Kaip gyvenimą užvaldė nostalgijos troškimas 

 

Sėdžiu su kūdikiu namuose, buvau nusiteikusi, kad kurį laiką kultūrinio gyvenimo patirčių daug nebus. Įsisupusi į chalatą per ekraną stebiu, kas vyksta, ką praleidžiu. Arenose koncertuoja „Dinamika“, „Mokinukės“, „Hiperbolė“ ir „69 danguje“. „Netflixo“ žiūrimiausiųjų sąraše – serialas „Draugai“, o praėjusio amžiaus pabaigos filmams sukurta atskira sekcija pavadinimu „Nostalgic 90s“. Populiarumo smaigalyje esančios žvaigždės demonstruoja džinsinių kostiumėlių madas, primindami man Britney ir Timberlake’ą iš 2001 metų. Panašu, kad jeigu ką ir praleidžiu, tai nebent programos pakartojimą. 

Populiariosios kultūros kanaluose nostalgijos upė liejasi iš krantų – visur siūloma grįžti atgal, dar ir dar pasišildyti praeities vaizdeliuose. Kodėl mados, muzikos ir kino vizionieriai neišsiperka panašaus dydžio reklaminių plotų?! Pasidalinau šiuo nepakeliamu rūpesčiu su interneto draugais. Iš karto sureagavo įžvalgi fotografė Neringa Rekašiūtė – pasiūlė perskaityti sociologo Zygmunto Baumano „Retrotopiją“. Na, ką gi, vieną sekundę jaučiausi atradusi nepažintą ir neaptartą visuomenės reiškinį, bet, aišku, Z. Baumanas apie tai jau yra parašęs knygą. Joje glaustai ir paveikiai kalbama apie mūsų romaną su praeitimi. Kokie saldūs ir vilties teikiantys tie prisiminimai, kai utopijomis patikėti darosi vis sunkiau, o ateitis žada tik rūpesčius ir nestabilumą. Nostalgiški dalykai tampa priešnuodžiu nerimui dėl ateities. 

Klaipėdos universiteto sociologas Liutauras Kraniauskas tvirtina, kad nostalgiško turinio per pastaruosius 15 metų padaugėjo: „Anksčiau didieji žinių sklaidos kanalai kontroliuodavo tai, kokios kultūros naujienos mus pasiekia. Jie spręsdavo, ką verta atsiminti, o kas amžiams nuguls archyvuose. Šiandien informaciniame lauke veikia žymiai daugiau ekonominių grupių, kurios užsiima nostalgiškų kūrinių sklaida.“ 

Gerai, bet kodėl ta sklaida tokia plati, srauni ir nesibaigianti? Ar tos „ekonominės grupės“ negalėtų sukurti ko nors naujo, irgi guodžiančio? 

 

 

 

Kas naujo, t. y. kas seno, muzikoje? 

Didžiulius pasirodymus įvairiose Lietuvos arenose organizuoja nostalgijos degalų užsipylusios grupės, o Natalija Bunkė čia muša visus rekordus ir jau suaugusias damas kviečia kartu dainuoti vaikystės hitą „Paukšteli, padangių paukšteli“. Ar viskas jau sudainuota, liko tik skanduoti „pakartot“ ir iš tikrųjų kartoti? Į pagalbą atskuba Loranas Vaitkus, muzikos leidybos kompanijos „Universal Music Group“ atstovas Lietuvoje. Loranas į mano nerimą žiūri su atlaidžia šypsenėle – nieko čia naujo, viskas sukasi spirale, muzikos istorija yra cikliška, o žmonėms patinka sentimentai. 

„Nostalgija muzikoje visada yra svarbi korta, keičiasi tik karta, į kurią prisiminimas nukreipiamas. Šiandien tai labiau krenta į akį, nes nostalgiški koncertai įgavo naują formatą. Prieš 10 metų buvo nedidelių tribute pasirodymų mažose koncertų salėse bumas, o šiandien anksčiau populiarios grupės jau renka arenas. Atlikėjams patogu, nereikia važinėti po visą Lietuvą, bet ir reklamos reikia daugiau. O karta, kuriai nostalgiška 2000-ųjų muzika, šiandien turi didelę perkamąją galią ir investuoja į savo sentimentus“, – aiškina L. Vaitkus. 

Bet... Visada yra „bet“! Sentimentuose paskendęs žmogus gali ir visai pamiršti, kad gyvenimas toliau juda į priekį. L. Vaitkus tvirtina, kad senų gerų laikų ištroškusiai auditorijai vis sunkiau pristatyti naują muziką. Šiuolaikiniai atlikėjai sukasi iš padėties perdirbdami senas dainas ar kurdami naujus hitus kartu su atlikėjais, kurie, pasiekę savo karjeros zenitą, dalyvavo „Bravo“ muzikiniuose apdovanojimuose. 

„Kita vertus, suprantu tingumą muzikos naujienų atžvilgiu. Žmonės, kuriems dabar 30, 40 ir daugiau metų ir taip turi ką veikti – darbai, vaikai, paskolos, atostogos, kiti reikalai. Mažiausiai ko norisi, tai ieškoti naujo turinio. Reikia kažko patikimo ir pažįstamo“, – mums atlaidus išlieka L. Vaitkus. 

Kaip kaimynų bute padaužytas radiatorius linksmai suskamba ir jūsų namuose, taip ir mano pašnekovai kalba lyg susitarę. Štai ką prisipažino sociologas L. Kraniauskas: „Pagaunu save, kad vis grįžtu prie savo paauglystės, maždaug 1986 m., muzikinių įrašų. Vėl ir vėl pašvilpauju klausydamasis tų dainų, bet tuo pačiu bandau ir suvokti kontekstą, pamatyti save tuometinėje visuomenėje. Toks grįžimas atgal man padeda suprasti, prie kokių kultūrinių tendencijų tuo metu prisiliečiau.“ 

Ir štai netikėtas posūkis – Liutauras aiškina, kad dėl visko kaltas... ego: „Tam, kad kultūros produktas būtų nostalgiškas, vartotojas jau turi kažką žinoti, t. y. jo smegenyse dar gyvi atsiminimai. Šie atsiminimai ir sudaro mūsų savastį, ego, kurį išlaikome visą gyvenimą. Tarkime, jeigu augau su „Mokinukių“ muzika, tai ir dabar galiu jų paklausyti, net jeigu šiandien suprantu, kad tai buvo visiška nesąmonė. Bet tas klausymasis leidžia išlaikyti savastį, neišsimėtyti laike kaip vis naujam individui. Nostalgiškas turinys padeda palaikyti ego tęstinumą ir taip sustiprina šiandieninę poziciją. Tai pastovumas, kurio norisi, kai pasaulis taip greitai keičiasi.“ 

 

Nostalgijos ratai madoje 

Su L. Kraniausku dar susitiksime, bet kol kas grįžkime prie muzikos ir madų. L. Vaitkus sako pastebėjęs, kad madai grįžti reikia maždaug 20 metų. „Dėl to šiandien dalis muzikantų kuria tuos laikus primenančią muziką ir pasirenka įvaizdį, kokį matydavom muzikiniuose vaizdo klipuose 2005-aisiais.“ 

Tad belieka su siaubu laukti, kada į mada grįš džinsai žemintu liemeniu? VDA ir VDK Mados dizaino katedrų docentė, žurnalo „Moteris“ mados redaktorė Justė Kubilinskaitė-Tarvydienė paaiškina, kaip nostalgija veikia mados pasaulyje: „Šiandien mados kūrėjai priversti būti hiperproduktyvūs, reikia sukurti ne 2, o bent 4 kolekcijas per metus. Dizaineriai griebiasi nostalgijos šiaudo stengdamiesi įtikti įnoringam vartotojui, sužadinti jo prisiminimus ir taip emociškai suvilioti „nauja“ tendencija.“ 

Pašnekovė sako, kad mada užprogramuota lyg švytuoklė balansuoti tarp praeities ir ateities, ir dažniausiai jaučiame nostalgiją ne savo pačių praeičiai, o tai, kurios nepatyrėme. 

„Pati jaunystėje žavėjausi tėvų hipiškais drabužiais, mano dukros dievina 9 dešimtmečio stilistiką, kuri iki skausmo primena mano pačios paauglystę. Būtent todėl vintažas įgauna daugiau žavesio, sukuria apčiuopiamą idealizuoto laikotarpio iliuziją ir tarsi leidžia ją pasimatuoti. Tendencijos niekada negrįžta identiška forma, visada atsiranda laiko perspektyvos filtras.“ 

Madoje nostalgiškos natos egzistavo ne visada. J. Kubilinskaitė-Tarvydienė pasakoja, kad mada ilgai buvo naujumo simbolis, o senamadiškumas vertintas pašaipiai: „Apie sąmoningą nostalgijos įtraukimą į mados raidą galime kalbėti nuo XIX amžiaus. Tuo metu įsivyravęs Ampyro stilius įkvėpimo sėmėsi iš senovės civilizacijų (etruskų, Egipto, Romos imperijos). Kiek anksčiau, Romantizmo periodu, jau buvo juntamas nusivylimas civilizacijos technologizacija, sumaterialėjimu ir susvetimėjimu, o tai atsispindėjo ir madoje.“ 

Pašnekovė primena, kad didžiosios žmonijos revoliucijos – tiek pramonės, tiek skaitmeninė – sulaukė pasipriešinimo žvelgiant į „idealią praeitį“: „Tai poreikis pabėgti nuo įtampų ir nežinios kupinos realybės. Iš dalies retro tendencijos yra ir pasipriešinimas technologijoms, kurios vis labiau užvaldo mūsų kasdienybę.“ 

Technologijų pažanga, nerimas dėl ateities ir iš to kylantys nostalgiški potraukiai susiję. Tik sociologas L. Kraniauskas primena, kad ši taisyklė nėra universali. „Štai, Juta, tu – humanitarė, kultūrininkė, jaudiniesi dėl ateities. Bet pasižiūrėk, kokiom nuotaikom gyvena kriptovaliutų, finansinių paslaugų įmonės, biotechnologijų ar kosmoso technologijų startuoliai... O lia lia, kokią ateitį jie mato! Jie nesijaudina ir drąsiai, nekantriai žengia pirmyn.“ 

Bet juk tikrai atrodo, kad nerimas didėja, migla ne prasisklaido, o tik tirštėja, jau ir kirvį tuoj bus galima pakabinti. Ar tai nėra priežastis, kodėl labiau nei bet kada norisi paskęsti šiltuose praeities prisiminimuose? Anot L. Kraniausko, dabartinė sentimentalaus turinio banga nėra reakciją į išbalansuoto pasaulio situaciją, niekada taip nebuvo. „Visa apimanti retromanija prasidėjo anksčiau, daugmaž 2000 m. ir tai visų pirma yra bandymas gauti dar didesnį pelną iš kultūros industrijų.“ 

Ir ko tik žmonės nepadaro dėl pinigų! Užlipus ant nostalgijos bėgių galima važiuoti ilgai ir parduoti daug. Bet galima ir nugarmėti žemyn kartu su naujų prekių palete. Mados analitikė J. Kubilinskaitė-Tarvydienė sako, kad „cituojant“ praeitį yra pasitaikę ir nemalonių, neetiškų, kartais net šokiruojančių atvejų, kuriuos būtų galima vadinti paviršutiniška ir spekuliatyvia praeities kultūrine apropriacija. „Kad ir sovietinių simbolių naudojimas vakarietiškoje madoje. Nejautrus, dekoratyvus ir tarsi žaismingas santykis su daliai Europos itin skausmingais simboliais niekaip nepateisinamas ir tik liudija apie kūrėjų bei tokios kūrybos vartotojų neišprusimą, empatijos stoką.“  

 

Birutės Bikelytės iliustracija

 

Retro estetikos skraistė 

Kodėl galėdami žiūrėti naujausius filmus ir pažinti nematytus kūrėjus renkamės pažiūrėti dar vieną serialo „Draugai“ epizodą, kurį jau mokame mintinai? 

Kino prodiuserė, filmų programų sudarytoja Marija Fridinovaitė sako, kad jau matyti filmai negali mūsų nustebinti, o tai ramina kasdienybėje, kurioje daug nežinios. „Kinas reikalauja aktyvaus žiūrovo – pirmą kartą žiūrėdami filmus mąstome, reflektuojame, bandome suprasti, susitapatinti. O kai iš anksto žinome siužetą, galime atsipalaiduoti, būti pasyvūs, neįsipareigoti. Tam tikri pakartotinai žiūrimi filmai siejasi ir su konkrečiomis emocijomis ar gyvenimo įvykiais. Tarkime, „Vienas namuose“ man kvepia mandarinais, imbieriniais sausainiais ir mamos virtu kisieliumi. Tokie filmai tampa tradicija, nes šias žiūrėjimo patirtis susiejame su tuo, kas mums artima.“ 

M. Fridinovaitė priduria: „Įspūdis, tarsi vaizdo įrašas nufilmuotas juosta, irgi yra viena iš nostalgijos apraiškų. Ypač atgal nukelia VHS kameromis filmuoto vaizdo estetika. Tokios priemonės gali siekti sąmoningai mums nukelti į praeitį, rodyti laiko tėkmę. Bet gali būti, jog tokį vaizdą nesąmoningai identifikuojame kaip sau artimą – turbūt ne vienas turime VHS tipo buitinių filmų iš gimtadienių, vestuvių ir kitų švenčių.“ 

Pasak sociologo L. Kraniausko, tų pačių filmų žiūrėjimas sukuria gyvenimui ritmiškumą. „Nauji kultūros produktai mums siūlo dar negirdėtas interpretacijas, provokuoja, nori išjudinti. Kartais su tuo sunku susitvarkyti, nes kiekvienas jau egzistuojame nusistovėjusiose supratimo schemose. Čia įžengia retro verslas ir pristato naujus produktus, kurie veikia jau pažįstamame suvokimo lauke. Šiandien mūsų smegenys veikiamos didelės stimuliacijos. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu atėję į prekybos centrą bandytume įsigilinti į kiekvieną naują prekę? Išprotėtume. Todėl ir norisi pirkti pažįstamą daiktą, grįžti atgal į ramesnę, įvaldytą aplinką ir patirti ramybę.“ 

 

Priešnuodis nerimui 

Bendru balsų sutarimu prieiname prie išvados, kad nostalgiškas turinys padeda nurimti. Teisybės dėlei, reikia pripažinti, kad ir šiuolaikiniai kūrėjai mums taip pat pasiūlo šviesaus, įkvepiančio, atpalaiduojančio turinio, tikrai dar ne viskas prarasta. Bet tai atskiro teksto verta tema, o čia kviečiu ir toliau nerimauti.

Nerimastingas ateities kvestionavimas – dažna vakarinė veikla daugelio mūsų namuose. Ar mūsų baimė šiandien didesnė nei protėvių? Kodėl bijome ateities? Atsako sociologas L. Kraniauskas ir kviečia mus – kaip pridera – atsigręžti atgal: „Maždaug 7 dešimtmetyje Vakaruose buvo iškelta ideologijos pabaigos tezė. Manyta, kad visos ideologijos pasibaigė ir dabar judėsime neideologizuotame pasaulyje. Tačiau žmogus be ideologinės vizijos – be simbolinio veikimo plano ir be galutinio tikslo – išgyvena nesaugumo, neužtikrintumo jausmą. Tada į paviršių kyla vienatvės, susvetimėjimo, neurozės temos – tokia yra individo reakcija į kintantį pasaulį.  

Šiandien ir vėl kalbame apie neužtikrintą ateitį. Galime bandyti ieškoti ideologijos, prie kurios prisirištume, bet pasirinkimų įvairovė begalinė: nuo apokaliptinių scenarijų iki gyvenimo komunose. Tai išbalansuoja, o nauji dalykai gąsdina ir tampa nesaugia, nepažįstama laisvės erdve. Todėl norisi grįžti atgal ir ieškoti prasmės ankstesnio gyvenimo schemose.“