Šiandien tapo norma mūsų laikus gretinti su tokiomis distopijomis kaip Aldouso Huxley’o „Puikus naujas pasaulis“ ar George’o Orwello „1984“. Tačiau vis dažniau pasigirsta kalbų, kad Ray’aus Bradbury’o fantastinis romanas „451° Farenheito“ galimai pateikė tiksliausią aprašymą, kas vyksta mūsų visuomenėse. 

Pirmą kartą 1953 m. išleistas romanas „451° Farenheito“ (vertė Valentina Churginaitė, 1961) aprašo barbarišką ateitį, kurioje deginamos knygos. Drauge tai pasakojimas apie totalitarinę visuomenę, apsėstą technologijų. Knygoje žmonės kvailinami beprasmiais reklamų tekstais, o milžiniški ekranai ir ausyse įkišti radijo imtuvai (dabartinių belaidžių ausinių „AirPods“ atitik­muo) atitraukia nuo tikrovės ir atima poilsį. „Ar jūs matėte užmiestyje dviejų šimtų pėdų ilgio reklamas? Ar žinote, kad kadaise reklamos buvo vos dvidešimties pėdų ilgio? Bet dabar automobiliai skrieja tokiu greičiu, kad jas teko pailginti“ (p. 14–15), – viena iš knygos veikėjų, paauglė Klarisa Maklelan, klausia pagrindinio personažo Gajaus Montego. Septyniolikmetė mergina įkūnija kritinį mąstymą, nuolatos sekamą valdžios institucijų. R. Bradbury vaizduoja visuomenę, kurioje žmonės baudžiami už tai, kad lėtai važiuoja plentu ar vaikšto pėsti. Psichiatrams įdomu, kodėl žmonės kartais nori klaidžioti miškais ar stebėti paukščius. 

 

 

Filmo „451° Farenheito“ (1966, rež. François Truffaut) kadras

 

„Knyga – tai užtaisytas šautuvas kaimyno namuose“ 

 

„451° Farenheito“ stebina ne dėl knygų deginimo. Jos į liepsnas buvo metamos viduramžiais, Stalino Sovietų Sąjungoje ir Hitlerio nacistinėje Vokietijoje. R. Bradbury’o distopija pribloškia, kad joje žmonės patys laisva valia nustojo skaityti ir pasirinko hedonistinį rojų. Valdžia įsikišo tada, kai visuomenė, suviliota linksmų, paprastų vaizdų ir žinia­sklaidos, pasirinko neskaityti. Gaisrininkai kartkartėmis padega namus, bet tai iš esmės nebūtinas dalykas tvarkai palaikyti. Kaip sako Gajaus Montego antagonistas brandmeisteris Bitis: „Vyriausybė čia niekuo dėta. Nebuvo jokių nurodymų ar įsakymų, ar cenzūros suvaržymų, ne! Technika, masinis vartojimas ir spaudimas iš tų grupuočių (čia turimos omenyje religinių, etninių ir profesinių grupių mažumos, reikalavusios, kad apie jas būtų kalbama vien teigiamai, – M. V.) pusės – štai kam reikia dėkoti, kad taip viskas išėjo“ (p. 94).

Knygos atveria tikrovę, ir ji gali būti negraži, pesimistinė ar net skausminga. Štai Arthuras Schopenhaueris, kaip pastebėjo Marcelis Proustas esė „Apie skaitymą“, į vieną vietą sudėjo gal 20 citatų, kuriose kalbama apie gyvenimą kaip kančią. Pavyzdžiui, Homeras kalbėjo apie nepavydėtiną žmogaus būk­lę: „Niekur ir niekas, kas tik žemėje alsuoja, nėra nelaimingesnis už žmogų.“ Euripidas irgi panašiai sakė: „Šis gyvenimas visas žmonių iš kančių“, o dar vėliau George’as Gordonas Byronas rašė: „Kur kas geriau yra nebūti.“ Kai įsikarščiavęs Gajus Montegas garsiai perskaito anglų poeto Matthew Arnoldo eilėraštį „Duvro krantas“, misis Felps, viena iš jo žmonos draugių, susirinkusių gerti martinio ir spoksoti į ekranus, paplūsta ašaromis ir išrėkia: „Aš visuomet sakiau, kad poezija – tai ašaros, poezija – tai savižudybė, raudojimas, baisi savijauta, poezija – tai liga, vienu žodžiu, šlamštas!“ (p. 165) Visuomenės verdiktas aiškus – geriausia nematyti gyvenimo tik­rovės. Gyvename tam, kad pasimėgautume ir pa­smaguriautume. Knygos kelia nerimą, todėl jas reikia pleškinti. Tiesa, anot R. Brad­bury’o, žmonės, apimti linksmybių, vis dėlto pasiliko humoristines knygas ir erotinius žurnalus.

 

Santraukų santraukos

 

Bitlis Montegui aiškina: „Iš lopšelio tiesiai į koledžą, o iš ten atgal į lopšelį; štai koks buvo intelektualinis lygis per paskutiniuosius penkis šimtmečius, o gal net dar ilgiau“ (p. 89). Dar Friedrichas Nietzsche ir Martinas Heideggeris kalbėjo apie pragaištingas Vakarų kultūros masiškėjimo pasekmes, tokias kaip individualumo išnykimas ir autentiško mąstymo nebuvimas. O Alexandre’as Kojève’as, išpopuliarinęs G. W. F. Hegelio filosofiją XX a. Prancūzijoje, pateikė dar niūresnę prognozę, kad istorijos pabaigoje įvyks žmogaus sugyvulėjimas. R. Bradbury taip toli neina, bet rūsčiai plunksna užrašo, kad neskaitančioje visuomenėje įsigali konformizmas („konformisto pragaras“ yra dažnas epitetas, apibūdinantis knygoje vaizduojamą visuomenę) ir malonumo kultas, dingsta atmintis. 

R. Bradbury bijojo, kad ateityje žmonės skaitys tik antraštes, santraukas, o galiausiai tik santraukų santraukas. Jau dabar daugelį mūsų žodžių pakeitė jausmaženkliai ir šypsenelės (angl. emoticon). Sunku nepastebėti, kad leidiniai trumpinami, mintis perduoti skatinama kuo glausčiau ir greičiau, o kalbai ir rašybai skiriama vis mažiau dėmesio. Važiuodamas autobusu gali išgirsti studentus, kalbančius apie tai, kaip jų kolegos žada ginti „ChatGPT“ parašytus magistro darbus, o įdomiausia – niekas apie tai net neįtaria. R. Brad­bury kėlė klausimą, ar įmanoma gyventi pasaulyje, kuriame nėra knygų. Šiandien kyla klausimas, ar ekranų ir dirbtinio intelekto amžiuje bus norinčių skaityti Williamą Shakespreare’ą arba Saulių Tomą Kondrotą.

Laikraščiai, kaip rašė R. Bradbury, vienas po kito išmirė tartum didžiulės peteliškės ir niekas jų nepasigedo. Ar knygų laukia panašus likimas?  

 

Istoriją galima perrašyti

 

Nūdien Europos Sąjunga daug investuoja į kultūros paveldo skaitmeninimo projektus. Idėja graži, bet „451° Farenheito“ netiesiogiai klausia, kas užtikrins kultūros paveldo objektų saugumą ir neliečiamumą skaitmenine forma. R. Bradbury’o aprašytoje visuomenėje prieiga prie knygų ir žinių ribota, o vienintelis informacijos šaltinis – valdžia, kuri pateikia supaprastintą ir iškraipytą istorijos vaizdą. Fizinis objektas nėra amžinas, bet skaitmeninis – atviras manipuliacijoms. Nesunku įsivaizduoti, kad būtų galima perrašyti vieną ar kitą „Vikipedijos“ puslapį apie Lietuvos istoriją. R. Bradbury primena, kad istorija nėra duotybė. Gajus Montegas Amerikos gaisrininkų komandų trumpoje istorijoje perskaito, kad Benjaminas Franklinas buvo pirmasis šalies gaisrininkas. Klarisos Maklelan paklaustas, ar tiesa, kad senų senovėje gaisrininkai gesindavo, o ne padeginėdavo, jis nusijuokia ir net nesusimąstęs atsako, kad namai visuomet buvo nedegami. 

R. Bradbury’o perspėjimas labai savalaikis. Protas, nuolatos atakuojamas linksmais vaizdais ir malonumais, nusilpsta ir tampa imlus įvairaus plauko tiesoms: „Tegul žmogaus protą pagauna pašėlęs sūkurys, tegul neša jį vis greičiau ir greičiau, tegul leidėjų, visokio plauko išnaudotojų ir diktorių rankos taip jį gniaužo, kad išcentrinė jėga nublokštų į šalį visas nereikalingas, tuščias mintis, kurios vien tik gaišina!“ (p. 90) Tokios būsenos nebėra kada susikaupti. 

„451° Farenheito“ skamba lyg netolimas rytojus: „Mokslas sutrumpintas, drausmė pašlijusi, filosofija, istorija, kalbos nebedėstomos; anglų kalbai ir rašybai buvo skiriama vis mažiau ir mažiau dėmesio, kol galiausiai jų beveik visai atsisakyta. Gyvenimas žaibiškas. Ko gi žmogui reikia? Visų pirma darbo, o po darbo malonumų, kurių nestinga. Kam gi mokytis kažko – moki paspausti mygtuką, naudotis jungikliais, prisukti veržlę ir varžtą – ir užtenka!“ (p. 90–91)

Skirtingai nei A. Huxley ar G. Orwellas, R. Bradbury romaną baigia optimistine gaida. Gajus Montegas atgauna atmintį. Jis pagaliau prisimena, kur pirmą kartą sutiko savo žmoną. „Prisiminiau! Čikaga. Tai buvo prieš daugelį metų Čikagoje“ (p. 261), – sušunka jis.

Ar išsipildys R. Bradbury’o literatūrinė pranašystė, greičiausiai galime atsakyti tik mes patys. O kol kas lieka atmintis: „Kada nors mes tiek daug atsiminsime, kad pastatysime patį didžiausią istorijoje ekskavatorių, iškasime patį didžiausią kapą, koks tik yra buvęs, ir palaidosime jame karą. Na, o dabar visų pirma turime pastatyti veidrodžių fabriką ir visus metus nieko kito negaminti kaip tik veidrodžius, kad žmonės galėtų gerai į save pasižiūrėti“ (p. 268). 

 

 

Milda Varnienė – tekstų autorė, filosofijos ir kognityvinių mokslų magistrė, dirba su privačiomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.