Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

 

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvai visa galva pasinėrus į vidaus politines rietenas dėl čekiukų skandalo, karas Ukrainoje kuriam laikui pasitraukė kažkur į ant­rą planą. Ką jau kalbėti apie netiesiogiai su juo susijusius įvykius, tokius kaip žinomo rusų publicisto Viktoro Šenderovičiaus aplaistymas kečupu Vilniuje gegužės pradžioje. Ko gero, taip ir turėtų būti, nes kečupas sveikatai nekenkia, o išviršiniu būdu naudojamas – juolab. O pavienio žmogaus nepelnytas orumo pažeminimas mūsuose niekada nebuvo didelio dėmesio vertas dalykas. 

Ši isterija, nors ir bandanti apsimesti antirusiška, apskritai yra antižmogiška. Buvo keista skaityti piktdžiugos kupinus komentarus po videoįrašu, kuriame kečupu aptaškytas V. Šenderovičius bando diskutuoti su protestuojančiais prieš jo kūrybinį vakarą aktyvistais. 

Rusijoje V. Šenderovičius pralaimėjo bylą dabar jau legendiniam, Putino virėju pravardžiuojamam Jevgenijui Prigožinui, karo nusikaltimais Ukrainoje pagarsėjusios privačios karinės struktūros „Wagner“ vadovui. Už tai, kad V. Šenderovičius išvadino J. Prigožiną kaliniu ir žudiku, teismas skyrė baudą, kurią sumokėjęs ir vengdamas tolesnio susidorojimo jis išvyko iš Rusijos. 

Beje, nesumokėjus baudos, Vladimiro Putino režimas būtų turėjęs formalų pretekstą neišleisti V. Šenderovičiaus iš šalies. Dėl šios istorijos kai kurių veikėjų, save pozicionuojančių laisvės mylėtojais ir kovotojais su rusiškuoju imperializmu, jis tiesiog buvo apkaltintas „mokėjęs pinigus Prigožinui“. Trumpai ir paprastai. Iš esmės, visi kiti V. Šenderovičiui metami kaltinimai yra užmauti ant to paties kurpalio, kaltinimų yra vos keletas ir visi jie grįsti keliomis iš konteksto išimtomis frazėmis. Tai tikrai keista, ypač turint omenyje, kad V. Šenderovičius yra publicistas, satyrikas, dirbęs televizijoje, turėjęs savo savaitinę laidą radijuje, kritikavęs V. Putiną nuo pat jo atėjimo į valdžią ir nuo pat 2014 m. pasisakęs prieš Krymo aneksiją ir agresiją Ukrainoje. Jis ne kartą patyrė režimo represijas, jis kalba, rašo ir rengia kūrybinius vakarus jau trečias dešimtmetis, tačiau dabar yra nekenčiamas dėl kelių neatsargių frazių, kurios cituojamos kiek įmanoma labiau pritempiant negatyvų kontekstą. Minties trūkumas bandomas kompensuoti demonstratyviu fanatizmu.

Greičiausiai tokio elgesio priežastis yra padiktuota nepavydėtinos situacijos, kurioje yra atsidūrusi vadinamieji Rusijos opoziciniai liberalai, kurie iš esmės nei liberalai, nei opoziciniai, kaip tai suprantama Vakaruose. Rusijoje šiuo terminu įvardijami bet kokie prieš V. Putino diktatūrą pasisakantys asmenys, jeigu jie tuo pačiu nėra aiškiai išreikšti komunistai, anarchistai, neo­naciai ar besilaikantys kitokių ekstremistinių pažiūrų. 

Pavadinti juos opoziciniais irgi nėra tikslu, kadangi normaliai funkcionuojančiuose demokratinėse sistemose opozicija dalyvauja priimant politinius sprendimus ir per kiekvienus rinkimus turi galimybę perimti valdžią. O Rusijoje yra vadinamoji sisteminė opozicija – režimo priedelis, skirtas demokratinio proceso imitacijai, ir liberalioji, kurios atstovų pagrindinė politinė veikla buvo rašinėjimas socialiniuose tinkluose bei dalyvavimas jiems iškeltose administracinėse ir baudžiamosiose bylose. 

2022 m. vasario 24 d. Rusijai užpuolus Ukrainą V. Putino režimas iš karto ėmėsi griežtų represijų prieš opozicinius liberalus ir dauguma jų paliko šalį. Čia paaiškėjo, kad nemaža dalis tų opozicinių liberalų yra nemėgstami ir už Rusijos ribų. Rusijoje jie buvo nemėgstami ir persekiojami, nes yra liberalai, o užsienyje jie nemėgstami, nes yra rusai. Susidarė paradoksali situacija – drąsūs ir vertybiškai angažuoti žmonės, ne vienerius metus kritikavę V. Putino režimą ir nuo jo nukentėję, ideologiškai yra su juo sutapatinami.

Viena vertus, taip atsitiko, nes, regis, juos vienintelius Rusijoje galima vadinti pakaltinamais. Iš tiesų dabar oficialių Rusijos politikų ir jų rėmėjų laikysena tokia, kad karas yra adekvačiausia bendravimo su jais forma. Kita vertus, nors ir kovoję su V. Putino režimu, jie savotiškai jį legitimavo. Tarpusavyje susiskaldę, nekeliantys rimtos grėsmės V. Putino diktatūrai, jie buvo gyvas pavyzdys to, kad opozicija Rusijoje yra, tiesiog dauguma rusų jos neremia.

Šiame diskurse savotiškai kertinis tapo požiūris į korupcijos fenomeną Rusijoje. Nuo agresijos besiginantys ukrainiečiai korupciją Rusijos armijoje vadina vienu iš pagrindinių sąjungininkų šiame kare. O daugelio opozicinių Rusijos liberalų nuomone, jeigu Rusijoje nebūtų korupcijos, tuomet joje nebūtų ir V. Putino režimo. Klausimas, ar tas kitas Rusijos nekorumpuotas režimas taip pat būtų užpuolęs Ukrainą, lieka dviprasmiškas, kaip ir požiūris į Aleksejų Navalną, kovojusį su korupcija Rusijoje.

Tačiau tai, kad situacija yra daugialypė, neturėtų būti priežastis viską suplakti į viena. Yra tekę girdėti nuomonių, kad A. Navalnas nesiskiria nuo V. Putino. Sakyčiau, jie skiriasi bent jau tuo, kad prie A. Navalno galima nesunkiai prieiti ir jo veidą apipilti briliantine žaluma, arba zelionka. Tai prieš kelerius metus ir buvo padaryta Rusijoje viename iš susitikimų su rėmėjais. Lygiai taip pat galima apipilti kečupu veidą V. Šenderovičiui, kuris, priešingai nei V. Putinas, niekada nesislapstė bunkeryje. O kuo vienas nuo kito skiriasi turintys polinkį šliūkštelėti įvairius skysčius kitiems į veidą, pasakyti sunku. Galbūt tik pasirinkto skysčio spalva.

 

 Aistės Noreikaitės nuotrauka

 

Aurimas Šimeliūnas Vytauto Didžiojo universitete baigė filosofijos studijas. Domisi kultūra, filosofija, istorinės atminties klausimais ir kitomis visuomeninio gyvenimo aktualijomis.