Kartą apsistojau viešbutyje toliau nuo Vienos centro, valandų valandas Dailės istorijos muziejuje klaidžiojau klasikinės tapybos klostėse, paskui užsukau į Centrines Vienos kapines, o kai grįžau į viešbučio kambarį, apėmė nenumaldomas gyvybingumas. Centrinėse Vienos kapinėse guli virš trijų milijonų gyvenimų. Jeigu kas suvarytų visą Lietuvą į žemę, būtume mažesni nei Centrinės Vienos kapinės! Mintis buvo tokia įkvepianti, kad vakarą praleidau interneto draugij...
Ugnės Žilytės piešinys Balandžio 2 d.Misiūno bute, beje, susitikau jaunąjį [Vytautą V.] Landsbergį, jis aprūpino mane naujausiais „Sietyno“ numeriais ir knyga „Amžino įšalo žemėje“. Anot Solženicyno – вот они, рельсы-то, вылезают1. Atidžiai perskaičiau Katinienės memuarus apie Vienuolį. Deja, ko jau ko, o patologiško antisemitizmo jam nestigo. Katinienė, buvusi mano mokytoja (šiaip maloni moteris), atliko Vienuoliui...
Kuo groti? Laisvoji rinka yra būtina sąlyga rokenrolui. Socializme buvo įmanomas tik netikras, surogatinis rokenrolas. Arba profesionalus, parodomasis, arba laukinis, gaivališkas, bet mėgėjiškas. Laisvo, laukinio, gaivališko, bet profesionalaus rokenrolo komunistinio režimo sąlygomis būti negalėjo. Ne vien dėl siautėjusios cenzūros, ne vien dėl suvaržytos kūrybos laisvės ir begalės kitų apribojimų. Viena svarbiausių priežasčių daug paprastesnė ir buitiškesnė. Anuomet...
Ugnės Žilytės piešinys Kovo 1 d. Gyva paskaita apie Pasternaką. Grįžęs taisau „Metmenų“ korektūrą – Nykos-Niliūno recenziją. Kovo 2 d. Lietuvoje puolimas prieš Sąjūdį, nors tuo pačiu metu atsikūrė, pvz., krikdemų partija (ir čia be Viktoro [Petkaus] neapsieita).Esu kviečiamas skaityti paskaitą ir interview į Brown [universitetą]. Kovo 3 d. Aliarmas dėl „Atgimimo“ nepasitvirtino. Gavau „Gimtąjį kraštą“...
Rašymas apie muziką yra tarsi šokiai apie architektūrą.1 Pirmasis estradinis koncertas Nuo mažens žinojau, kad viena muzika yra rimta, simfoninė, o kita – paprasta ir linksma. Rimtosios tėvas klausydavosi vakarais, savo kambaryje išjungęs šviesą, ir tos muzikos aš ne tik nemėgau, bet ir truputį prisibijojau. Kas kita ta lengvoji, kuriai skambant darydavosi linksma ir norėdavosi pačiam paleisti gerklę, nes televizoriuje dailiai pasipuo&scaro...
Pastaruoju metu vis prisimenu vaikystės namą. Prisimenu arba sapnuoju, kartais jis panašus į banginio pimpalą, kartais skęsta kaip laivas, kaip didžiulis vandenyno laineris, o aš kažką turiu išgelbėti. Ar gali taip būti, kad mūsų praeityje kažkas vis dar vyksta ir per sapnus šaukiasi mūsų pagalbos? Kad nėra jokių paralelinių tikrovių, o jeigu yra, tai jos tik pasąmonėje. Joje, savo pasąmonėje, mes gyvename ne tik čia, bet ir dar kažkur, gal net kitoje šalyje ir...
Ugnės Žilytės piešinys Vasario 1 d. Į paskaitą Columbia University atėjo kiek mažiau, bet vis dėlto liko apie 20 studentų. Vasario 2 d. Gana įtempta diena Yale. Laura Koloski-Kister nori studijuoti emigracijos lietuviškąją spaudą – bandau jai padėti. Vasario 3 d. V[asilijus]. R[udičius]. lygina Gorbačiovo epochą su Weimaro respublika. Ką gi, pralaimėtą Pirmąjį pasaulinį karą čia atitinka pralaimėtas pasaulinis karas (Šaltasis). Vasario 4 d. Galybė lai&scaro...
Pristatant visą gyvenimą sunkvežimio vairuotoju dirbusio žmogaus prisiminimus pirmas noras – pasiteisinti, sukilninti, pabarstyti frazių apie kultūrinės atminties svarbą, įterpti pavardžių... O ir mano pašnekovas ne ką geresnis: perskaitęs surinktą tekstą, atsargiai paklausė, ar nebūtų galima „tuos žemaitiškus išsireiškimus perversti į aukštaičių“... Vis dėlto šiokio tokio paaiškinimo reikia. Klasikinis atvejis: tik po tėvo mirt...
Ugnės Žilytės piešinys Sausio 1 d. Nec locus ubi Memphis fuit.1 Šie žodžiai čia tinka labiau negu Trojai. Prie kanalų glaudžiasi neišpasakytai biedni felachų namiūkščiai, o šalia jų beprasmiškai stumia laiką šeimos, daugiausia basi purvini vaikai. Trečiasis pasaulis! Egiptietis uždirba vidutiniškai 70 dolerių per mėnesį, ir piramidžių laikais tikriausiai gyveno geriau – bent jau jo būtis turėjo daug daugiau tikslo. „Ki...
Ugnės Žilytės piešinys Apie didžiųjų stoką Didžiausias nuostolis kultūrai, kai prarandama humoro jausmas. Tik pažvelkime į britus: turėjo Sviftą, Dikensą, Kiplingą, visokių apkalbų apie ypatingą saliečių humorą, o dabar nei pasauliui, nei patiems nejuokinga. Visuotinis nesmagumas. O prancūzai? – kada jie begaivins Rablė, Dodė, Anatolį Fransą... Tyčia rašau lietuviškai. Mat ir mes turim bėdų. Nebėra Binkio, Pivošos, Andriušio. Turėjom kai ką ž...