclova (man regis, kiek jaunesniu nei sūnus) prie to paties stalo... 

Akivaizdu, kad anie sunkūs laikai įspūdingesni. Antrosios idiliškos filmo pusės nelabai yra kuo iliustruoti – vien tik išmintingais posakiais ir, žinoma, eilėraščiais. Užtat jie įtvirtina tavo nuomonę, kad T. Venclova, dabar iškeliamas kaip istorikas, visuomenininkas, Helsinkio grupės narys ar kaip filme – dekadentas, „pirmiausia buvo poetas“, „jei čia būtų gyvenęs, nebūtų toks geras poetas“. Autoriaus įskaityta poezija tampa lygiaverte istorinei kronikai.

 

(...) Fotografijų dausos už durų.

Vienoje atpažįstu šešėlį su vyšnių sunkos stikline

ir šunį. Tos nuotraukos dar kažkur gyvuoja,

nors šiandien mažoka žmonių, kurie sugebėtų

jas išskaityti. Šuo pakastas daržo kertėj

(dabar nematau tos vietos anapus dvilypės tvoros),

o šešėlis, priglaudęs prie lūpų stiklinę, dar slysta daiktų

paviršium, šalia randuotų tapetų, skurdžios žalumos, prišiukšlintų metų, kurie

nepriklauso nei jam, nei naujiems šeimininkams, nežymiai

tikresniems negu jis. Nežinia, kas geriausiai

atliepia šiam žuvusiam plotui, tuščiai akiai alėjų tinkle –

abejingumas ar skausmas? Keista, bet jie sutampa. 

(eil. „Reginys iš alėjos“).

 

Senas poetas eina pro tą namą, tvoras, šešėlius, prišiukšlintus metus, jo enciklopedinė atmintis papildo informaciją apie protingą šunį... Be užsienio kolegų, jam padeda eiti vaikystės draugas (į vaikų vėžimėlius, kaip pasakojo mamos, fašistuojantys Klaipėdos vaikigaliai pripylė smėlio) žurnalistas Pranas Morkus. Fantazuotuojas, ištikimas šatėnietis Pranas (tas, kuris, perfrazuojant jį patį, „gyveno čia ir todėl netapo geru poetu“) stovi pajūryje, rodo į tolimą laivą ir kuria savo romantišką dvieilį apie 1863 m. vežamus ginklus sukilėliams ir jiems trukdančią audrą, o 1985 m. ten pat praplaukiantį kruizinį laivą su Helsinkio grupe ir Tomu...   

„Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ – net ir informaciniu atžvilgiu gerokai siauresnis dokumentinis filmas. Filmo autorius Vytautas V. Landsbergis teigia norėjęs užpildyti tuštumą – kodėl apie tokį žmogų dar nėra filmo!? Ir tuštuma viens du užpildoma poetiškomis A. Sutkaus ir fotografuojančių paauglių būrelio bendravimo scenomis. Tačiau tai menkavertė suvaidinta dokumentika. O A. Sutkus panašios suvaidintos fotografijos vengė kaip amaro – juk neliepdavo kolūkietėms būreliu papozuoti...

Ir kitos scenos – įdomus įžanginis kadras, kuriame marių fone „plaukia“ skulptūriškas veidas vyro, kuris, pasirodo, sėdi nejudėdamas vėžimėlyje; rutiniškas, nugrimzdus į save ir į praeitį, pasiruošimas užsienio parodai, nuotraukų dėlionės namuose, atvažiavimas į atidarymą; dialogas su profesoriumi Vytautu Landsbergiu (kodėl su juo?) – neįjungia filmo motorėlio. Šią senatvės melancholiją mėginama dramatizuoti iš daugybės gyvenimo įvykių išskiriant ir paminint nusišovusį sūnų (juk formaliai filmo tema – fotografas ir vaikai). Ką gi, jeigu jau drįsti lipti ant tokios žaizdos, tai ne tik informuok, bet ir teisink savo posūkius bei klausimus filmo struktūra, tolesne jo eiga: štai į galimos dramos kontekstą siūlyte siūlosi garsioji fotografija „Pionierius“ (1964), apie kurią, deja, ir vėl pasakoma tik paviršinė tiesa, kad ji buvo nustumta į gilų stalčių. Kas vis dėlto buvo tas berniukas, gimęs Stalino mirties metais, koks galėjo būti jo likimas; ar nuotrauką, apaugintą neprakrapštomais mitais, sugebame pamatyti ir perskaityti taip pat, kaip ir jos gimimo metais; A. Sutkus lyg ir pradeda kalbą apie „prie visų sistemų nelaimingus betėvius vaikus“; pagaliau, juk V. V. Landsbergio kūrybinėje biografijoje yra ne vieną drąsų klausimą iškeliantis, nebeplokščias filmas apie Kostą Kubilinską „Poetas“.    

Iki šiol žavinti fotogalerija, neprilygstamas „Lietuvos žmonių pagrindas“, anot A. Sutkaus, buvo padarytas jam keliaujant po Lietuvą 6–7 dešimtmetyje. Vėliau prasidėjo Fotografijos draugijos, sudėtingų santykių su svetimais ir saviškiais kūrimo, „fotografija visą savo gyvenimą sugadinusiojo“ laikai. Scenos kitam filmui.  

 

///

 

Po prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio (g. 1979) šeimos trilogiją „Tėvas“, „Motina“, „Sūnus“, verstą Akvilės Melkūnaitės (bet neišleistą – kaip čia leidyklos neapsižiūrėjo?), turėtų kuistis visi ant scenos podiumo besiveržiantys rašytojai. Ak, kaip čia ir mums parašyti šį tą panašaus? Hm, sakyčiau, nuolat tik tai ir rašo, bet kol kas niekas nesupranta... 

Man sentimentalus F. Zelleris (tiksliau, audioZelleris) nepatinka, bet suvokiu, kad jis patrauklus režisieriams, jų autofikcijoms, kad šios mažosios dramos – gera atsvara nūdieniam teatrui be prošvaisčių. 

Vilniuje nūnai F. Zellerį rodo Jonas Vaitkus („Tėtis“, Senasis teatras), Kirilas Glušajevas („Mama“, OKT), o dabar ir Ignas Jonynas, Jaunimo teatro scenoje ir virš jos, ant lynų kabančios platformos užkėlęs „Sūnų“ (vasario 2 d.).

Ši scenografės Sigitos Šimkūnaitės, choreografo Martyno Rimeikio su šio teatro „filosofais-akrobatais“ įveiklinta ir, žinoma, paties I. Jonyno inicijuota platforma – lygi ar nuožulni – man atvėrė akis ir sužadino skonį, kurį pernelyg dažnai vaikščiodama į teatrą jau buvau užmiršus. Manau, kino režisierius I. Jonynas („Lošėjas“, „Nematoma“), po ilgo laiko tarpo vėl užsukęs į teatrą, pasistatė sau ir kitiems akivaizdų barjerą ir jį sėkmingai peršoko. Suderino fizinį teatrą su draminiu, tamsą su šviesa. 

Aktorius jaudina tave ne tik todėl, kad sako tuos ar anuos žodžius, bet ir todėl, kad slysta ir balansuoja. Primityvu? Kolegos, nueikite ir pabandykite dar – gal išeis pajusti. 

Čapliniškas metodas niekur nedingo, be to, jis juk žadino jusles ir nekrošiškame, ir tuminiškame pasaulyje. O dabar mėgina sužadinti štai ant tokio plyno ledo – praktiškai tuščioje scenoje. 

 

 

 

Jūratė Visockaitė – kino ir teatro kritikė.