Agnės Papievytės nuotrauka

 

 

Praryju tabletę. Žinau, netrukus mano regėjimo lauke atsiras mirgantys, spalvoti raštai, maloniai nutirps rankų pirštai ir imsiu kalbėti neaiškiai. Šviesos jau tapo ryškesnės. Užuodžiu tai, ko nėra kambaryje. Girdžiu visus garsus vienu metu – net tuos, sklindančius iš savo vidaus. Turbūt supykins.
Turiu daug neparašytų tekstų apie narkotikus. Vasarą, kai visi diskutavome, reikia ar nereikia kratyti moksleivių kuprines ir rengti reidus su šunimis mokyk­lose, norėjosi lipti ant bačkos ir išrėžti savo tiesą. Bet tekstų parašyti nespėjau, o vaikų narkomanų temą užgožė kitos – apie vaikus iš Gazos arba miškus, kurių mūsų atžalos nepamatys. Tad pirmos pastraipos žodžiai nėra įžanga į tekstą apie narkotikus.
Aprašiau savo migrenos priepuolio pradžią – psichodelinę premisą, kurią vėliau lydės kelios valandos, o gal net dienos skausmo. Ta tabletė teksto pradžioje skirta tik suklaidinti – ji vis tiek nepadės. Galva pulsuos, ją skaudės, lyg kas smarkiai spaustų. Apims noras glaustis prie šaltos sienos ir svajoti, kaip būtų gera, nusipjovus skaudančią galvą, išgyventi (nuo vaikystės ta pati svaja). Migrena – didžiulė fizinė kančia. Bet tik jos atsikračiusi ilgesnį laiką supratau, kam ji reikalinga.
Anksčiau migreną laikiau bausme – per ilgai miegojau, suvalgiau per daug brandinto sūrio, išgėriau per mažai vandens. Tačiau per keletą dešimtmečių migrena man pradėjo atrodyti kaip dezinfekcinė priemonė. Bent kelios valandos didelio skausmo, kuris izoliuoja nuo pasaulio, paguldo į tamsų kambarį ir išvalo mintis. Kelios valandos priverstinės skausmo meditacijos, po kurios pakylu daug ramesnė.
Vis dėlto, norėdama patirti ir normalų gyvenimą, kai kiekviena diena nėra ruletė (galėsiu veikti, ką suplanavau, ar gulėsiu nesijudindama visą parą), vis tiek nepailsdama ieškojau būdų, kaip išvengti priepuolių. O atradusi (pagaliau!) veikiančią prevencijos strategiją, išgyvenau dažnam sergančiajam neįtikėtiną stebuk­lą – keletą mėnesių nepatyriau nė vieno migrenos epizodo. Pagaliau galėjau spustelėti gyvenimo akceleratoriaus pedalą iki galo, nes žinojau, kad po antro kavos puodelio neprarasiu regėjimo, o po intensyvesnio sporto neatgulsiu į dviejų parų skausmo patalą. Kadangi tokią prabangą jaučiau pirmą kartą, mėgavausi iki paskutinio lašo – t. y. dirbau, judėjau ir gyvenau visu tempu, kol supratau, kad perdegimas yra reali ir gana specifinė būklė, o ne tik dažna portalų tema.
Tada ir pradėjau tikėti, kad migrena yra evoliucinis mechanizmas, padedantis jautriems žmonėms, kurių nervų sistema labiau linkusi perkaisti. Gali būti, kad šią mano konspiracijos teoriją įkvėpė Aldousas Huxley. Jis savo – siurprizas! – psichodelinius patyrimus įamžinusioje knygoje „Suvokimo durys“ cituoja filosofą C. D. Broadą, kuris 1949 m. pristatė teoriją, kad smegenys ir nervų sistema atlieka eliminavimo funkciją. Kitaip tariant, nervų sistema apsaugo mus nuo informacijos cunamio, kuris nuneštų, jei vienu metu prisimintume kiek­vieną mums nutikusią akimirką ir suprastume viską, kas dedasi aplinkui, nesvarbu, reikšminga tai mums ar ne.
A. Huxley’o knygos kontekste ši mintis svarbi, nes pagrindžia pakitusį laiko, aplinkos ir savęs suvokimą, sukeltą enteogenų, kurie, panašu, padidina nervų sistemos „pralaidumą“ informacijai. O man šie išvedžiojimai rūpi, nes padeda kitaip pamatyti itin įprastas popietes, kai poilsio nuo darbo akimirkas praleidžiu įsiurbta į socialinius tinklus, naujienų portalus ar naujos muzikos paieškas.
Kai įsivaizduoju nervų sistemą tarsi mechanizmą, kuris saugo mane nuo perkaitimo, o ne veikia prieš mane versdamas liūdėti ir blaškytis, lengviau priimu mintį, kad poilsio nuo nuolatinio srauto reikia mums abiem. Tai yra man – kažkam metafiziniam, įsikūrusiam kažkur tarp širdies ir smegenų, – ir mano kūnui, kuris, pasirodo, ir taip mane gina nuo perteklinių garsų, spalvų, kvapų ir prisiminimų.
Mano filtravimo sistema – migrena. Kažkieno kito – nemiga. Dar kažkas žino, kad stabdžius spausti reikia, kai pradeda virpėti širdis, bėgti nosis ar spazmuoti raumenis ir taip toliau. Rašau šį tekstą tik tam, kad palinkėčiau sau ir jums: gerbkime savo filtravimo sistemas ir stebėkime, ką į jas dedame. Gal vietoje TV žinių kūnas padėkotų už lėtą apsakymo skaitymą, o jei vakare išjungtume namie internetą, nervų sistema nustotų dvokti svilėsiais?

 

 

Gintarė Macenytė – komunikacijos konsultantė.