Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Džesikos plaukai

Džesika rūkė tabaką

citrinų pyrago skonio

nešiojosi portsigarą

iš dramblio kaulo ir odos

plaukai ilgi

ir palaidi

plaukai banguoti ombre

mudvi su Džesika

nebuvome pažįstamos iš koledžo

neprasilenkėme studentų miestelyje

mūsų su Džesi

nesiejo niekas

plaukai citrinom kvepiantys

minkšti

šukuojant pirštais vešlūs

jos vaikinas nebūtų apsidžiaugęs

šlapiomis poetų svajonėmis

sukišti snukius Džesi tarp kojų

nuleisti ant pilvo gulinčiai

net ant šalto nerūdijančio plieno stalo

plaukai į dagtį susukti

glotnūs

ir klaikiai degūs

Džesika dar būtų šokusi

citrusiniuose dūmuose skersgatvyje

per skvoterių galerijos atidarymą

jei jos geriausiai draugei

nebūtų prireikę nusišlapinti

jei ne vilko žandikaulis

iš po raudono apsiausto

paprašęs ugnies

ir leisti paglostyti plaukus

Džesika būtų tapusi

didžia noveliste ar dailininke

pergulėjusi su Karlosu, Džeremiu net Ana

jei ne buka įsiūčio jėga

daugybinės

durtinės žaizdos širdies srityje

šilta tėkmė nuogomis kojomis

iki pat jos suvarstomų batų

plaukai liepsnojantys

trupantys

suodini

o dabar

vadink mane Džesika

 

Apie piktybės kilmę

švelniausias Avinėlis

visų dievų išgirtas

visų dievų pašauktas

visų dievų pamiltas

dėl savo švelnumo

visų dievų nepasidalintas

dėl savo atlaidumo

nė vieno dievo

taip ir nepagirdytas

atsigėrė iš rankų

mirštančios mergaitės

ir tapo žmonių prijaukintas

nuolankiausias Avinėlis

visų žmonių atstumtas

visų žmonių paspirtas

visų žmonių įbaugintas

dėl savo nuolankumo

ant atvirkščio kryžiaus prikaltas

ir nukankintas

dėl savo gailestingumo

norėtų tik galvą padėti

ant mirusios mergaitės kelių

negerk, Avinėli,

iš kraujo balos

negerk – demonu pavirsi

o demonu pavirtęs, Avinėli,

viską pamirši

ir dievus, tave sukūrusius

ir žmones, tavęs neišgirdusius

ir mergaitę, kurios pirštai lyg šilkas

glostė tave net jai mirštant

ieškosiu galvą, Avinėli,

po požemius tamsius lyg patalus

kur demonai avinėliais virtę

kala mergaites prie lovų it kryžių

vinimis per širdį

ieškosiu galvą ir nerasiu

kol pati patapsiu klastinga

 

Pasaulio pabaigos Avinėlis

                                       Hariui

Josiu ant juodo Avinėlio

raudonomis akimis, skeltakanopio,

prišauksiančio pasaulio pabaigą.

Avinėlis atleis Tau ir man,

ir visiems spardžiusiems jam tarp kojų,

ir visiems žuvusiems avarijose,

netrukus po to,

kai juo pasinaudojo.

Visiems, kurių namai degė,

ir visiems, kuriems pats

slapta išdaužė langus.

O visus likusius

nutrenks į pragarus.

Jei būčiau juodas Avinėlis

degančiomis akimis,

prišauksiantis pasaulio pabaigą,

neatleisčiau net savo mamai.

Neatleisčiau kūmai, dėdei, pusbroliui,

nei Leonardui,

kuris niekad

man neprisipažino meilėje.

Nesvarbu, kad jie žemėje

užtektinai patys kentėjo –

visus juos, kaip ir visus likusius,

trenkčiau į pragarus.

Tad kelkite aukštyn širdis,

švystelėkite aukštyn skrybėles,

berkite rožių žiedlapius ant tako.

Uždekite visus žibintus

visuose viešnamiuose,

gerkite į valias ir dainuodami

džiaukitės, kad dievas

Avinėliu sutvėrė ne mane, o Harį.

Džiaukitės, kad kai jam

užsiliepsnojo akys,

aš jojau juo.

Ir josiu juo,

kai prasiskirs dangus ir vandenys,

kai juodas Avinėlis

skelta kanopa pabeldens į žemę

ir toje vietoje

prasivers ugnies ežeras.

O mudu žengsime per jį

už jus ir už visus,

prieš jus gyvenusius.

Avinėlis nuo verksmo trūkusiom

akių kraujagyslėm

atleis už visą jam netekusią,

jums skirtą laimę.

Tik raitelis vardu Lilit

nuplėš nuo kiekvienos

akies obuolio vokus

po vieną tarsi antspaudus,

kad daugiau nebeužsimerktumėt

prieš tai, kai patys

prisišaukiate ir kasdien esate

sau ir vienas kitam

pasaulio pabaiga.